Susapnuoti žvėrį

Laukiu mokslininko – mažų mažiausiai akiniuoto, gal kiek praplikusio. O į susitikimą atplasnoja beveik hipis – džinsai, džemperis su didžiuliu piešiniu, į kasą surišti ilgi plaukai. Taip atrodo antropologas Donatas Brandišauskas, Vilniaus universiteto, Istorijos fakulteto docentas, vyresnysis mokslo darbuotojas.Jis be jokios pompastikos pasakoja, kaip penkiolika mėnesių gyveno Sibire brezentinėje palapinėje, žiemą prausėsi sniegu, studijavo evenkų gyvenimo būdą, pasaulėžiūrą, mokėsi kalbos, elnininkystės ir stengėsi būti naudingas taigos gyventojams. Turėjo išmokti ne tik medžioti, bet ir sapnuoti žvėrį, siūti iš sumedžiotų žvėrių kailių batus.
Dviejų šimtų evenkų bendruomenė gyvena Užbaikalėje, Buriatijos šiaurėje, Čitos krašte. Vasarą tose vietose oro temperatūra pakyla iki 45 laipsnių karščio, žiemą gali būti per 60  laipsnių šalčio. 
Kai atvyksti, vietiniams būtina labai aiškiai pasakyti, kokiais tikslais čia atsiradai, ko sieki, tik tada būsi priimtas.  Maždaug mėnesį vietiniai dar bando rodyti gražiąsias savo gyvenimo puses, o vėliau jiems tai daryti nusibosta,  jie vis mažiau domisi ateiviu iš „kitos civilizacijos“,  tada prasideda nefasadinis, kasdienis, įprastas  gyvenimas.
Atvažiavus į Sibirą reikėjo nesielgti arogantiškai, gyventi kaip vietiniai,  būtinas subtilumas, pajutimas, ko būtina paklausti ir neklausinėti to, ko nereikia. Evenkai neįpareigoti būti su atvykėliu, kad ir kokie geri tikslai jį būtų čia atvedę.Medžioklė prasideda sapnuose
Pradėjęs gyvenimą neįprastomis sąlygomis, mokslininkas jautėsi tarsi vaikas – neturėjo įgūdžių gyventi toje bendruomenėje, tokioje aplinkoje, tad visko teko mokytis nuo pat pradžių.
Žlugus Sovietų Sąjungai, evenkai iš kolūkių atsiėmė elnius. Vieni jų gyvena taigoje  visus metus, kiti – pusmetį: su spąstais, šautuvais medžioja kailinius gyvūnus. Sabalai, voverės – labai svarbus jų pragyvenimo šaltinis. Juos superka prekiautojai, visa tai keliauja į Europą, į įvairius  kailių aukcionus. O kasdieniams poreikiams skirta briedžių, stirnų, šernų medžioklė – žvėriena valgoma, iš odos siuvami batai.
Bendruomenėje labai svarbi žmonių autonomija – privalai pasirūpinti savimi. Antra vertus, dalijimasis medžioklės laimikiu  irgi yra labai reikšminga bendruomenės palaikymo dalis ir garantija, kad, jei kada nepasiseks, tau bus atsiųsta mėsos. Nepaisydamas to, kiekvienas privalo būti savarankiškas. Medžioklėse daug žmonių nedalyvauja – su žvėrimi susitikti einama vienas prieš vieną.Taigoje medžioklė prasideda ne tada, kai išeinama į mišką. Medžioklė prasideda sapnuose. Medžiotojas sapnuoja žvėrį, prisijaukina savo sėkmę. Antropologas patyrė tą patį – sapnavo medžioklės sėkmės sapnus. Ten gyvendamas pradedi jausti ir matyti kaip medžiotojas. Evenkai labai empatiški – daug kalbėti nereikia, jie vieni kitus supranta be žodžių, intuityviai suvokia, ką kitas ketina daryti šią dieną. Tampa akivaizdu – pastabumą galima išlavinti. Sumedžiotas žvėris atitinkamai darinėjamas, palaidojami  jo kaulai. Su žvėrimi puoselėjamas aktyvus socialinis santykis, su juo privaloma pagarbiai elgtis – užkasti kaulus, o nušauti galima tik tiek gyvūnų, kiek pačiam žmogui reikia. Evenkai žvėrį suvokia kaip kitą asmenį. Tai ne filosofija – tokia tenykščių gyventojų realybė. Evenkų santykis su keturkojais labai intymus ir socialus. Gyvūnas jiems yra dalis jų pačių visuomenės. Nepastebėsi jokio žmogaus dominavimo. Tačiau  taigoje netinka ir kai kurių visuomeninių grupių eskaluojamas vadinamasis Bembio sindromas, kai žvėrių gyvenimas idealizuojamas: įsivaizduojama, kad jie tarpusavyje draugauja ir šoka, o jų vienintelis ir didžiausias priešas yra žmogus.Kas evenkams yra laimė? Medžioklės sėkmė. Sėkmė pagal jų sampratą – gyvybinė jėga, netgi kvėpavimas yra laimė.
