Profesija: operatorius

Per daug gerų operatorių Lietuvoje, ir senieji, ir jaunesni – vienas prie vieno.

„Kinematografinė aplinka, kino verslas taip smarkiai pasikeitė, kad iš mano laikų išliko vienas vienintelis dalykas – pliauškė, filmuojant parodoma prieš kiekvieną kadrą“, – sako operatorius Jonas Gricius. Vladimiro Ivanovo nuotr. Kai su operatoriumi Jonu Gricium, vienu iš šešių 2013 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų, susitinkame pokalbio „Neringos“ restorane Vilniuje, pačiu pirmu sakiniu jis suabejoja, ar bus naudingas „Verslo žinioms“. Neįsižeiskite, sakau, tačiau jaunoji verslininkų karta, jeigu ir matė sovietmečio filmus „Paskutinė atostogų diena“ ar „Niekas nenorėjo mirti“, vargu ar žino, kad jų operatorius – „toks Jonas Gricius“, kino kritikos ir specialistų vadinamas garsiausiu Lietuvos operatoriumi, lietuviškojo kino poetinės kalbos kūrėju. Mano pasažą apie Lietuvos kino aukso fondą, į kurį įeina ir Jono Griciaus filmuotų darbų, apie mūsų kultūros istorijos pamatus (suprask, tai ir Jonas Gricius) pašnekovas mandagiai nutraukia pirmiausia iškalbinga pauze, paskiau – pasvarstymu apie jaunimą. „Tai pinigų karta, – sako jis. – Jie pragmatiški, orientuojasi į realius, naudingus verslus. Bet premjerose „Skalvijoje“, „Vingyje“ matau labai daug jaunų žmonių. Jie mėgsta kiną, ir mane tai maloniai stebina.“ Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) 1993-iaisiais įkurtoje Kino ir TV katedroje Jonas Gricius surinko pirmąją operatorių grupę. Dėstė LMTA iki 2000-ųjų. „Jau gabalas laiko nebedirbu ten – atėjo jaunų žmonių, ir labai gerai, nes mūsų požiūris į šitą reikalą – kiną – pasenęs, turiu omenyje ne tik savo kartą, bet ir tuos, kurių amžius artėja prie 50-ies, ir jie nebe piemenys. Savo kinematografinę patirtį ir žinias vertinau, na, aukščiau nei vidutines. O dabar žiūriu, kad visa mano patirtis, žinios yra archeologinės iškasenos. Kinematografinė aplinka, kino verslas taip smarkiai pasikeitė, kad iš mano laikų išliko vienas vienintelis dalykas – pliauškė, filmuojant parodoma prieš kiekvieną kadrą“, – dėsto p. Gricius. Čia, šypteli, jis galįs pasigirti – kai 1957 m. grįžo iš stažuotės tuometiniame Leningrade, Lietuvos kino studijoje (LKS) vartojama kino terminologija visa buvo rusiška – „plionka“, „obrabotka“, „chlopuška“ ir t. t. „Man pasirodė, kad terminus reikia lietuvinti, tuo labiau, kad lietuviškų atitikmenų buvo – ir juosta, ir apdorojimas. O va „chlopuškai“ nebuvo. Pasiūliau ją pavadinti pliauške, tai tiek buvo juoko visiems. Po dviejų savaičių juoktis nustojo, o po mėnesio paneles, kurios pliauškino, ėmė vadinti pliauškėmis, – be pasityčiojimo. Ir iki šiol režisieriaus asistentė vadinama Pliauške“, – pasakoja p. Gricius.