Ar galima susitarti?

Pasirodo, galima, tik ne Lietuvoje. Čia reikalaujama darbuotojui ir darbdaviui pasirašyti standartinės formos darbo sutartį, iš anksto pranešti apie būsimą darbuotoją „Sodrai“, išduoti darbuotojui pažymėjimą, įregistruoti darbo sutartį darbo sutarčių registravimo žurnale. O kur dar begalė įvairių instrukcijų, taisyklių, rekomendacijų, su kuriomis reikia raštu supažindinti darbuotoją! Kad tik ko nors neužmirštum. Kam tai naudinga? Darbuotojui? O jeigu reikia darbuotojo labai skubiai?! Tarkime, kavinė gavo užsakymą jubiliejaus šventei, ir staiga šventės išvakarėse susirgo keli virtuvės darbuotojai ir pats šefas. Ką turi daryti kavinės savininkė? Jeigu tokia kavinė būtų Estijoje, savininkė galėtų žodžiu sudaryti darbo sutartis su reikalingais darbuotojais ir taip išgelbėti situaciją. Mat, Estijos darbo sutarties įstatymas leidžia darbuotojui ir darbdaviui dėl darbo susitarti žodžiu, jei darbas truks iki dviejų savaičių. Panašiai kaip Estijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Suomijoje, Švedijoje, Nyderlanduose ir kai kuriose kitose valstybėse darbdavys ir darbuotojas gali susitarti žodžiu, tačiau kilus ginčui labai praverčia raštu (o tai gali būti ir el. paštas) išdėstytos pagrindinės darbo sutarties sąlygos, kaip antai, darbo vieta, darbo pobūdis, atlyginimas ir pan. Būtina pabrėžti, „gali“ nereiškia „privalo“. Ar tokia žodinių sutarčių praktika labai paplitusi? Pasirodo, ne. O mažesnis valstybės kišimasis į darbo santykių reguliavimą, anot Nerijaus Mačiulio, yra vienas iš veiksnių, lemiančių didesnį vidutinį darbo užmokestį. Kam tai naudinga? Vėlgi atsakau – pirmiausia darbuotojams. Tenka pabrėžti, kad Estijoje liberalizavus darbo santykius labai sumažėjo darbo advokatams – tiesiog niekas nesikreipia į teismus. Ir Lietuvoje anksčiau nebuvo uždrausta darbdaviui ir darbuotojui susitarti žodžiu. Dabartinis Lietuvos darbo kodeksas (DK), nors ir buvo keistas, taisytas beveik 50 kartų, dvelkia noru viską iki smulkmenų sureguliuoti, nepasitikėjimu žmonių galimybe pasirūpinti savimi ir prielaida, kad darbdavys yra tik išnaudotojas. O ar tokios nuostatos padeda kurti darbdavių ir darbuotojų socialinę partnerystę – pagrindinę klestinčio verslo prielaidą? Tikrai ne. Įstatymų leidėjams reikia tik apsidairyti aplink. Juk pasaulis pasikeitė, keisdamas ir darbo santykius: darbuotojai jau nebesitiki išdirbti vienoje darbovietėje visą gyvenimą. Dažni pokyčiai darbo rinkoje skatina darbuotojų mobilumą. Prie šios realybės turi būti pritaikytas ir derinamas ir Lietuvos DK, kurio, mano nuomone, taisyti tikrai neverta. Jį reikia perrašyti iš naujo. Tai būtų naudinga ir darbuotojams, ir darbdaviams.
Dr. Dalia Foigt-Norvaišienė
Advokatų kontoros „Borenius“ partnerė, advokatė