Apie anodiją ir kitus nuodus

Kažkur Suomijos įlankos dugne niūriai rymantis minininkas „Prezidentas

Smetona“ (1945-ųjų sausį jį torpedavo vokiečių povandeninis laivas) galbūt dar mena savo šlovės dienas 1927-aisiais. Tais metais, vos stojęs rikiuotėn, „Prezidentas Smetona“ išvaikė suįžūlėjusius spirito kontrabandininkus, nuo 1924 m. jie siautėjo Lietuvos pajūryje ir nesyk įsivėlė į jūrų mūšius su lėtaeigiais pasieniečių kateriais. Ir nors visiškai prūsiško spirito kontrabandos užgniaužti tuomet nepavyko (ties teritorinių Lietuvos vandenų riba tebešmirinėjo pilki greitaeigiai „šmugelnikų“ motorlaiviai), jūros keliai spirito kontrabandininkams buvo gerokai apsunkinti, tad pigių svaigalų mėgėjai ėmė ieškotis pakaitalų. Jais tapo valtimis Nemunu ir Kuršių mariomis atplukdomas denatūruotas spiritas (tais laikais dar vadintas „deginamuoju“) ir žemaičių ypač pamėgtas, daugybę vardų turėjęs eteris.

Didžioji (apie 50%) šių nuodų dalis buvo atplukdoma Nemunu, ruože tarp Rusnės ir Panemunės miestelių. „Kontrabandai gabenti šis rajonas labai patogus, o saugoti labai sunkus, nes krantai labai išraižyti, apaugę triaušiais, pelkėti, daug vandens kelių“, – 1932 m. skundėsi pasienio policininkai.
Rudenį ir pavasarį pakankamai valčių neturėję pasieniečiai tapdavo kone bejėgiai, nes, kai

„...išsiliejęs Nemunas apsemia pievas, tai kontrabandininkai beveik nekliudomi gali gabenti kur jiems reikia“.
„Šmugelnikai“ buvo gerai organizuoti – Vokietijos pusėje jie turėjo įsirengę sandėlius, svarbiausias buvo Brioniškio kaime, į jį prekes veždavo tiesiai iš Tilžės. Lietuvoje svarbiausi nuodingųjų svaigalų prekybos ir paskirstymo „taškai“ buvo Šilutėje, Žemaičių Naumiestyje, Švėkšnoje, Veiviržėnuose.
Eterį, tik 1936 m. Lietuvos vidaus reikalų ministro įsakymu prilygintą narkotikams, vadino įvairiai – Hofmano lašais, sieros eteriu, o žemaičiai – drapais ar drope (matyt, sulietuvinus vokiečių k. žodį Trofen – lašas), tačiau dažniausiai – anodija. Kvaišalą paprastai sudarydavo 1 dalis gryno eterio (medicinoje nuo 1846 m. naudojamo narkozei ir nuskausminimui) ir 2 dalys 90 laipsnių spirito.
Pareigūnai eterio gabentojus be didesnės išmonės vadino tiesiog „anodininkais“. Į Lietuvą šiuos „Hofmano lašus“ paprastai gabendavo užlakuotomis 30–50 l talpos „kanėmis“. Eteris – labai lakus skystis, tad parduodavo jį išpilstę į sandariai užkimštus alaus butelius. Jei anodijos neketinta gerti artimiausiu metu, kamštį būtinai dar apliedavo vašku.

Anodija ypač mėgta Žemaitijoje. „Turgaus dienomis Tauragės mieste ir

gretimuose pasienio miesteliuose visos gatvės pakvipę specifišku anodijos kvapu“, – rašyta 1936-ųjų „Policijos“ laikraštyje.
Eteris buvo ir pigesnis už degtinę – puslitris anodijos tada kainavo 2 Lt, o tiek pat valstybinės degtinės (1928 m. kainomis) – iki 3,25 Lt.

Kvaišalus vartojo noriai ir dažnai – per vestuves, krikštynas, talkas. Kaip pasakoja anodijos kontrabandos tyrinėtojos J. Samulionytės kalbintas K. Tribičius, žmonės „prieš kolchozus po 20–30 litrų anodijos per kūlimą išlakdavo“.

