Viešųjų pirkimų įstatymas: vien teisės normų nepakaks
Nesunku suprasti, jog kaina atsieta nuo kokybės dažnai gali nulemti,jog bus nupirktas visai ne tos kokybės daiktas, kurio mes tikimės. Kai kuriems paprastiems daiktams, kur kokybiniai skirtumai nėra žymūs – tarkim, mokykliniai sąsiuviniai, kuras, geriamo vandens tiekimas į biurus – galima remtis mažiausia kaina. Tačiau absoliučia dauguma atvejų, mums rūpi pirkinio kokybė: pvz. norime europinio, o ne kiniško automobilio, norime, kad įsigytas kompiuteris tarnautų 5 metus, o ne vienerius, kad statinys atitiktų tam tikrus energetinio efektyvumo kriterijus.
Žinoma, tokius kokybinius kriterijus taip pat galima nurodyti pirkimo dokumentuose, tačiau tai reikalauja didesnio perkančiosios organizacijos (PO) profesionalumo ir pasirengimo juos efektyviai taikyti. PO turi numatyti, kokie konkretūs ekonominio naudingumo kriterijai yra aktualūs planuojamam pirkimui (pvz. ką reiškia kokybė ir kaip ją išmatuoti perkant informacinių sistemų diegimo paslaugas, tarptautinio renginio idėją bei organizavimą arba užsakant statybos darbus), parengti detalią ir objektyvią pasiūlymų vertinimo metodiką, suformuoti pirkimų komisiją tokiu būdu, kad bent jau keli jos nariai arba kviestiniai ekspertai galėtų profesionaliai įvertinti pateiktus pasiūlymus ir įvertinti skirtingus pasiūlytus technologinius sprendimus ar paslaugų teikimo metodikas. Vien pasiūlius šias pataisas iš esmės šios aplinkybės nepasikeis – nes kad veiktų šis kriterijus, pati PO turi dėmesingai ir profesionaliai pasirengti kiekvienam pirkimui ir jį įgyvendinti.
Ekonominio naudingumo kriterijus gali reikšti ir didesnę pretenzijų ar teisminių procesų riziką – kuomet tiekėjai pagrįstai (arba, deja, dažnai ir nepagrįstai, tiesiog ginčo vardan) ginčija PO pirkimo sprendimus. Kai kuriose srityse (pvz. informacinių technologijų) pirkimuose tiekėjai dažnai ginčus dėl viešųjų pirkimų naudoja kaip tam tikrą spaudimo įrankį – „aš tau leisiu laimėti šį konkursą ir jo neginčysiu, o tu man leisk laimėti šį“. Profesionalios ir gerai pasirengusios PO vienąkart ir visiems laikams turėtų perkirsti šį Gordijaus mazgą, kiekvieną pirkimą vykdydamos drąsiai, pagal viešųjų pirkimų įstatymą ir objektyviai. Finansiniai užstatai norint pateikti skundą dėl pirkimo procedūros taip pat galėtų šiek tiek drausminti nepagrįstus ginčus.
Jeigu pataisą įvedus, vis dėlto pavyktų paskatinti ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo kriterijaus platesnį taikymą– tai būtų sveikintina. Šiuo metu svarstomuose įstatymo pakeitimuose nurodyta, jog naudingumą gali apibrėžti tam tikri kokybės, techniniai reikalavimai, estetinės ar funkcinės charakteristikos, aplinkosaugos aspektai, eksploatavimo išlaidos, veiksmingumo, garantinio aptarnavimo ir techninės pagalbos, pristatymo datos ar laiko bei užbaigimo termino reikalavimai. Tokių kriterijų nustatymas ir taikymas suteikia daugiau aiškumo ir pasirinkimo įrankių perkančiosioms organizacijoms.
Taip pat įstatyme numatyta dar viena naujovė– bus leidžiama vertinti ir už pirkimo sutarties įvykdymą atsakingų darbuotojų kvalifikaciją ir patirtį, tai taip pat padės užtikrinti, kad bus nupirkta išties ekonomiškai naudingiausia prekė ar paslauga.
Iki dabar nėra daryta tyrimo, kiek valstybė praranda, pasirinkdama prekes ar paslaugas vien pagal mažesnės kainos kriterijų, o ne ekonomiškai efektyviausią tiekėją. Tačiau ir plika akimi matyti, jog apstu atvejų, kuomet einant paprastesniu – mažiausios kainos – keliu, PO nupirko prekes, paslaugas ar darbus mažiau naudingai – pvz. pasirinkdama paslaugą, kuri pigiausia šiuo metu, bet nebūtinai atnešančią didžiausią naudą arba efektyviausią ilgesniu laikotarpiu. Tikėtina, kad suminė tokių pirkimų žala skaičiuojama dešimtimis ar net šimtais milijonų per metus.
Tačiau vien VPĮ pakeitimai magiškai neišspręs visų problemų. Viešieji pirkimai nė vienoje šalyje nėra paprasta sritis ir norint, kad jie veiktų efektyviai, reikalinga tarpusavyje gerai sustyguoti daugelį komponentų: tinkamus įstatymus ir poįstatyminius aktus, tinkamą institucijų ir priežiūros įmonių sandarą, mokymus ir sklaidą apie gerąją praktiką, modernią ir efektyvią technologinę platformą, profesionalią ir patyrusią perkančiąją organizaciją ir personalą, galų gale,reikia įgudusių viešųjų pirkimų dalyvių (tiekėjų), o ginčų atveju – efektyvios ir greitos ginčų sprendimo sistemos. Stebuklų nebūna – turime nuožmiai ir profesionaliai dirbti, jei tikimės pasiekti norimų rezultatų.
Viešajame sektoriuje visada buvo drąsių vadovų ir organizacijų, kurios jau seniai ir sėkmingai naudoja ekonominio naudingumo pirkimo būdą ir tokiu būdu laimi daugiau nei tik rinkdamiesi mažiausią kainą. Būtų gerai, kad renkantis ekonomiškai naudingiausius pasiūlymus reikėtų ne drąsos apsiginti nuo kaltinimų, o apgalvotos logikos, kuris pirkimo būdas atneš organizacijai ir valstybei didžiausią naudą.
