Ką puola meno vandalai

Štai neseniai vidury baltos dienos Londono nacionalinėje meno galerijoje raudonais dažais buvo apipurkštas žymaus XVII a. prancūzų tapytojo Nicolas Poussino paveikslas „Aukso veršio pagarbinimas“. Vandalizmo aktą atlikęs 57-erių metų vyras iš įvykio vietos nesitraukė, o laukdamas apsaugos kažką prancūziškai aiškino salėje buvusiems muziejaus lankytojams. Vienas liudytojų teigė, kad pilietis atrodė taip, lyg didžiuotųsi savo padarytu veiksmu. Ką jis sakė, apie ką kalbėjo – anglakalbiai liudininkai nesuprato. Tyli ir policija bei muziejaus darbuotojai. Todėl leidžiame vakarą spėliodami: gal žmogui neįtiko itin lengvi paveikslo figūrų apdarai? O gal šis veiksmas kaip nors susijęs su aukso kainų kilimu pasaulio rinkose? Dar vieno bestselerio ar net įtempto siužeto filmo vertas siužetas.

Tai, kad muziejinių meno vandalų problema egzistuoja, rodo vis stiprėjančios apsaugos priemonės. Jūsų rankinė per didelė – malonėkite ją palikti čia. Striukę taip pat. Ir nepamirškite laikytis nustatytos tvarkos. Kai kuriuose muziejuose jau galima išvysti vartelius su metalo detektoriais, čia gausu stebėjimo kamerų ir akylai lankytojus nužiūrinčių budėtojų. Jau nestebina judesio detektoriai, neleidžiantys priartėti prie kūrinio pernelyg arti, bet muziejų darbuotojams to negana ir jie jau pradeda kalbėti apie neperšaunamąjį stiklą, dengiantį svarbesnius muziejų eksponatus. Žinoma, beveik nieko pro jį nepamatysi. O juk dar mokykloje (kartais) moko, kad į paveikslą reiktų žiūrėti kaip į trapų potėpių bei subtilių spalvinių niuansų raizginį. Tačiau kaip kitaip gintis nuo įvairiausiais būdais paveikslams ir skulptūroms kenkiančių lankytojų?

Jei užsimerktumėt ir pamėgintumėt įsivaizduoti vandalą, koks jis būtų? Barzdotas ir stiprus? Rankomis su juodom panagėm mojuojantis kūju ar sviedžiantis sunkų akmenį? Skonį ir jautrumą praradęs agresyvus to, kas gražu ar vertinga, griovėjas – tokia vandalų samprata iki mūsų dienų atėjo nuo Romos griovimo laikų. Iš tiesų vandalizmas kaip reiškinys yra paplitęs labiau nei manome – dalis jo net tampa „įteisinta“. Čia kalbu net ne apie oficialius paminklų ištrenkimo iš miestų atvejus, iškalbingi pavyzdžiai – Morės deginimas per Užgavėnes, taurių daužymas per vestuves ar spynelių kabinimas ant tiltų, grafitinis piešinys ant senovinio pastato sienos – šiuos veiksmus atliekantys žmonės sąmoningai nesiekia naikinti to, kas gražu ar vertinga, ir nėra vadinami vandalais. Oficialiai į vandalų kategoriją neįtraukiamas ir skulptorius, dirbtuvėje į šipulius daužantis savo paties sukurtą skulptūrą, ar nelaimingas įsimylėjėlis, paryčiais į skiautes draskantis nutapytą jį palikusios mylimosios paveikslą. Taigi, „įteisintą“ ar tiesiog įstatymiškai nebaudžiamą vandalizmo – grožio ar kūrybos naikinimo – aktą yra atlikęs beveik kiekvienas. Todėl pernelyg paprasta visus meno vandalus tiesiog pavadinti daugiau ar mažiau pavojingais bepročiais. Nemaža jų dalis turi savo logiką ir tikslus, tegu ir suprantamus bei įgyvendinamus liguistai, hiperbolizuotai.

