Šimonytė: investicinis draudimas – pasiklydęs produktas

Ji pabrėžia, kad investicinis gyvybės draudimas iki šiol buvo tarp priežiūros institucijų „pasiklydęs“ produktas, tačiau dabar bus pertvarkytas, o prie to gali prisidėti visi pageidaujantys.

- Kodėl tik dabar, atlikę tyrimą, aptikote, kaip patys sakote, „pilkųjų zonų“ investicinio gyvybės draudimo paslaugų sektoriuje? Juk ši paslauga siūloma daugiau nei 10 metų.

Na, visų pirma, tyrimų buvo ne vienas, o keletas. Reali situacija išaiškėjo tik apibendrinus visų jų rezultatus.

Analizių buvo tikrai daug – buvo tirta situacija ir klientų aptarnavimo, ir administracinių mokesčių bei kitais požiūriais.

Visa tai sudėjus į vieną vietą ir medžiagą išanalizavus, gimė pasiūlymas dėl sektoriaus pertvarkymo. Nereikia pamiršti ir to, kad draudimo rinkos ir investicinių gyvybės draudimo produktų priežiūra į Lietuvos banko rankas perėjo tik nuo 2012 m. (iki tol sektorių prižiūrėjo jau nebeveikianti Draudimo priežiūros komisija – VŽ). Iki tol investicinis gyvybės draudimas buvo tarp Draudimo priežiūros ir Vertybinių popierių komisijų pasiklydęs produktas. Nebuvo vieno šeimininko, tai, matyt, nematyta ir reikalo turėti koalicinį požiūrį į šią sritį.

- Tai kaip tiksliausiai būtų galima sakyti – vartotojai gavo ne viską, ką turėjo, permokėjo, o gal buvo akiplėšiškai apgaudinėjami?

Žodis „permokėjo“ galbūt nebūtų tiksliausias, nors gal ir yra galimas. Tiksliau būtų sakyti, kad žmonės iki šiol nežino, kiek už tą paslaugą moka, ir nežino, už ką konkrečiai moka. Norėtųsi, kad žmonės galėtų priimti informuotą sprendimą, galėtų palyginti skirtingų teikėjų pasiūlymus. Dabar to padaryti taip pat lengvai, kaip, pavyzdžiui, pensijų fondų atveju, jie negali. Žinoma, tas palyginimas nėra lengvas, nes yra labai daug individualių dalykų ir sutartys yra nevienalytės.

Yra tokios sutartys, kur pagrindinis žmogaus interesas yra draustis nuo rizikos gyvybę, sveikatą, kritines ligas ir panašiai. Tai ten investicinis gyvybės draudimas gali vaidinti kokį 55-tą vaidmenį. Bet yra ir tokių sutarčių, kur pagrindinis tikslas, akivaizdu, yra investavimas, nes gyvybės draudimo sumos ten yra labai mažos, ir didžiąją dalį pervedamų lėšų žmogus siekia kaupti, investuoti ir iš to uždirbti. O kai nematai daugybės sąnaudų, susijusių su tokiu kaupimu, tai sunku ir palyginti, ir paslauga galbūt ne visai atitinka tavo poreikius.

Kalbant apie galimą vartotojų apgaudinėjimą, tai man šis žodis pirmiausia asocijuojasi su žodžiu „tyčia“. Nežinau, ar galima taip drąsiai sakyti, nes patirčių rinkoje yra įvairių. Juolab žodis „apgaudinėja“ siejasi su Baudžiamuoju kodeksu, o kažin ar jis yra kodekso objektas. Dar galime kalbėti apie verslo etikos dalykus, nepakankamą investicinio draudimo paslaugų teikėjų skaidrumą.

- Kalbate apie didelius ir neretai „paslėptus“ mokesčius, kuriuos sumoka kaupiantieji pagal investicinio gyvybės draudimo sutartis, bet šioje rinkoje veikia net 8 bendrovės. Kodėl neveikia konkurencija? Kodėl ji nesumažino mokesčių, kurių per 12 metų sumokėta apie 260 mln. Eur?

Konkurencija gali veikti tik tada, kai žmogus turi galimybę rinktis. Reali galimybė rinktis nelabai veikia, nes nėra realios galimybės palyginti. Kai bus galimybė palyginti, tada žmonės ir bus linkę rinktis sau geriausią sprendimą. Tada jie nebūtinai liks toje bendrovėje, kurioje yra šiuo metu. Dabar žmonių mobilumas judėti tarp bendrovių yra apribotas, – kaip žinoma, jei pasirašai investicinio draudimo sutartį, tai sutarties galiojimo pradžioje tavo nuostoliai, nusprendus pereiti į kitą bendrovę, bus tokie dideli, kad tu tiesiog būsi priverstas to nedaryti. Dėl to, kad beveik viską turėtum palikti draudimo bendrovei.

- Bet juk kiekvienas gali atsiversti kelių bendrovių tinklalapius ir pasilyginti sąlygas.