„Hofmano lašus“ vartojo įvairiai – valgydavo su cukrumi, gerdavo ar uostydavo. Jei su cukrumi – paprastai anodijos užpildavo ant puspilnio puodelio cukraus, kabindavo šaukštu ir, pridengę ranka (kad eteris greitai neišsigaruotų), siųsdavo puodelį ratu. Teigta, kad šitoks „cukrinis eteris“ labai palengvina pagirias. Anodijos gėrovai pripažino, kad degtinė vis dėlto geriau – nes prisigėrus eterio trenkdavo „...baisi smarvė iš burnelės, tiesiog išvietė“, be to, apimdavo baisus alkis. O ir gerti „Hofmano lašus“ reikėjo mokėti – tabako mėgėjams tekdavo pasidėti rūkalus šalin, nes lakaus eterio

garai, susimaišę su oru, sprogsta. Be to, iškvėpęs jo garų į degtuko liepsnelę, žmogus galėjo ir užsidegti. Teigta, kad išgėrus anodijos būtinai reikia atsiraugėti, kitaip ima pūsti šonus, plėšia žarnas – žmogus gali numirti. Greičiausiai ir lengviausiai apsvaigdavo tiesiog uostydami anodiją – užpylę už apatinės lūpos, kad „...garuotų tiesiai į smegenis“.

Ąsotėlis – mirtis

Daugeliui „drapo“ mėgėjų vaišės šiais kvaišalais baigdavosi mirtimi, tačiau į policijos perspėjimus, esą „dažnas tokių gėrimų vartojimas žmogų padaro aklą, ligotą ar net luošą. Jų vaikai dažniausiai būna įvairūs išsigimėliai: liguisti,

psichiniai nenormalūs“, dauguma tik numodavo ranka. Paskutinį kartą mirties nuo anodijos atvejis buvo užfiksuotas jau sovietmečiu, 1978-aisiais, Kvėdarnos apylinkėse. Tačiau vyresni žmonės ir šiais laikais nevengia pasivaišinti eteriu, ypač Šilutės, Šilalės apylinkėse. Tiesa, paburbėdami, esą eteris šiais laikais jau „nebe tas“.

Eteris buvo egzotiškiausias, tačiau ne vienintelis populiarus svaigus nuodas, vartotas to meto Lietuvoje. Ne ką mažiau įveždavo ir „deginamojo spirito“ – denatūrato, kurį dar vadino „brentu“ ar „brenspiričiu“ (matyt, nuo vokiečių k.

žodžio „brennen“ – degti).

„Nežiūrint, kad dabartinis denatūruotas spiritas yra atmieštas nuodais, ne vienas nieko nepaisydamas geria jį ir susižaloja vidurius, nervus, o regėjimą silpnina iki apakimo“, – pasakota 1936 m. „Policijos“ žurnale. Ten pat viltasi, kad „dabar ieškoma tokių vaistų, kurių primaišius nebūtų visai įmanoma gerti denatūratą, kad tuojaus pat verstų vemti“, vis dėlto, toks „vimdomasis“ denatūratas taip ir nebuvo išrastas.

Brenspiritį naudodavo „pastiprinti“ naminį alų ar „šamarlaką“ – savotišką

naminės degtinės, denatūrato ir alaus mišinį.
Be denatūrato ir eterio, ketvirtajame dešimtmetyje vis labiau populiarėjo ir „patobulinta“ naminė degtinė, kuri, anot policijos pranešimų, „dėl stiprumo pagardinama tabaku, muilo akmenėliu ir kai kuriais kitais stipriais vaistais“.

Taupūs valstiečiai teisino tokios naminės gamintojus, sakydami: „Tai tik ponams toki gėrimai kenkia, o mums, prastiems žmonėms, jie dar geresni už pirktus, nes nuo pusbutelio su tabaku galima labiau pasigerti, kaip nuo dviejų butelių „valstybinės“; be to, nuo degtinės su tabaku gali būti dvi dienas

girtas, jeigu antrą dieną atsigeri vandens. O ir tas muilo akmenėlis ne toks jau blogas daiktas: jis geriau nurėžia gerklę ir išvalo vidurius...“

Apie 1937-uosius, kai Lietuvoje padaugėjo auginančiųjų cukrinius runkelius (tuo metu mūsų šalyje jau veikė du cukraus fabrikai), pasigirdo kalbų apie naują „macnų“ gėrimą – „šamarlaką“. Labiausiai jis paplito Aukštaitijoje, o jo gamintojus išduodavo vos kelios eilės cukrinių runkelių, pasodintų šalia pašarinių. Anot policininkų, šeimininko paklausus, „kuriems galams jis cukrinių runkelių tiek mažai augina, gausi atsakymą – saviems reikalams“. „Šamarlaką“

gamindavo iš prastesnių miežių ar kviečių grūdų salyklo. Kaip „prieskonių“ dėdavo denatūrato, cukraus, cukrinių runkelių, taboko, gailių ar ko kito.