Ideologinės nuostatos, kai meno kūriniai tampa tiesiog priešininkų pusės įasmeninimu, ir asmeniniai įsitikinimai, su kuriais kertasi kūrinio siužetas ar meninės raiškos forma, – dvi dažniausios muziejinio vandalizmo priežastys, nuo senų laikų keliančios grėsmę meno kūriniams.

Akis į akį su paveikslu
1913-ieji, Maskva. „Gana kraujo!“ – rėkia padorios išvaizdos jaunuolis ir puola sodininko peiliu badyti Iljos Repino paveikslą „Ivanas Rūstusis užmuša savo sūnų“. Pats autorius teigė, kad kurti šį darbą jam buvo itin sunku. Slogų, šiurpinantį įspūdį kūrinys kėlė ir daugeliui jį mačiusių žiūrovų. Istoriniu faktu paremtas siužetas čia perteikia tą akimirką, kai Ivanas Rūstusis glaudžia ką tik savo paties rankomis nužudytą sūnų. Susipina žiaurumas ir meilė, gyvybė ir mirtis. Liejasi kraujas. Kraujo raudonis čia grynas, be jokių kitų spalvinių priemaišų. 1885 metais šį kūrinį buvo uždraustas rodyti viešai Maskvoje. Jį įsigijęs Pavelas Tretjakovas net buvo valdžios įpareigotas nerodyti šio darbo viešai, tiesa, ne ką trukus šis draudimas buvo panaikintas. Ir štai po kelių dešimčių metų, 29-erių metų amžiaus pasiturintis ikonų tapytojas visus žiūrovų krūpčiojimus ir dvasinius virpesius išreiškė smūgiais peiliu. Vėliau jis gydytojams aiškins, kad taip protestavo prieš žiaurumą ir kraują paveiksluose. Gydytojai, suprasdami, kad paveikslo kraujas yra tiesiog dažai, pripažino protestuotoją psichiškai nesveiku ir porą mėnesių pralaikė ligoninėje. Išėjęs į laisvę šios istorijos herojus apsirgo ir po kelių dienų šoko po traukiniu.

Sakot, čia seni laikai, kai žmonės buvo naivesni ir atviresni įspūdžiams, bijojo net kino ekrane atidundančio garvežio? Sprendžiant iš meno vandalų poelgių, žmonės liko tokie pat jautrūs. Tiesa, vandalizmo priežastys ir veiksmai nebūtinai tokie radikalūs ir sukrečiantys. Štai muziejų vandale tapo ir Ruth van Herpen, 1977 metais dažytomis lūpomis pabučiavusi baltą monochrominį tapytojo Jo Baero paveikslą Oksfordo moderniojo meno muziejuje. „Jis (paveikslas) man atrodė toks šaltas. Pabučiavau, kad jį sušildyčiau“, – teisme aiškinosi moteris ir tebuvo nubausta pinigine bauda.

Santykių aiškinimasis su garsiais meno kūriniais apsėdo pilietę Susan J. Burns. 2010 m. metais užsukusi į Londono nacionalinę meno galeriją, ji priėjo prie dvi Taičio moteris vaizduojančio Paulo Gauguino paveikslo ir ėmė daužyti jį kumščiais. Kodėl? Nes jame vaizduojama nuogybė, o tai neigiamai veikia vaikus. Be to, vaizduojantis dvi moteris paveikslas jai pasirodė homoseksualus. Psichiškai nestabili moteris buvo nukreipta gydyti, o po keturių mėnesių ji vėl apsilankė muziejuje ir abiem rankom suėmusi į sieną kelis kartus trenkė jau visiškai nekaltą Henry Matisse’o moters su skrybėlaite portretą. Šį kartą jokių jos pasiaiškinimų žurnalistai neišgirdo. Nors jokios didesnės žalos paveikslams ji nepadarė, po šio incidento garsiau imta kalbėti apie saugumo spragas bei galimybę apmokestinti ir labiau kontroliuoti įėjimą į muziejų.