Kas labiausiai gerbiamas? Tokiose visuomenėse  daugiausia pagarbos nusipelno žmogus, galintis ne žodžiais, o darbais pademonstruoti savo vertę. Geras medžiotojas. Elnių augintojų statusas taip pat labai aukštas, turėti elnių bandą yra prestižas.Nerašyti taigos laikraščiai
Kas Sibire sunkiausia nepratusiam ten gyventi? Pelkėtas kraštovaizdis su daugybe kupstų, kalnų taiga, ryški temperatūros kaita. Medžiojant  dvidešimt–trisdešimt kilometrų tenka sekti pėsčiomis žvėrių pėdsakais. Sunku kelis mėnesius nieko negirdėti, kas dedasi pasaulyje, nežinoti, kaip laikosi artimieji. Sudėtinga gyventi be naujausių pranešimų tam, kuris pripratęs nuolat būti gerai informuotas. Bet evenkų įpročiai ne tokie. Jie skaito kitokius – gamtos laikraščius – kiekvieną rytą pereina per taigą ir sužino apie visą ten vykstantį socialinį gyvenimą – mato, kur žvėrys migruoja, kas su kuo susiburia, ar būta ir kokių būta žmonių.Sunkiausiais momentais mokslininkui padėjo grožėjimasis gamta, tai labai atsverdavo sunkumus. Mums, vakariečiams, taigos gamta atrodo atšiauri. Vietiniams gyventojams – tai labai turtinga, labai šilta, dosni aplinka. Jiems nueiti kelis kilometrus ir sugrįžti yra tas pats,  kas mums pereiti į kitą kambarį, tenykščiai žmonės užauga ir miršta vaikščiodami.  Evenkai senukai taip ir miršta eidami paskui elnius – nė vienas nesigula mirti į lovą.
Sibire didelis nusikalstamumas, rinka užversta surogatiniais alkoholiniais gėrimais, pavyzdžiui, vartojamas iš Kinijos importuojamas iš medžio varytas spiritas. „Ty menia uvažaješ?“ (Tu mane gerbi?) – neleidžiantis atsisakyti rusiškas klausimas lyg koks burtažodis išlikęs iki šių laikų.„Man labai sunku ten ištverti pagirias, o jos neišvengiamos dėl rusiško papročio gerti nesuvokiamus kiekius alkoholio“,  – nuoširdžiai prisipažįsta ponas Donatas. Ir pasakoja, kad kiekvieną kartą lankydamasis Rusijoje privaląs ištverti „Tu mane gerbi?“ etapą. Sankt Peterburge jo sveikata būna dar  gana gera, nes mokslininkas vežasi kokybiško alkoholio iš Lietuvos, o štai Irkutske visi vietos mokslininkai, etnografai geria tokiais kiekiais, kad lietuviui jie darosi sunkiai pakeliami, bet, jei atsisakysi drauge kilnoti taurelę – sėkmės ir pagalbos nesitikėk. Kuo toliau į gilumą – tuo sunkiau. Čitoje privalu dar daugiau gerti, Sibiro kaimuose kiekiai dar išauga, o degtinės kokybė vis prastėja. Vienintelis noras būna – greičiau į taigą. Tiesa, evenkai negeria. Geria tie, iš kurių viskas atimta.Stebėjimo ir veiksmų visuomenė
Kiek laiptelių žemyn privalėjo nusileisti  mokslininkas bendraudamas su neišsilavinusiais, necivilizuotais  evenkais?
