Šventės kino teatre: ant žemės ir tarp žvaigždžių

Šis rinkinys – tai keli patarimai tiems, kurie nespėjo, praleido, norėjo, bet vis dar nepažiūrėjo gerų šiųmetinių filmų. Tiems, kurie mėgsta žiūrėti juos kino teatre anaiptol ne dėl savaime suprantamo legalumo, o dėl kūrėjų meninės kalbos specifikos, ekrano erdvės koncepcijos. Pagaliau dėl to, kad pasak kino filosofo ir režisieriaus Jeano-LucoGodard'o, kai žmogus žiūri filmą kino ekrane, jis pakelia akis į dangų, kai žiūri vaizdajuostę, – nuleidžia žemyn.
Žinoma, patarimai ne tik šiek tiek asmeniški (net kino kritikai turi teisę į šiokį tokį asmeniškumą, jeigu tai neprieštarauja elementariam profesionalumui). Filmų mozaika nulemta, visų pirma, kino teatrų pasiūlos.
Ekskursija į gyvenimą
Richardo Linklaterio „Vaikystė“ tarp šįmet didžiajame ekrane rodytų „arthauzinių
“ filmų konkurentų beveik neturi, jeigu vertybė vis dar išlieka (tikiuosi, kad taip ir yra) drąsa žengti į rizikingas ir galinčias iš tiesų sužeisti teritorijas ir istorijas. „Vaikystė“ – tai ir eksperimentas, kurį sau gali leisti tik menininkas, labai aiškiai suvokiantis, kad joks menas negali pranokti gyvenimo. Tą patį savo aktoriams sako legendinis Juozas Miltinis pusšimčio metų senumo Algirdo Dausos filme „Ten, už durų“: „Jei kas nesiseka, reikia daryt „ekskursiją į gyvenimą.“ Šią įrodymų nereikalaujančią aksiomą atspindi geriausi pasaulio dokumentininkai, bet vaidybinio kino režisierių kūrybos įrankiu ji tampa retokai. Kalbu ne apie kokius nors konkrečius gyvenimo įvykius, o apie patį gyvenimą, jo tėkmę, prasmę ir grožį kasdieniškiausioje kasdienybėje.
„Vaikystėje“ prieš mūsų akis per tris valandas prabėga dvylika šeimos gyvenimo metų, pasakojime daugiausia dėmesio tenka Meisonui. Režisierius šį filmą filmavo dvylika metų – per juos užaugo ir Ellaras Coltrane'as (Meisonas), ir režisieriaus duktė Lorelei Linklater, vaidinanti jo seserį. Jų tėvus vaidinantys aktoriai Ethanas Hawke'as ir Patricia Arquette, na... ne paseno, o pasikeitė, kaip keičiasi visi suaugę žmonės. Toji kiekvieno žmogaus kaita, padauginta iš režisieriaus sugebėjimo valdyti personažų charakterių kaitą, pagrindines ir vos pastebimas filmo siužetines linijas, nepastebimai pritaikyti filmui ne tik bręstančių paauglių, bet ir aktorių mikroskopinius išvaizdos, dvasinės būsenos pokyčius, stulbina magija ir kažkokiu sunkiai paaiškinamu savaimiškumu. Filmo net nepavadinsi grynu kinu, o greičiau, – ribų tarp buvimo savimi ir vaidybos, tarp vaikystės, paauglystės, jaunystės ir brandos tyrinėjimu. Laikas čia, suprantama, suspaustas, bet šeimos biografija montuojama taip subtiliai, kad atrodo, kad kartu su personažais nejauti laiko bėgsmo ir atsikvoši tik prie jubiliejinio torto. Šeimos gyvenimas pilnas komplikacijų, bet pagrindinės idėjos temą, kad graži yra kiekviena žmogaus buvimo akimirka, kad džiaugsmo mums duota ne taip jau daug, režisieriui pavyko išlaikyti visus dvylika filmo kūrybos metų. Kartu „Vaikystė“ yra amerikietiškos provincijos ir vidurinės klasės – inteligentų ir laisvamanių menininkų – gyvenimo, jo standartų antologija, kurią nuolat aptaria amerikietiškasis „arthause'as“. „Vaikystė“ – filmas brandiems žmonėms, kurių patirtis arba emocinis intelektas leidžia pajusti, ką turi omenyje mama, išlydėdama Meisoną į studijuoti į kitą miestą: „Aš galvojau, kad visko bus daug daugiau.“ Ar tik nebus kartėlis, kad per menkai „išgyvename gyvenimą“, R. Linklaterio filmo finalinės paguodos – akimirka žavisi mumis – porininkas?
Tarp žvaigždžių
Laikas, jo reliatyvumas yra ir viena pagrindinių bene įspūdingiausio per pastaruosius metus fantastinio filmo „Tarp žvaigždžių“ tema. Christopherio Nolano filmas įspūdingas anaiptol ne dėl finalinių komerciniam kinui privalomų žinučių apie meilę ir išgelbėtą žmoniją, o tuo, kad yra labai žmogiškas ir sugeba lediniame kosmoso šaltyje atrasti pačios įvairiausios temperatūros žmogiškųjų savybių – nuo ištikimybės ir padorumo iki baimės ir keršto. Madą kosmose būti žmogumi į didįjį ekraną sugrąžino „Gravitacija“, tačiau Ch. Nolano filmas nepalyginamai turtingesnis dėl klausimų ir svarstymų, ką su mumis gali padaryti laikas ir vienatvė. Be to, specialiųjų efektų tikslai šiame filme yra ne šiaip priblokšti (nors kas čia blogo stebinti šiuolaikinių technologijų galimybėmis). Dauguma jų yra asociatyvūs, turi lyg antrą dugną, turiningą potekstę. Ypač man patiko juodoji skylė – savotiškas žmogaus atminties bibliotekos įvaizdis, susiejantis jį su praeitimi ir ten įkalinantis. Komerciniame kine visada smagu rasti išmintingų efektų.
