Konkurencijos užribiuose

Premjeras džiaugiasi, kad elektros tarifus pavyko padidinti mažiau, nei buvo leidusi Gedimino Kirkilo Vyriausybė, tačiau nesako, kokie bus tikrieji tarifai, kai užkalsime Ignalinos AE duris. Vladimiro Ivanovo nuotr. Nors Vyriausybė, pažadėjusi lemtingą kovą su monopolijomis, kol kas daugiau trypčioja vietoje, tačiau bent kovos ragu ji patrimitavo. Tiesa, tie garsai, nuaidėję prieš pusantro mėnesio, taip ir liko bene vieninteliai ryžtingos iniciatyvos pranašai. Elektros energetikos įstatymo pakeitimai apkarpė energetikos bendrovių apetitus nustatyti aukštas elektros kainas, atsižvelgiant į jų turto vertę ir pelnus. Minėtos galios perleidžiamos Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (VKEKK). Iki šiol dirbtinai didinant įmonių vertę ir amortizacinius atskaitymus buvo manipuliuojama, o rinka – iškreipiama. Tikimasi, kad tai leis VKEKK spausti energetikos bendroves ir reikalauti veiklos efektyvumo bei mažesnių kainų. Ar to pakanka, kad būtų išardytas stiprus energetikos monopolinis darinys? Kol kas premjero Andriaus Kubiliaus, portalui delfi.lt pareiškusio, kad Vyriausybė tikrai daug kovoja su monopolijomis ir netgi nemažai pasiekė šioje kovoje, teiginiai kelia atlaidžią šypseną. Pasak jo, penki Vyriausybės veiklos mėnesiai – nėra didelė laiko atkarpa, tad kodėl visuomenė reikalauja greitų ir ryžtingų sprendimų? Tikriausiai todėl, kad keliolika monopolijų karaliavimo rinkoje metų – per ilgas laikas, kad galėtume laukti rezultato dar tiek pat. Premjeras džiaugiasi, kad elektros tarifus pavyko padidinti mažiau, nei buvo leidusi Gedimino Kirkilo Vyriausybė, tačiau nesako, kokie bus tikrieji tarifai, kai užkalsime Ignalinos AE duris. Esą su kaimynais latviais ir estais bus kuriama bendra elektros rinka, kuri veiks pagal skandinaviškus modelius, ir monopolininkas neva turės dalyvauti „skaidrioje skandinaviškoje konkurencijoje“. Stebina štai kas – žadama, kad uždarius Ignalinos AE didelė dalis rinkos bus atverta absoliučiai konkurencijai. Jau nebeklausiame, kodėl iki šiol to nebuvo, klausiame – kodėl reikia laukti uždarymo, kodėl toliau globojamas monopolininkas?
Ne ką aiškiau ir dujininkų karalystėje. Pats Arvydas Sekmokas, energetikos ministras, neseniai teigė, kad konkretaus modelio, kaip demonopolizuoti Lietuvos dujų ūkį, dar nėra. Nevykdomas ir premjero pažadas sutvarkyti mažmeninės prekybos monopoliją. „Prekyboje sieksime, kad nuo dabartinio monopolinių tinklų vyravimo visoje prekybos rinkoje, kai jie turi užėmę 90% prekybos rinkos, laipsniškai pereitume prie europinio standartinio vidurkio, kur tokie tinklai būna užėmę apie 70% rinkos“, – interviu VZ.LT tikino paskirtasis premjeras Andrius Kubilius (2008 11 28). Pažadai grimzta užmarštin. Juolab kad pažeidimų rinkoje nemato ir teisėtas jos prievaizdas – Konkurencijos taryba (KT). Apie „bedantę“ ir neveiklią tarybą VŽ rašė ne kartą. Ją reorganizuoti ir prijungti prie kitos institucijos buvo pažadėjusi ir Saulėlydžio komisija. Ir štai akibrokštas – kažkokiu būdu KT staiga dingsta iš minėtos komisijos sudaryto reorganizuojamų ar naikinamų institucijų sąrašo. Netrukus KT vardas išnyra jau kitoje, Saulėtekio temoje – pasirodo, KT atstovai greta kitų siūlymų įrašė punktą, kad jų tarnyba nebūtų reorganizuojama ar jungiama su kita institucija (VŽ, 2009 05 05). Valdininkų gajumo verta pasimokyti. Tad Konkurencijos taryba lieka, monopolijos – taip pat. Tik pati konkurencija vis – užribyje.