„Scanorama“ – vėl nauja ir vėl pažįstama

Daugiau ar mažiau filmų, garsesnių ar nelabai žinomų vardų, numylėtų ar visai nepastebėtų svečių – ne taip svarbu, kas vienais ar kitais metais dominuoja tarptautinio kino festivalio „Scanorama“, šiemet vykstančio lapkričio 6–23 d., programoje. Bet kasmet iš naujo kinomanų rudenį suvirpina kažkokia sunkiai į žodžius įspraudžiama profesinė aistra, užtikrintumas, su kuriuo šis festivalis kviečia publiką.

„Scanoramos“ programų sudarymo principai, filmų ir retrospektyvų pristatymai atspindi nuostatas, kurių laikosi dauguma save gerbiančių tarptautinių festivalių, – šie renginiai yra ne tik pavienių filmų peržiūros, o šiandienos kino kultūros visumos veidrodžiai ir matoma, svarbi visuomenės gyvenimo dalis. Kol kas tokiais festivaliais Lietuvoje galime laikyti tik „Scanoramą“ (su pačia profesionaliausia, tiksliausia šalyje retorika) ir „Kino pavasarį“. Vis mažiau įdomus platesniam žiūrovų būriui darosi Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (gal todėl, kad daugiau geros dokumentikos šį rudenį buvo rodoma ne jame, o „Baltijos bangos“ ar EDOX kino vakaruose, „Nepatogiame kine“); trikdė ir „arthauzinio“ kino žiūrovų abejingumas šiųmečiam Kauno kino festivaliui Vilniuje (nėra ko stebėtis, kai nesirūpinama renginio sklaida).

Todėl kaskart eidama į „Scanoramos“ spaudos konferenciją žinau, kad nemalonių informacijos stygiaus problemų nekils, o festivalio formatas – aiškus, užtikrinantis pažintį su šiandienine Šiaurės šalių kino panorama, akcentuojantis renginio europietišką dimensiją. Festivalis kasmet siekia būti atpažįstamas ir sykiu atsinaujinęs – naujas renginio „Režisierius iš arčiau“ formatas šįmet kvies pasikalbėti su Joanna Hogg, – režisierė po kiekvieno filmo su žiūrovais aptars kūrybos patirtį (festivalio vadovė Gražina Arlickaitė neslepia, kad susitikimas su J. Hogg, jos pokalbiai su publika – vienas stipriausių jos pastarųjų metų įspūdžių).
Tęsdama tradiciją puoselėti sąsajas su kino istorija, „Scanorama“ šiemet siūlo garsaus graikų režisieriaus Theodoro Angelopoulo penkių filmų retrospektyvą. Suprantu, kad patardama pažiūrėti beveik 4 val. trukmės 1975-aisiais jo sukurtą filmą „Keliaujantys artistai“ nusipelnau skeptiško šypsnio, ir vis tiek kviečiu į metaforiškas, simbolines klajones po įstabius kadrus, kuriuose XX a. žmogus apmąsto savo ir savo šalies istoriją.

Akivaizdžios ir šiųmetės „Scanoramos“ sąsajos su ankstesne – taip festivalis tampa nenutrūkstamu procesu, o ne sezono įvykiu. Antai, šiemet tęsiama pažintis su užpernai „Scanoramoje“ viešėjusia Liv Ulman. Pamatysime šios garsios teatro ir kino aktorės, veiklios, visuomeniškai aktyvios menininkės režisuotą naują filmą – Augusto Strinbergo dramą „Freken Julija“. Pasak L. Ulman, jai rūpėjo aiškintis, koks turėtų būti žmogus, – nuolat pateisinantis kitų požiūrį į save, ar toks, koks yra iš tikrųjų. Šioje juostoje, kaip ir ankstesniuose aktorės režisuotuose filmuose, justi didžiojo Ingmaro Bergmano (jo mylimoji ir filmų aktorė buvo L. Ulman) stipri kamerinių psichologinių dramų režisūros mokykla. Tai filmas nuosaikaus, neskubraus, rimto kino gerbėjams.