Paaukoti paveikslai
Antropologas Robertas Darntonas aprašo ir nagrinėja įvykį, kai XVIII amžiaus Paryžiuje spaustuvės pameistriai surengia tikras kačių skerdynes. Laužydami stuburą šeimininkės lepūnėlei, jie linksminosi, nes taip išsityčiojo iš savo šeimininkų ir juos paniekino. Įvairių magiškų galių turintis daugialypis gyvūnas kažkuo panašus į meno kūrinius: iki galo nesuprantami, tačiau tradiciškai labai mylimi nekenčiamų „kitų“, esančių aukštesniame ar tiesiog kitame visuomenės sluoksnyje. Šiuo atveju vandalai meno kūrinius traktuoja ne kaip estetinius ar naratyvinius objektus, o kaip visuomenės gerbiamas ir mylimas vertybes, turinčias ir didžiulę piniginę vertę. Pažeidžiant visuotinai pripažintą meno kūrinį, sužeidžiama ir nuskurdinama pati visuomenė.

Štai 1905 metais Londono nacionalinis muziejus iš gyventojų surinktų lėšų įsigijo Diego Velasquezo šedevrą „Venera prie veidrodžio“. 1914-aisiais Londono sufražistė (kovotoja už moterų teises) panelė Mary Richardson sudaužė apsauginį stiklą ir tol kapojo šį paveikslą virtuviniu peiliu, kol buvo sutramdyta apsaugos. Nieko asmeniška prieš puikiąją Venerą ji neturėjo – tiesiog taip protestavo prieš jos ideologinės „kolegės“, judėjimo lyderės suėmimą. „Mėginau sunaikinti nuostabiausios moters mitologijoje atvaizdą, protestuodama prieš tai, kad Vyriausybė mėgina sunaikinti mis Pankhurst, nuostabiausią šių laikų asmenybę“, – teigė ji raštiškame pasiaiškinime, kurį publikavo to meto spauda. Įdomi detalė – po šio epizodo moterims lankytis Londono nacionalinėje meno galerijoje buvo griežtai uždrausta. Vėliau draudimas buvo sušvelnintas ir moterys galėjo patekti į muziejų, bet tik lydimos patikimų vyrų.

Visiškai nieko prieš sunaikintus kūrinius neturėjo ir muziejinis vandalas Olandijoje, 1989-aisiais įsiveržęs į muziejų ir per kelias minutes supjaustęs 10 olandų menininkų paveikslų. „Leisdami visiems tiems užsieniečiams gyventi šiame mieste, mes patys atmetame savo olandiškąją kultūrą. Taigi, ir šių paveikslų mums nebereikia“, – savo poelgį aiškino tautos „patriotas“, radęs būdą nubausti visuomenę. Tiek vietiniai gyventojai, tiek į Olandiją atvykę emigrantai pasukiojo pirštu prie smilkinio ir įvykį pamiršo. Juo labiau kad nei šis, nei kiti „kovotojai“ savo tikslų nepasiekė. Darbo gavo restauratoriai, kurie dažniausiai atkuria paveikslus ateities kartoms nepalikdami net prisiminimo apie įvykusį smurto aktą. Tiesa, „Danajos“ randų nepavyko pašalinti net per 12 metų trukusį restauravimo procesą.

Danajos ir lietuvio istorija
Vienintelio plačiau žinomo lietuvio-meno vandalo atvejis kiek komplikuotas. Vieni jo poelgį traktuoja kaip ideologija grįstą žingsnį, kiti – subjektyviais estetiniais ar etiniais įsitikinimais.
Vieną šeštadienį, 1985 m. birželio 15 d., į Sankt Peterburgo Ermitažo muziejų įeina „pilkas“, paprastas lankytojas, 48-erių metų amžiaus vyras. Siauras veidas ir suspaustos  lūpos, raginiai akinių rėmeliai – nieko neįprasto. Lankytojas prieina prie Rembrandto (Rembrandt van Rijn) paveikslo „Danaja“.