Problema ta, kad tai, kas nurodoma kaip išlaidos, tėra tik dalis tikrųjų išlaidų. Todėl, kad yra mokesčių, kurie po pasirašymo toliau mokami valdytojams, yra net tokių atvejų, kai įmonė ima mokestį už tai, kad neva valdo lėšas, nors iš tiesų net neteikia šios paslaugos. Taip pat yra visi tarpininkavimo mokesčiai, kurie imami gana skirtingais principais. Visa tai sudėjus į krūvą, palyginti skirtingus pasiūlymus nėra labai lengva.

- O kaip dėl 15% mokesčių lengvatos? Juk bet kuriuo atveju ji atperka bent dalį mokesčių.

Mokesčių lengvata yra pagrindinė šio produkto rinkodaros ašis. Kitaip tariant, žmogus girdi, kad jis atgaus 15% iš valstybės, ir tai vilioja kaip labai skanus kąsnelis. Išgirdę apie lengvatą, žmonės nebegalvoja, ką jie iš tikrųjų uždirba, nes neva valstybė už juos bet kuriuo atveju uždirbs 15%.

- Peršasi tokia išvada, kad jei žmogus iš tiesų nori „nušauti du zuikius“, pigiau yra pirkti atskirai draudimo paslaugą ir atskirai investuoti, o ne rinktis „hibridą“ – investicinį gyvybės draudimą?

Kiekvieno žmogaus interesas yra gana skirtingas. Žmonės nori skirtingų produktų ir draudimo rinka jiems gali pasiūlyti tuos skirtingus produktus, kurie, be kita ko, ir garantuoja skirtingą apsaugą nuo rizikos. Ko šiaip jau nėra investuojant finansų rinkoje. Tad aš taip nesakyčiau. Bet nereikia turėti iliuzijų, kad, investuodami per investicinį gyvybės draudimą, jie gali kažką labai ypatingo uždirbti. Tai ypač aktualu šiuo metu, kai dėl žemų palūkanų aplinkos žmonės aktyviai ieško, kur įdarbinti laisvas lėšas.

- Tai koks būtų patarimas, kur tas lėšas kreipti?

Aš nesu finansų patarėja ir labai nemėgstu tokių patarimų dalinti. Kiekvienas žmogus pats turi priimti sau teisingiausią sprendimą. Galiu tik konstatuoti, kad tos sąlygos, kurios yra dabar, jos nesudaro sąlygų priimti geriausio sprendimo investicinio draudimo atveju.

- O ar teisingi III pakopos (papildomo savanoriško kaupimo) fondų valdytojų teiginiai, kad pas juos kaupti senatvei daugeliu atvejų yra pigiau nei pagal investicinio gyvybės draudimo sutartis, mat mokesčiai yra mažesni?

Tai yra vienas iš klausimų. Todėl, kad kai jūs investuojate per draudimo bendrovę, įmonė atskleis tik tai, ką sumokate tiesiogiai jai. Bet kas bus toliau nuo jūsų turto atskaitoma – ypač jei valdymas perduotas kolektyvinio investavimo subjektams – ne visai aišku, ir štai jums atsiranda dar viena pakopa, kuriai mokate mokesčius. Dėl to ir sakome, kad įkainių ir išlaidų išskaidrinimas leistų žmogui matyti, ką jis iš tiesų moka.

- Kada realiai pajudės sektoriaus reforma?

Siūlymai yra pateikti kaip tam tikras konsultacijų dokumentas. Mūsų pasiūlymai visiems viešai matomi. Kai kurie trūkumai yra gana akivaizdus, tad juos ištaisyti išeis gana greitai. Pavyzdžiui, kalbu apie atvejus, kur yra aiškus reguliacinis arbitražas tarp kolektyvinio investavimo subjektų, kuriems taikomi vadinamieji „Mifid“ (investuotojų apsaugos – VŽ) reikalavimai, ir investicinio gyvybės draudimo produkto.

Kiti klausimai galbūt yra labiau kontroversiški. Pavyzdžiui, kaip išspręsti tarpininkų motyvacijos klausimą, kad tarpininkai būtų mažiau orientuoti į pardavimų mastą, o labiau – į patenkintą klientą. Turime siūlymų ir tam, bet gal rinka turės geresnių pasiūlymų? Idėjų reikia sulaukti per vasarą tam, kad rudenį jau turėtume projektus. Kai kurie dalykai gali reikalauti Draudimo įstatymo pataisymo. To, Seimui nepritarus, nepadarysime. Kai kas, aišku, bus sprendžiama tiesiog Lietuvos banko valdybos nutarimais.

- Tad kokią pagrindinę žinutę dabar norėtumėte nusiųsti vartotojams?

Pagrindinę žinią siųsčiau tiems, kurie iš investicinio gyvybės draudimo tikisi užsidirbti. Jie turėtų labai atidžiai žiūrėti į paslaugos sąlygas, nes gali būti, kad vienintelis dalykas, kas jiems uždirbs, bus mokesčių lengvata.

Straipsnis publikuotas VŽ rubrikoje „Premium“ birželio 1 d.