Protingi begalviai

Sunku patikėti, kad ne taip seniai žmonės įstengė išgyventi be mobiliųjų telefonų. Kaip jie bendravo? Kadaise gentys užkurdavo laužą ant kalvos arba siųsdavo žygūną ant arklio. Vėliau lankydavosi vieni pas kitus gerti arbatos. Belsdavo į radiatorių. Dabar telefonu gali rašyti svarbias žinutes: „Ką valgei? Aš žiovauju“. Tada į telefoną prigrūdo kuo daugiau funkcijų, kad galėtume mesti lauk fotoaparatus, filmavimo kameras, kompiuterius – viską, ką iki šiol esame nusipirkę. JAV ir Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas atskleidė, kad nuolat didėjantis mobiliųjų telefonų techninių funkcijų skaičius kelia vis didesnį vartotojų sumišimą ir susierzinimą. Šiuolaikiniai telefonai suteikia galimybę atlikti daugybę įvairiausių dalykų, tačiau paradoksalu, kad dauguma žmonių išvis nenaudoja tiek galimybių. Po galais, kurį mygtuką spausti? Būtų gerai, kad šalia visų funkcijų jie užtikrintų bent gerą ryšį ir nereikėtų lipti ant stogo, kad jį pagautų. Bet funkcijos dar ne viskas. Marilyn Monroe yra pasakiusi, kad „deimantai – geriausi merginų draugai“. Dabar mums negana jais blizginti savo ausis, rankas bei kaklą. Deimantais nusagstomi ne tik mikrofonai, kad su jais patogu būtų išsimušti dantis, bet ir namų sieniniai telefonai, šaldytuvai bei automobiliai. Ar gali gerbti save, jei turi praėjusių metų telefoną? Negali, nes jis – be kristalų. Telefonas, kaip ir brangi rankinė, rodo tavo vertę – jis turi tikti prie suknelės ir batelių. Vakar paskambino mano draugė Lukrecija, ji dievina techniką. Prabangioms technologijoms bute sukišo sumą, už kurią metus pragyventų nedidelė valstybėlė. „Ateik, susipažinsi su nauju mano draugu. Jis toks didelis, sidabru pražilęs Gorenjė. Vakar visą vakarą glostinėjau jo šonus.“ Maniau, tai seksualus pusamžis prancūzas, naujas jos draugužis. Bet tai buvo „Gorenje Premium Touch“ sidabrinės spalvos šaldytuvas, kurio durelės puoštos „Swarovski“ kristalais: iš viso jų 7000. Lukrecija, ar tu juos skaičiavai? Tai galėjo kiek užtrukti. Tik štai klausimas, ar dėl jų kiekio šaldytuvas šaldo geriau? Pasimatavusi supratau, kad puikiai į jį tilpčiau. „Lukrecija, o tu esi girdėjusi apie šalčio terapiją? Sako, šaltis padeda išsaugoti jaunystę geriau nei prabangūs kremai. Tu galėsi kasdien jame patūnoti – tai bus tas pats, kas savaitgalis Alpėse, tik be slidžių.“ Maža to, jame jaukiai tūnant šalia vištos krūtinėlės galima žiūrėti televizorių ir pasiklausyti šaldytuvo žinių. Mat šaltakraujis Lukrecijos draugužis turi lietimu valdomą skystųjų kristalų (LCD) ekraną – na, tokią erogeninę zoną, kuria galima reguliuoti šaldytuvo ir šaldiklio skyrių temperatūrą, rodyti receptus, tikrinti produktų maistinę vertę pagal principą: „Maryte, pagalvok apie cholesterolio kiekį.“ Šiuose šaldytuvuose taip pat įtaisytas balso žinučių įrašymo bei jų atsukimo atgal įrenginys ir radijo aparatas. Dedu galvą, kad lėktuvo pilotai su tokiu šaldytuvu galėtų mažų mažiausiai perskristi per Atlantą. Ar reikia cecho namie tam, kad suvalgytume indelį jogurto? Kol mes gurkšnojome vyną, staiga pasigirsta sodrus baritonas: „Transliuojamos naujausios šaldytuvo žinos. Pirmoje lentynoje guli bri sūris, antroje – višta, trečiojoje prakąstas dešros gabalėlis... jis man garbės nedaro.“ Po pauzės staiga balsas suirzo: „Ponia, išimkite šitą vištos stipeną iš manęs – baigėsi jos galiojimo laikas. Aš – ne laidojimo biuras.“ Lukrecija kaipmat įvykdė komandą ir dar papurškė šaldytuvą kvepalais „Hugo Boss“, kad nesijaustų įsižeidęs dėl tos nekilmingos vištos palaikų. Bet jis spjovė Lukrecijai į veidą leduką, nes manė, kad ji – stiklinė su viskiu. „Ponia, laikas eiti į parduotuvę, baigėsi pienas“, – komandavo toliau šaltasis gyventojas. „Negaliu dabar, pas mane draugė atėjo“, – mikčiojo Lukrecija. „Ponia, pakasykite man nugarą“, – šito tai jau per daug. Jei dėl tų kristalų jautiesi kilmingas, gali atsisėsti ant sprando? Bet štai žvaliai sužvigo indaplovė: „Jau išploviau indus. Ateik, pažiūrėk kaip žvilga – kaip „Swarovski“ kristalai. Padažyk man lūpas.“ „Smulkiai supjaustykite baklažaną, morkas ir svogūnus“, – užsivedė deklamuoti receptą diktuojanti orkaitė. – Kvaiša, sakiau, kad baklažaną nuluptum!“ Lukrecija kaip kokia operatorė spaudė mygtukus ir sukinėjosi nuo vieno prie kito aparato, nes visi norėjo dėmesio. Manau, kosminiame laive galima kur kas labiau atsipalaiduoti, nes ten dviem šimtais mygtukų mažiau. Man užėjus į prabangų WC pasigirdo prašmatnaus unitazo, nusagstyto kristalais, balsas: „Prisėskite. Čia gaivu kaip pušyne.“ Kurį laiką abejojau, ar verta – gal kartais unitazas transliuoja tiesioginį vaizdo įrašą? Gal jį mato saugumo komitete? Apsigalvojau. „Pamiršote nuleisti dangtį, gausiu slogą“, – piktuoju pratarė žmogaus atliekų surinkimo taurus įrenginys. Girdėjau, kad kalbantys unitazai populiarūs Japonijos viešuose tualetuose. Jie iškart surinka: „Ei, nenuleidai vandens!“ – ir ponui pasidaro baisiai gėda. „Bet matai, kaip gerai, visai nereikia galvoti“, – džiaugėsi Lukrecija. Kažkur skaičiau, kad mobiliojo telefono skleidžiamas magnetinis laukas naikina žmogaus smegenų ląsteles ir paankstina Alzheimerio ligą. Tada jai ir sakau: „Štai durys. Tai toks atveriamasis įrenginys, pro jį galima išeiti pasivaikščioti į gryną orą ir pravėdinti galvą nuo mygtukų.“