Patraukliu keliu
„Scanorama“ turi ką pasiūlyti ir skubantiems „arthauzo“ žiūrovams. Pastebiu, kad jau kelinti metai festivaliuose daugėja komedijų, mat vienas iš pagrindinių dabarties Europos kino režisierių rūpesčių – kaip būti išgirstam, pamatytam kalbant apie slogias psichologines ar socialines problemas. Todėl žaibiškai populiarėja patrauklios, neįpareigojančios žiūrovo įtemptai „dirbti“ kine formos: žiūrovai kartu ir pramogauja, ir atkreipia dėmesį į gyvenimo dramatizmą.
Beveik idealus lengvos formos ir sunkios temos derinys – lenko Grzegorzo Jaroszuko juosta „Kebabas ir horoskopas“. Šis trumpas ilgametražis filmas (75 min.) apie vienišus žmones yra šmaikščių situacijų, trumpų novelių dėlionė, kurios herojai nusprendė pasipelnyti iš populiarių rinkodaros specialistų paslaugų. Jie patenka į kilimų parduotuvę, kurioje susirinko, atrodo, tiesiog trenkti nevykėliai. O iš tiesų – hipertrofuotai savo vienatvę išgyvenantys žmonės. Šauni komedija, nes spalvingų keistuolių parade G. Jaroszukas nesutrinka, pagrindinė – vienatvės – tema išlieka skaidri iki pat filmo pabaigos.

Apie susvetimėjimą kalbama ir viename geriausių programos „Naujienos iš Šiaurės“ filmų – islando Hafsteinno Gunnaro Sigurdssono juostoje „Šiaurės Paryžius“. Režisierius pažįstamas Lietuvos žiūrovams – prieš trejus metus jo filmas „Bet kuriuo keliu“ sulaukė ovacijų „Scanoramos“ atidaryme. Dažnai antras režisieriaus filmas būna silpnesnis už pirmą. Bet melancholiška komedija „Šiaurės Paryžius“, man atrodo, tiesiog kur kas rimtesnė už tą kelio juostų žymėtojų draugystę. „Šiaurės Paryžiuje“ susikalbėti bando sūnus (anoniminis alkoholikas mokytojas) ir jo tėvas (buitinis alkoholikas, iš Tailando atvykęs plevėsa). Panašius gyvenimo riboženklius sunkiai randa artimiausi žmonės mažame miestelyje, kur yra trys anoniminiai alkoholikai ir neregėto grožio peizažo fonas, sukuriantis kontrastą inertiškai kasdienybei tarp nykios šiuolaikinės architektūros…

Komedija gali tapti puikia priebėga, jei tik režisierius pajėgus juokauti aptardamas banalias, bet ankstyvais gyvenimo etapais neišvengiamas problemas. Norvegų juosta „Pabučiuok mane, tu idiote“ (rež. Stian Kristiansen ) jokiais meniniais atradimais ar rafinuota režisūra nežiba. Bet šiauriečių kinas gal tuo ir gali būti patrauklus, kad dažna juosta tampa priežastimi atviresniam pokalbiui. Šiuo atveju, su paaugliais. Filme apie pirmosios meilės sunkumus yra humoro, ašarų, išdavysčių, draugysčių, patyčių – visko, ko reikia, kad tėvams būtų apie ką pakalbėti su vaikais.
Beje, dažnai programos „Naujienos iš Šiaurės“ herojai gyvena užkampiuose, yra priklausomi nuo alkoholio, narkotikų ar ekstremalių pramogų, kankinasi, norėdami suprasti save ir artimuosius. Filmuose „Metalistė“, „Visiškas dugnas“, „Žmogus, kurį myli“, „Ant ribos“ kūrėjai siekia įvardyti gana uždarų bendruomenių problemas; Šiaurės šalyse požiūris, kad kinas gali prisidėti prie tų ir mums artimų problemų sprendimo, yra ypatingai palaikomas.

Iš aukščiausios lygos
Festivalio programose rasime ne vieną filmą, kurių autoriai – iš aukščiausios europietiško kino režisūros lygos. Kiekvienam išprususiam kinomanui aišku, kad dideliame ekrane nepamatyti belgų brolių Dardenne'ų filmo „Dvi dienos, viena naktis“ yra tiesiog neleistina. Dardenne'ų („Sūnus“, „Rozetė“, „Vaikas“, „Lornos tylėjimas“) režisūros braižas fenomenalus, jį sunku nusakyti – filmuose nėra įmantraus montažo, išradingų siužetų, kadro grožybių. Bet jųdviejų stiliaus askezė sutalpina tai, ką didis režisierius Jeanas Renoire'as vadino „gyvenimo horizontale“. Gyvi žmonės, jų kasdienybės našta, socialinė buitis, po kurios audiniu nuolat jauti būties pulsą – tai Dardenne'ų kūrybos objektas. Naujausias jų filmas „Dvi dienos, viena naktis“ pasakoja apie moterį, tik ką išsigydžiusią depresiją, kuriai gresia atleidimas iš darbo, o nuo jos atlygio sutaupytais pinigais bus pamaloninti bendradarbiai. Jeigu moteris įkalbės juos atsisakyti premijos, ją grąžins į darbą. Pusantros paros ji beldžiasi į svetimas duris ir kalbasi su žmonėmis. Pagrindinę heroję Sandrą vaidina Marion Cotillard („Gerų metų“, „Edit Piaf: rožinis gyvenimas“). Dardenne'ai veik nefilmuoja žvaigždžių, tad pažiūrėti, kaip gražuolė M. Cottillard apsigyvena „negražioje“ belgų režisierių socialinėje ir psichologinėje studijoje, manau, bus įdomu net tiems, kurie abejingi tokiam kinui.