Visiška priešingybė komerciniam kinui yra Bertrand'o Bonello „Sen Loranas. Stilius – tai aš“. Šį sąmoningai manieringą ir pretenzingą kūrinį, kuriame visko per daug, kuris balansuoja ant gero ir blogo skonių ribos (ir neretai ją peržengia) dar galima sužvejoti sostinės kino teatrų repertuare. Turbūt tai nėra būtinas filmas kine pramogaujančiam žiūrovui, tiesiog šioje mozaikoje turi atsirasti vietos tikrų snobų aistroms ir mažumoms, o jas turėtų tenkinti B. Bonello koncepcija pasakoti apie garsų žmogų ir iš esmės jį dar labiau paslėpti. Sumanymas papasakoti apie stiliaus guru Ivesą Saint Laurent'ą gali pasirodyti keistokas, nes herojus nėra kokia pelenė ar užšaldyta princesė, priešingai, – visiems žinoma jo sėkminga karjera nuo 21-erių lyg nubraukia privalomą biografiniam filmui siužetinį dramatizmą. Bet B. Bonello tikslas visai kitas – savo filmu jis klausia, iš ko randasi pasaulį pavergiančios idėjos, kas yra (gali būti) įkvėpimo šaltinis (pamirškite, kad turtas ir kūryba nesiderina). Filme nemažai atviro homoseksualumo, svaigių septintojo dešimtmečio vakarėlių ir aistringo siuvyklų šurmulio.
Kamerinis pragaras
Nepaliauju stebėtis Davido Fincherio talentu prikaustyti prie ekrano žiūrovus trims valandoms, kai ekrane – vos pora ar trejetas herojų ir jokių specialiųjų efektų. Išskyrus tradicinį ir kasdien realybėje sutinkamą triuką – žmogaus dviveidiškumą ar daugiaveidiškumą, jo sugebėjimą manipuliuoti kitais, valdyti psichologinio šantažo mechanizmus. Palengva ir visai netikėtai (jeigu, žinoma, neskaitėte Gilliano Flynno bestselerio „Dingusi“) filme atsiveria šeimyninis kamerinis pragaras, kankinimai abejingumu ir to abejingumo pasėta keršto dvasia. Be šeimos institucijos šiame trileryje labai svarbi ir viešumo tema, mat dingusi Maiklo žmona – garsenybė ir jos paieškos nuolat apšviečiamos fotoaparatų blyksčių. Žiniasklaida – visavertė šios istorijos dalyvė, minėtų triukų katalizatorė ir provokatorė. Tai dar vienas aspektas, kurį D. Fincheriui pavyksta atskleisti, – mums įprastas viešumas yra tariamas ir dar labiau paslepia tikrovę. „Dingusioje“ visa tai atsiveria laipsniškai, režisieriui atskleidžiant šeimos, kurioje nėra šeimos, gyvenimą, aptariant santykius, kai iš esmės nėra jokių santykių. Šias tuštumas herojų gyvenime užpildo slogi atmosfera, nuolatinis nerimas, apgaulių slaptis.
„Dingusi“ ekranuose laikosi jau kelintas mėnuo. Žinant, kad didieji kino teatrai tiesiog nekenčia rodyti pelno neduodančių filmų – vien „Dingusios“ buvimas ekrane gali būti motyvas pasižiūrėti šį grakštų, gana paprastomis ir gudriomis priemonėmis įtraukiantį trilerį. Atrodo, Alfredas Hichcockas, įtampos kine karalius, prilygino gerą kiną gabalui torto. Žiūrint D. Fincherio filmą nepalieka tas kokybiško produkto, aukščiausio lygio ingredientų skonio jausmas – pradedant apšvietimais, detalėmis ir baigiant montažu bei aktorių Beno Afflecko ir Rosamund Pike vaidmenimis, – dviejų simpatiškų veidmainių duetas šiame filme prilygina šiuolaikinį kiną geram vakarui operos teatre.
Jeigu norisi švelnesnio, be kraujo, melagių temos varianto – galima pažiūrėti nepretenzingą praėjusio šimtmečio 3-ojo dešimtmečio stilizaciją „Mėnesienos magija“ su mizantropu, ciniku ir fokusininku Stenliu, kurį pašaipiai ir šiek tiek specialiai patosiškai vaidina Colinas Firthas. Woody Alleno paprasti, bet išmintingi filmai, kuriuos jis kepa kaip blynus, režisieriaus gerbėjams yra tarsi nuolatinės mažos šventės. Dėl žmogaus padorumo ir jo prigimties kilnumo W. Allenas, kaip ir „Mėnesienos magijos“ herojus, seniai neturi jokių iliuzijų. Tačiau iliuzija, kad kinas gali demaskuoti visus mažus ir didelius mus supančius melus, išlieka ir šiame kukliame liūdnojo šiuolaikinio klouno W. Alleno darbe.