Tvarių pakuočių tendencijos: kodėl plastikas nebūtinai blogiau, o madingi sprendimai ne visuomet geriausi?

Vartotojai į pakuotes kreipia vis daugiau dėmesio

E. Kavarskas išskiria prekės ženklams šiandien aktualią sritį – tvarumą. Vartotojams šis klausimas tampa vis jautresnis, o patys verslai, siekdami sumažinti savo poveikį aplinkai, taip pat deda vis daugiau pastangų, kad gaminius parduotų gamtai draugiškesnėse pakuotėse.

Augančią tvarumo svarbą rodo ir tyrimai. Šiemet paskelbtos naujausios pasaulinės „Global Buying Green“ ataskaitos, kuri parengta apklausus 15 tūkst. vartotojų Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, duomenimis, 54 proc. gyventojų pakuotės tvarumas yra svarbus veiksnys renkantis produktus, o 52 proc. ant pakuotės ieško informacijos apie jos perdirbimą ir medžiagas, iš kurių ji pagaminta. Be to, 72 proc. vartotojų už aplinkai draugiškesnę pakuotę linkę mokėti daugiau. Ši dalis dar didesnė tarp jaunesnių gyventojų. Net 86 proc. 18–34 metų gyventojų už tvarią pakuotę būtų linkę mokėti daugiau.

Mažiau – ne visuomet geriau

Visgi, E. Kavarsko teigimu, šios pastangos, nors dažnai ir yra geranoriškos, nebūtinai leidžia pasiekti norimą rezultatą.

„Tvarios pakuotės klausimai yra sudėtingesni, nei galbūt gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o tiek verslams, tiek vartotojams šioje srityje dar reikia didinti savo supratimą. Tik juoda ar balta matymas šioje srityje tikrai netinka, nes kiekvienos pakuotės tvarumą visuomet reikia vertinti kontekste, lyginti ją su alternatyviais sprendimais. Pavyzdžiui, šiandien stebuklinga fraze tapo „plastiko ploninimas“. Dažnai manoma, kad plonesnei pakuotei, pavyzdžiui, plėvelei, sunaudojama mažiau plastiko, todėl ji automatiškai yra tvaresnė. Tačiau nebūtinai“, – sako E. Kavarskas.

Eksperto teigimu, plastiko plėvelės dažnai yra sunkiau perdirbamos, todėl neretai savo gyvenimą užbaigia kaip kuras kogeneracinėms jėgainėms. Toks likimas, remiantis atliekų tvarkymo hierarchija, yra geresnis tik už atliekų laidojimą sąvartynuose. Tvirtesnės ir storesnės plastiko pakuotės kartais gali būti tinkamesnės perdirbti, todėl, žvelgiant iš žiedinės ekonomikos perspektyvos, potencialiai yra tvaresnės net ir už kelis kartus plonesnes pakuotes.

Vartotojai dar kimba ant kombinuotos pakuotės kabliuko

Vis dėlto pakuotei sunaudojamo plastiko kiekio mažinimas gali būti ir išties tinkama pakuotės tvarumo kryptis. E. Kavarskas pamini teigiamą praktiką gėrimų skardinėms ar buteliams surišti į didmeninėje prekyboje naudojamus blokus naudoti ne plastiko plėvelę, bet siauras perdirbamo plastiko juosteles. Taip kelis kartus sumažinamas sunaudojamo plastiko kiekis ir kartu užtikrinamas pakuotės perdirbamumas.

„Dar viena sritis, kurioje nesunku susipainioti tarp to, kas yra išties tvaru, o kas tik atrodo draugiška aplinkai – plastiko keitimas į popierių ar kartoną. Vizualiai popierinė maisto produktų pakuotė gali atrodyti tvaresnė, tačiau pasigilinus neretai paaiškėja, kad taip nėra. Maisto pakuotė, visų pirma, privalo tinkamai apsaugoti produktus, suteikti tinkamą barjerą nuo aplinkos. Dažnu atveju vien popierius ar kartonas to užtikrinti negali, todėl maistui naudojamose popieriaus pakuotėse dažnai būna papildomų apsauginių sluoksnių iš plastiko. Tai reiškia, kad pakuotė yra kombinuota, todėl neperdirbama“, – pabrėžia E. Kavarskas.

Svarbu vertinti visą pakuotės gyvavimo ciklą

Eksperto teigimu, norint visapusiškai įvertinti pakuotės tvarumą, reikia atlikti viso jos gyvavimo ciklo poveikio vertinimą (angl. life cycle assessment – LCA). Tokioje analizėje atsižvelgiama į daugybę kriterijų – nuo žaliavos išgavimo ir gamybos metu išskiriamos CO2 emisijos iki galimų sutvarkymo būdų ir tam reikalingų išteklių. E. Kavarskas akcentuoja, kad tokį vertinimą turėtų atlikti ne pakuotę naudojanti įmonė, o kompetentingos ir nepriklausomos įstaigos.

„Ištraukti tik vieną aspektą iš daugybės gyvavimo ciklo vertinime matuojamų kriterijų ir sakyti, kad vienai ar kitai pakuotei sunaudojama mažiau plastiko arba jos gamybos metu į aplinką patenka mažiau CO2, nėra teisinga. Svarbu matyti bendrą paveikslą, nes tik tuomet galima priimti išties informuotus sprendimus ir rinktis mažiausią poveikį aplinkai darančius sprendimus. Deja, kol kas tik mažuma įmonių ryžtasi atlikti tokius namų darbus“, – sako E. Kavarskas.