Specialiame seanse bus parodyta viena sensacingiausių šių metų juostų – 12 metų kurta Richardo Linklaterio drama „Vaikystė“. Herojai buvo filmuoti realiame laike, jie keičiasi tiesiog prieš kino kamerą. Taip Linklateris tarsi antrina J.-L. Godardo kitados išsakytai, sparnuota tapusiai minčiai, kad kino kamera „filmuoja mirties darbą“.
Programoje „Kertant Europą“ sunku nepastebėti ir Prancūzijos kino grandų. Minėtasis J.-L. Godard'as jau taip seniai pelnė amžino avangardisto, kino filosofo ir chuligano vardą, kad vėlyviausio jo filmo pavadinime „Sudie, kalba“ slypinti provokacija vargu ar ką stebina. Bet visada traukia režisieriaus aistra kinui, kurią jis puoselėja daugiau nei 50 metų.
„Scanorama“ rodo paskutinį šiemet mirusio didžio režisieriaus Alaino Resnais filmą „Katino dienos“. Filmas apie mirštantį Džordžą, sumaniusį prieš mirtį pakeliauti su trimis damomis, kitados su juo susijusiomis intymiais ryšiais, šiemet buvo apdovanotas Berlyno kino festivalyje. Džordžo Reilio mes taip ir nepamatysime, užtat galime gerai praleisti vakarą su garbingo amžiaus senjorais žavingose vodevilinėse situacijose. Ir pamatyti, su kokiomis linksmomis mintimis ir jausmais savo atsisveikinimo filmą kūrė 92 metų sulaukęs garsiosios juostos „Hirosima, mano meile“ autorius A. Resnais.
Norvegų režisierių Bento Hammerio „1001 gramas“ ir Hanso Petterio Molando „Metų pilietis“, prancūzo Olivier Asayaso „Zils Marijos debesys“, Sergejaus Loznicos „Maidanas“ – meistrų darbai, nekeliantys dvejonių, žiūrėti juos ar ne.

Meistrai ir naujokai
Nepaliauju raginti užsukti į lietuvių režisierių premjeras. Visos ilgametražių filmų premjeros – dokumentiniai filmai, kuriuos ne taip lengva pamatyti. Giedrė Žickytė, ne vieną tarptautinį festivalį apkeliavusi su filmu „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, pristatys filmą „Meistras ir Tatjana“. Nuoroda į Michailo Bulgakovo romaną, matyt, yra užuomina ir į meilės istoriją, ir į sovietinę velniavą, kurioje gyveno filmo herojus, dabar vis dažniau prisimenamas tragiško likimo fotografas Vitas Luckus. Kai G. Žickytė pradėjo kurti apie jį filmą, fotografas dar nebuvo nuolat aptarinėjama ikona.
Debiutinis Julijos Zubavičienės filmas vilioja vien šauniu, rizikingu sumanymu – Londone gyvenusi režisierė per visą Europą į jį vežasi savo tris močiutes, jų kelionę liudija filmas „Lida Vanda Liusia“.
Bene produktyviausias vidurinės kartos dokumentininkas Audrius Stonys beveik kasmet „Scanoramoje“ pristato filmą. Prikalbintas brolio Gedimino Numgaudžio, naujoje juostoje „Avinėlio vartai“ režisierius siekia „suvokti, užfiksuoti dabar, kiekvieną dieną Krikšte vykstantį mirties ir atgimimo Kristuje stebuklą“.

Konkursinėje programoje „Naujasis Baltijos kinas“ bus parodytas vaidybinis trumpametražis televizijos žurnalisto, politikos apžvalgininko Karolio Kaupinio filmas „Triukšmadarys“. Pagrindinį vaidmenį jame vaidina teatro grandas Valentinas Masalskis. Juosta buvo pakviesta dalyvauti profesionalų ypač vertinamo Lokarno festivalio programoje „Rytojaus leopardai“, kaip geriausias Baltijos šalių trumpametražis filmas ką tik apdovanota Rygoje vykusiame festivalyje „2Annas“.
Režisieriaus Šarūno Barto penkiasdešimtmetį „Scanorama“ paminės filmu „Trys dienos“. 1991-aisiais debiutantui beveik niekas nepranašavo pasaulinės karjeros – dar ir todėl, kad tada to filmo nebuvo kur pamatyti.
„Scanoramoje“ rodoma per šimtą filmų. Verta išsirinkti čia.

Komentarai