Centneriui tokio salyklo reikėdavo maždaug 1,5 centnerio cukrinių runkelių, jie „išvirinami katile ir visas tas verdąs viralas pilamas į statinę“. Tada skystį saldindavo, o kad „gėrimas turėtų alaus skonį, dedami ir apyniai. Mat, apyniai užmaskuoja visokius pašalinius skonius“. Gauta misa rūgdavo kokias 8–10 val., „virdama“ ir pati savaime kaisdama. Šis savotiškas naminės degtinės ir alaus mišinys buvo labai stiprus, toks, kad „nuo nedidelio ąsotėlio žmogus liktų

nežmogum.“
„Šamarlakas“ buvo gėrimas „su charakteriu“, jį reikėjo mokėti saugoti, nes supylus į statinę per anksti, „įvyksta daug nelaimių, nes nuo didelio vidaus spaudimo statinė dažniausiai plyšta“. 1937 m. „Policijos“ žurnale pasakotas atsitikimas: „Pakruojaus valsč. sprogo šamarlako statinė. Sprogimas buvo toks stiprus, kad medžio gabalas pataikė moteriškei į galvą ir sutriuškino jai žandikaulį“.
„Šamarlaku“ tradiciškai vaišindavo per kūlimus ir linamynius. Nuo jo mažai skyrėsi ir naminis „alus“, gamintojai nevengdavo jo pagardinti „...dinotūruotu spiritu ir muilo akmeniu...“

Amerikiečių „karališkasis“

Klaipėdos kraštą 1939-aisiais okupavus nacistinei Vokietijai, o tų pačių metų rugsėjo 1 d. prasidėjus II pasauliniam karui, sienų apsauga buvo itin sugriežtinta ir kontrabanda tapo kone neįmanoma.
Sovietmečiu klestėjo naminės gamintojai ir tik atkūrus Nepriklausomybę, apie 1992-uosius, į Lietuvą vėl plūstelėjo nelegalus spiritas – šįsyk amerikietiškas (buvo ir olandiško, prancūziško), 96 laipsnių stiprumo „Royal“.

Spiritą paprastai pardavinėjo litriniuose žalio stiklo buteliuose. Ironiška, tačiau litras „Royal“ turguje (1995 m. duomenimis) „iš po skverno“ kainavo 15

Lt, t. y. tiek pat, kiek kadaise litras prūsiško spirito tarpukario Lietuvoje (žinoma, senojo lito vertė buvo kita).
Įvežamo spirito kiekiai buvo didžiuliai, tačiau net ir jį mėginta padirbinėti, – pakeisti dar prastesnės kokybės gėralu, tad paplito ir gausybė keistokų „patarimų“, kaip atpažinti falsifikatus.
Pavyzdžiui, energingai pakračius ir įsukus butelį, „originalus“ spiritas, esą, turėtų suformuoti sūkurį. Arba – stipriai patrynus tikrojo „Royal“ butelio dugną, ranka pageltonuos... Vis dėlto tokio spirito buvo sulaikoma nemažai, tad norėdami sumažinti nuostolius, kontrabandininkai ėmė dar JAV dažyti spiritą ir vežti jį į Lietuvą ar Rusiją kaip skystį burnai skalauti, odekoloną ar langų ploviklį. Sėkmingai pervežtas, tariamas langų ploviklis būdavo vėl perdirbamas į gryną spiritą.

Be „Royal“, ne mažiau garsi buvo ir maždaug nuo 1993-iųjų išpopuliarėjusi (dažnai falsifikuota) vokiška degtinė „Rasputin“.