Vartotojų švietimas – pastangų didinti pakuočių tvarumą dalis

Su tuo, kad pateikti vieną teisingą atsakymą į klausimą „kokia pakuotė yra tvari?“ būtų sudėtinga, sutinka ir J. Baranauskas. Jo teigimu, pakuotės gyvavimo ciklo analizė yra naudinga siekiant įvertinti kiekvienoje situacijoje galimų pakuočių alternatyvas. Visgi, anot eksperto, net ir to negana, jei patys vartotojai neturi pakankamai informacijos, kaip tinkamai su tvaria pakuote elgtis.

„Vartotojų edukacija yra itin svarbi judėjimo tvarumo link sąlyga. Dėl to viena pakuočių tvarumo didinimo krypčių yra tinkamai jas ženklinti. Vartotojai turi aiškiai žinoti, iš kokių medžiagų pakuotė pagaminta, ar ji gali būti perdirbta vietos rinkoje ir kaip tinkamai ją tvarkyti. Prie to pamažu einama – jau dabar ant tam tikrų gaminių pakuočių, kuriose yra plastiko, privalomai pateikiami įspėjimai su vandenyne tarp plastiko šiukšlių plaukiojančio vėžliuko ženklu. Jis vartotoją perspėja, kad gaminyje yra plastiko. Tačiau tai – tik pradžia. Kiekvienoje rinkoje įvairūs prekės ženklai ir jų kooperacijos jau taiko pakuočių ir jų komponentų atsekamumo sistemą, kuria atskiras pakuočių vertinimo sistemas, tad tik laiko klausimas, kada turėsime bendrą sistemą, nusakančią privalomus skaidresnius ir išsamesnius pakuočių žymėjimo ir vertinimo kriterijus“, – sako J. Baranauskas.

Tvarumas prasideda nuo lokalumo

J. Baranausko teigimu, dar viena tvarių pakuočių tendencija, į kurią pamažu gręžiamasi – tai siekis į pakuočių tvarumą pažvelgti plačiau ir rimtai įvertinti visą pakuočių gyvavimo ciklą – ieškoti lokalių ir toje pačioje šalyje perdirbamų sprendimų. Ekspertas pabrėžia, kad šiandien galima rasti išties išskirtinių pakuočių, kurios galbūt tikrai yra tvarios, tačiau, jei jas tenka transportuoti per pusę pasaulio, o vietos rinkoje neišplėtota tokių pakuočių perdirbimo infrastruktūra, tuomet iš to ne tik nėra jokios naudos, bet tai netgi žalinga.

„Tai pasakytina ir apie „naujovišką“ kai kurių rūšių plastiką. Pavyzdžiui, daug kur sparčiai populiarėja kompostuojami plastikiniai vokai siuntoms. Tačiau tikrai ne visos šalys turi išplėtotus pramoninio kompostavimo pajėgumus ir infrastruktūrą. Dėl to vartotojai tokius vokus, jeigu jie nėra tinkamai pažymėti ir neaišku, ką su jais daryti, dažnai meta į įprasto plastiko konteinerius ir sutrikdo perdirbamo plastiko srautą. Taigi vėl turime grįžti prie vartotojų ir rinkos dalyvių švietimo. Tam reikia pastangų tiek valstybės ir ES lygiu, tiek paties verslo iniciatyvų bei ryžto siekti tikro, o ne parodomojo tvarumo. Žinoma, ne viskas taip komplikuota – visada reikia pradėti nuo gana paprastų sprendimų, tokių kaip nereikalingų pakuočių atsisakymas, sunaudojamų išteklių optimizavimas ir kombinuotų medžiagų mažinimas“, – įsitikinęs J. Baranauskas.

Apie „Ateities pakuotės“ klubą

Šiemet įkurto „Ateities pakuotės“ klubo tikslas – skatinti Lietuvos gamintojus ir importuotojus naudoti ekologiškesnes pakuotes, dalintis gerosiomis praktikomis šioje srityje, įgyvendinti aplinkosaugines iniciatyvas ir Lietuvos visuomenėje ugdyti ekologinį sąmoningumą. Iš viso prie klubo yra prisijungusios 28 Lietuvos įmonės. Tarp jų – gėrimų gamintojai, maisto pramonės, statybinių medžiagų, pakuočių gamybos ir kitų sektorių bendrovės.

VšĮ „Gamtos ateitis“ – licencijuota, viena didžiausių pakuočių atliekų tvarkymo organizacijų Lietuvoje, koordinuojanti Lietuvos gamintojų ir importuotojų tiekiamų į Lietuvos Respublikos vidaus rinką pakuočių atliekų tvarkymą. Organizacijos tikslas – atstovaujant Lietuvos gamintojams ir importuotojams, vystyti tvarią ir efektyvią pakuočių atliekų tvarkymo veiklą, taip pat įvairiomis priemonėmis vykdyti visuomenės švietimą ir edukaciją, siekiant didinti gyventojų, savivaldos, verslo atsakomybę ir sąmoningumą aplinkos taršos pakuočių atliekomis bei jų rūšiavimo klausimais.