„Aš jų atžvilgiu esu laipteliu žemiau, nes tai, jog žinau, kad minus dvidešimt –  šalta, o plius trisdešimt – karšta, taigoje negelbsti, – tiesiai į akis žiūri p.   Brandišauskas. –  Taigoje nereikia gerų žemėlapių ir mokėjimo parodyti, kur esu. Taigoje privalu mokėti skaityti aplinkos ženklus, mokėti jausti, nuspėti. Todėl esu žemiau už juos. Žinių visuomenė ten nereikalinga. Ten gyvena stebėjimo ir veiksmų visuomenė. Šiuolaikiniai antropologai šių bendruomenių nebevadina pirmykštėmis. Kaip gyventi taigoje, geriausiai išmanome ne mes, mokslininkai, žinantys, kas yra klimatas, o evenkai. Jie nežino, kas yra klimatas, nes jiems tai abstrakcija. Jie žino, kad yra oras. Todėl neteisinga manyti, kad mūsų mokslinis žinojimas yra pranašesnis negu jų praktinis žinojimas. Jie geriausiai prisitaikę gyventi tomis sąlygomis. Jiems reikia duoti kuo daugiau laisvės priimti sprendimus ir nenuleisti taisyklių iš viršaus.“
Taigos žmonių natūrali prigimtis traumuojama, kai vaikinai pakviečiami tarnauti į kariuomenę. Atvažiavę iš taigos, jie nežino, kur yra Maskva. Jie labai gerai pažįsta taigą, bet sunkiai pritampa ir orientuojasi civilizuotoje aplinkoje, todėl patiria smurtą ir apie juos sklinda gausybė iš piršto laužtų legendų, apie juos atsiliepiama kaip apie laukinius žmones.Evenkai, kaip ir indėnai Amerikoje, romantizuojami, jie – masalas turistams, eksponuojamas šamanavimas, pateikiama gyvojo laukinio kultūra. Kitas jų įvaizdis – nykstantys, prasigėrę, degradavę. Ir vienas,  ir kitas įvaizdis nepalankus šiems žmonėms, skaudžios ir politinės pasekmės. Oficialioji valdžia teigia, kad dėl to jiems negalima patikėti žemių, galių ką nors spręsti. Ir Šiaurės Amerikos indėnai, ir sibiriečiai nori būti modernūs, jie nenori, kad apie juos kalbėtų kaip apie egzotiškus reiškinius. Jie nori būti normali pasaulio visuomenės dalis, atgauti teises į savo žemes, turėti įprastus savo pragyvenimo šaltinius. Indėnai netenka bizonų, evenkai – elnių, šeimos skaidomos – moterys gyvena sėsliai, vyrai vis dar medžioja, nors tradicinėse bendruomenėse medžiodavo ir vyrai, ir moterys. Labai didelę dalį mažų gyvūnų būdavo moterų laimikis. Atimami vaikai ir išvežami į internatus. Todėl dabar šios visuomenės turi daugybę socialinių bėdų.Penkiolika mėnesių gyvendamas su evenkais mokslininkas stengėsi perprasti šios tautos mąstymą, pasaulėžiūrą, jos pranašumus, o tame kontekste išryškėjo ir lietuviškos pasaulėžiūros bėdos. Mes gyvename visuomenėje, kuri verčia dominuoti, kurioje stengiamasi pabrėžti savo „kietumą“, važinėjama su mašinomis, kurios aiškiai per brangios, pavyzdžiui, darbininkiškų Vilniaus rajonų gyventojams. Labai daug investuojame į prestižą, galios demonstravimą. 
Visų pasaulio bėdų neišspręsi – galite pamanyti skaitydami šį pasakojimą ir pasvarstyti, kad galbūt mokslininkas galėjo pasirinkti kitą tyrimų sritį. Tačiau motyvas aiškus – jis nusprendė gyvenime daryti tai, kas patinka, ir bent minimaliai iš to pragyventi. „Norėjau būti šiek tiek laisvas“, – tokia buvo p. Brandišausko svajonė.  O tai, kas  jo gyvenime vyksta dabar, prasidėjo vaikystėje – romantiškų knygų skaitymas, didžiulė trauka į gamtą, nors gimė Vilniuje.  Žavėjo filmai ir knygos apie Šiaurės Amerikos indėnus. Susirado draugų, besidomėjusių indėnų gyvenimu, kartu važiuodavo į gamtą,  statė indėniškas palapines. Jaunystėje dalis bendraminčių išvažiavo gyventi į sodybas, o jis nusprendė vasarą pagyventi Sibire, kalnų Altajuje, susirado vietą, į kurią iš buvusios Sovietų Sąjungos privažiuodavo žmonių (buvo ten įkūrę komuną), besidominčių indėnais. Po kelerių metų p. Donatas žengė dar vieną žingsnį svajonės link – giminių Amerikoje padedamas apsilankė Amerikos indėnų rezervatuose ir nacionaliniuose parkuose, Juoduosiuose kalnuose, Pietų Dakotos valstijoje, vietoje, kur vyko daugybė istorinių įvykių, susijusių su Šiaurės Amerikos indėnų gyvenimu. Realybė nuvylė romantiką – jis pamatė, kad indėnai gyvena visai kitokį gyvenimą negu aprašyta knygose ir yra tapę neatsiejama vakarietiškos visuomenės gyvenimo dalimi. Neradęs to, ko tikėjosi, vis dažniau mintimis grįždavo į Sibirą, kuriame lankėsi jaunystėje.Klausausi mokslininko ir tikiu absoliučiai viskuo, ką jis sako. Tikiu, kad Sibiro trauka magiška, kad ten laikas neturi ribų ir laikrodžio ten nereikia, kad ten visiškai gali  susitapatini su darbu, su veiksmu, kurį atlieki čia ir dabar. Ten laiko yra pakankamai, tad, pašnekovo žodžiais, ir chaltūrinti, jei nespėji atlikti visų darbų, nereikia.  
Pasirinkto gyvenimo kelio – antropologijos – prasmė aiški: suprasdami kitas kultūras mes galime išvengti daugybės konfliktų, taip plečiame socialinę mintį, o suprasdami, kokie žmonės įvairūs, suvokiame, kad būtina dekonstruoti kai kurias vakarietiškas sampratas. Susipažinę su kita kultūra geriau pažįstame ir save.

Rašyti komentarą