Vėlesniais metais bendra tendencija pasikeitė mažai – nelegalaus spirito verteivos įvairiais būdais bandydavo perdirbti didelius įvežtinių ar vietos gamybos cheminių preparatų kiekius, gamindavo vadinamąjį „pilstuką“.

2003 m. buvo likviduoti du nelegalūs fabrikėliai, kuriuose iš vietos gamybos cheminių preparatų (turinčių denatūruoto etilo alkoholio) būdavo išgaunamas etilo spiritas. Tuomet „pilstukininkai“ vėl persiorganizavo – į Lietuvą vis dažniau pradėta įvežti stambias įvairių cheminių preparatų (medžio impregnanto, valiklio) siuntas iš užsienio, dažniausiai Ukrainos ar Baltarusijos. 2004 m. Muitinės kriminalinė tarnyba sulaikė apie 24 t ukrainietiško medžio impregnanto „Morilka“ (95% jo tūrio sudarė nedenatūruoto etilo alkoholis), taip pat valymo priemonės „VR-SUPER“ (87% spirito). Impregnantą į pilstuką paprastai perdirbdavo

naudodami aktyvintos anglies filtrus, druską ir įvairius chemikalus – 2005 m. pradžioje muitinės kriminalistai Vilkaviškio rajone aptiko nelegalų fabrikėlį su 8 t tokios „produkcijos“. Manoma, kad iš viso 2003–2004 m. į Lietuvą galėjo būti įvežta apie 200.000 t ukrainietiško medžio impregnanto, kuris išgrynintas būdavo naudojamas „pilstuko“ gamybai.
Palyginti su smetoniniais laikais, skaičius gal ir mažiau įspūdingas (manoma, kad 1925 m. prūsiško nelegalaus spirito į Lietuvą įvežta apie 400.000 l), tačiau, be jokios abejonės, impregnantas tebuvo vienas iš daugelio būdų įvežti nelegalius svaigalus.

Juo labiau kad dar 2004 m. pabaigoje (kai Lietuva tapo ES nare ir susilpnėjo sienos su Lenkija kontrolė), panaikinus Lazdijų ir Kalvarijos muitines, į mūsų šalį plūstelėjo ir pirmosios stambesnės lenkiško spirito „upės“. Spiritas iš Lenkijos buvo ir tebėra įvežamas pagal laiko patikrintą schemą – dažniausiai kaip violetinės spalvos langų ploviklis. Tačiau ploviklio sudėtyje esantys įvairių medžiagų priedai beveik nepakeičia denatūruoto etilo alkoholio savybių, todėl šis skystis nesunkiai išvalomas net buitinėmis sąlygomis, o iš jo gaminamas „pilstukas“. Daugelis nelegalių (ir legalių) lenkiško spirito

gamyklėlių darbuojasi gana netoli nuo sienos su Lietuva. Visai kaip kadaise prūsiški spirito fabrikai, užtvindę spiritu Smetonos Lietuvą.

Paprastai atvežtinis lenkiškas „ploviklis“ perdirbamas Lietuvos nelegalaus alkoholio gamybos „cechuose“. Iš pradžių jį nuskaidrina specialiais chemikalais, tarp jų ir – natrio hipochloritu, o tada filtruoja aktyvinta anglimi. Gautą skystį, siekiant užgožti specifinį chemikalų kvapą, dar „pagardina“ acto rūgštimi ir įvairiais saldikliais.

Iš vieno litro spirito, kainuojančio apie 10 Lt, paprastai galima pagaminti

kokius 5 puslitrius „pilstuko“. Kartais tokį skystį dar sumaišo su kokakola, o gautą nuodą pavadina „namine starka“ ar „naminiu brendžiu“.

Spirito kontrabandos bent kiek veiksmingiau pažaboti taip ir nepavyko, vienintelė ir grėsmingiausia jo konkurentė liko naminė degtinė. Išties, „pasirinkimas“ – pasakiškas. Nori – gurkšnok anglies filtrais perkoštą ir chemikalais pagardintą „pilstuką“, nori – nesunkiai rasi ir duona kvepiančios „ruginukės“, ką jau kalbėti apie dešimtis rūšių „valstybinės“, parduodamos krautuvėse.
Bet galima ir visai negerti, – pramogų bei atsipalaidavimo būdų

šiais laikais – tūkstantis ir dar vienas.