Receptas – charizma ir sunkus darbas

Kuo daugiau dirbau pats, tuo mažiau man reikėjo mokėti kitiems.

„Mane kritikuoja, kad užsiimu mikrovadyba, tačiau būtent ji mane atvedė į dabartinę padėtį, – tvirtina Jimmy Johnas Liautaudas, sumuštinių restoranų tinklo „Jimmy John's“ įkūrėjas. – Jei pasirūpini smulkmenomis, dideli dalykai pasirūpina savimi patys.“ Juditos Grigelytės nuotr. „Būsiu atviras – mano sumuštiniai neatrodo taip gerai, kaip nuotraukoje, bet jie tikrai skanūs“, – sako Jimmy Johnas Liautaudas, lietuvių kilmės verslininkas, milijonierius, sumuštinių restoranų tinklo „Jimmy John's“ įkūrėjas. Pagalvotum – juokauja, tačiau užėjęs į jo tinklalapį pamatysi tą pačią frazę. Taigi – juokauja, bet rimtai.
Į Lietuvą jis atvyko su savo šeima. Tai antrasis Jimmy Johno apsilankymas Lietuvoje – pirmą kartą čia atvyko, kaip pats sakė, paremti prezidento Valdo Adamkaus prezidento rinkimuose. Šįkart, be kita ko, jis surengė paskaitą ISM Vadybos ir ekonomikos universitete Vilniuje ir papasakojo susirinkusiems savo verslo istoriją. Dvi valandas stovėjo prieš auditoriją, šlubčiojo iš vienos pusės į kitą (viena koja – su įtvaru), mėgindamas atsakyti į visus klausimus, ir kiekvienu atsakymu vertė susirinkusiuosius iš klumpių. Pranešėjas – toks amerikietiškas, kad net gražu.
Į verslą kaip į karą
Ne mažiau graži jo verslo istorija. Jimmy Johnas sumuštinių restoranėlį įkūrė būdamas 19-os, 1983-iaisiais. Vos per trejus metus versliukas virto restoranų tinklu, dabar jį sudaro 1.987 sumuštinių restoranai – daugiau JAV turi tik „Subway“. Kaip tai nutiko?
„Kalbėsiu taip, kad visi suprastų. Baigiau tik vidurinę, nesimokiau aukštojoje, tad jei mano žodžiai skambės truputį vaikiškai, o jūs žinote gudresnių žodžių, tai... susitaikykit su tuo, – šypteli Jimmy Johnas. – Taigi – mano mama iš Kauno. Vokiečiams okupavus Lietuvą, o po to atėjus rusams, ji kartu su seserimi pasitraukė į Vokietiją, tada į Austriją, kol galiausiai nuvyko į Ameriką ir čia sutiko mano tėvą, guvų verslininką, lig šiol gana išradingą žmogų.“
Kaip pats paminėjo – universitete Jimmiui mokytis neteko, kur ten universitetas – ir mokykloje sekėsi nekaip. Mamos viltys užauginti sūnų – gydytoją žlugo dar gerokai iki jam sukankant 19-a, mat jaunuolis buvo paskutinis klasėje. Tėvas jam siūlė dvi alternatyvas: kariuomenė (jis pats dalyvavo Korėjos kare) arba verslas. Į kariuomenę Jimmy nė už ką nenorėjo.
„Jis man sako: „Paskolinsiu tau 25.000 USD verslo pradžiai. Jei pasiseks, man priklausys 48%, o tau – 52%. Jei nepasiseks, tu man nieko nemokėsi, tačiau eisi į kariuomenę“, – pasakoja Jimmy Johnas. Kitos išeities nebuvo.
Ką galima nuveikti su tiek pinigų? Dešrainių restoranėliui jų neužteko. „Netikėtai aptikau mažytes patalpas, garažą Čarlstone, Ilinojuje, prie Rytų Ilinojaus universiteto miestelio. Jose buvo šaldytuvas, mėsos pjaustyklė ir „Coca Cola“ šaldiklis“, – kalba jis. Jaunuolis atidarė sumuštinių barą. Darbą pradėjo 1983 m. sausio 14 d., meniu turėdamas keturis sumuštinius ir nedideles kolos stiklinaites po 25 dolerio centus. Drauge plušėjo dar du jo draugai. Jimmy dirbo porą dienų ir porą vakarų per savaitę. „O jie – naktimis ir savaitgaliais, kada aš gerdavau ir pūsdavau. Tai tęsėsi mėnesį, kol vienas mano kolega išėjo. Tada pradėjau dirbti 7 dienas per savaitę, o antrasis kolega – 7 naktis. Tai truko dar mėnesį. Į antrojo pabaigą jis man paskambino ir sako: „Jimmy? Aš išeinu.“ Kaip išeini, klausiu. „Va taip – viskas. Tu siaubingas vadovas, nekenčiu šito darbo, išeinu.“
Jimmy Johnas neturėjo kur dėtis, neturėjo, kas padėtų, todėl pradėjo dirbti nuo ankstaus ryto iki 2.30 val. nakties (šalia veikė trys barai, tad apsimokėjo dirbti vėlai).
„Maždaug po dviejų savaičių atradau, kad tai nieko baisaus, gali taip gyventi ir nenumirti, – šypsosi Jimmy. – Lig tol nemaniau, kad tai įmanoma. Žinot, šiais laikais JAV profsąjungų nariai miršta, jei dirba daugiau nei dvi dienas per savaitę.“