Paveikslas „Danaja“ – vienas puikiausių Rembrandto šedevrų antikinės mitologijos tema. Danajos tėvas, išgirdęs pranašystę, kad mirs nuo anūko rankos, uždaro dukterį į požemius. Tačiau čia ją aplanko pats Dzeusas, įgavęs auksinio lietaus pavidalą, Danaja pastoja, jai gimsta sūnus Persėjas, ir pranašystė išsipildo. Paveiksle mirgančioje auksinėje šviesoje vaizduojama ką tik nubudusi jauna moteris. Ji patikli ir bejėgė, ranka tarsi mėgina paliesti šalia jos lovos sklindančią nuostabią auksinę šviesą. Šiame paveiksle žavi ne tik nuostabus šviesotamsos žaismas, subtilūs kūno kontūrai ir puikiai perteikta emocija. Teigiama, kad Rembrandtui pozavo didžioji jo meilė – jaunutė žmona Saskija. Ji mirė labai jauna, 29-erių, Rembrandtas išsaugojo paveikslą, tačiau jau gyvendamas su kita moterimi pertapė Danajos veidą, suteikdamas tos, kitos, bruožų. Žvelgdami į šį paveikslą matome ne tik jame meistriškai papasakotą istoriją ir emociją, tačiau žvilgsniu prisiliečiame ir prie tragiškos žymaus tapytojo ir jo mylimosios gyvenimo ir meilės istorijos.

Grįžkime į Ermitažą. Salė beveik tuščia. Vyras ryžtingu judesiu nupjauna apsauginę virvę ir peiliu du kartus beda į paveikslą – peilis pataiko į Danajos šlaunį ir pilvą. Tuomet išsitraukia stiklainį su sieros rūgštimi ir apipila ja kūrinį. Toliau jau paprasta – pribėga milicininkas, Bronius Maigys suimamas, teismo pripažįstamas sergantis latentine lėtine šizofrenija ir nusiunčiamas gydyti. Įvykį valdžia mėgina dangstyti, tačiau tai neįmanoma. Pasibaisėtinas poelgis aptariamas dvejopai. Populiari šio įvykio interpretacija susijusi su Lietuvai svarbia įvykio data – birželio 15-ąja. Remiantis šia hipoteze, B. Maigio motyvai buvo politiniai, o dar vėlesni gandai į įvykį įpina ir neva prieš vandalizmo aktą jo rikteltą šūkį „Už laisvą Lietuvą“. Kita vertus, spaudoje cituojamas B. Maigio pasisakymas byloja apie patologinę šio įvykio interpretaciją: „Aš pasirinkau Danają, nes paveikslas buvo vertingiausias. Nes nutapyta apsinuoginusi gulinti lovoje moteris. Todėl, kad paveikslas, mano nuomone, yra pornografinis ir viešai eksponuojamas. Tai įžeidė mano jausmus.“ Tai, kad šį žmogų paveikslas erzino asmeniškai, patvirtintų ir pats vandalizmo akto procesas: pirmiausia, tarsi aklai nekenčiamam asmeniui, Danajai buvo smogta peiliu. Liguistas ir vienišas, tik keturias klases baigęs vyras neatlaikė paveiksle slypinčio juslingumo ir savo emocijas išreiškė pačiu banaliausiu būdu – prievarta.

Kaip jau minėjau, muziejinio vandalizmo aktai nėra išsamiai aptariami žiniasklaidoje dėl muziejų nenoro diskutuoti šia skaudžia, nors ir intriguojama tema. Nėra kaupiama ir tokio pobūdžio vandalizmo statistika. Tik keli mokslininkai yra mėginę tirti ir klasifikuoti šį reiškinį. Iš tiesų, ar verta? Juk didžioji bausmė garbėtroškai Herostratui, 356 m. prieš mūsų erą sudeginusiam Artemidės šventyklą, buvo amžinas draudimas minėti  jo vardą. Bausmė išmintinga, tačiau taip ir neįvykdyta. Tai kas, kad šį veikėją prisimename ir minime tik neigiama ar pajuokiama prasme. Matyt, šiais laikais ne išeitis yra ir mėginti nutylėti nusikaltimus, nukreiptus prieš meno kūrinius. Juo labiau kad kiekvieną kartą žodžiais vanodami ir prapulties linkėdami kokiam meno kūriniui ar jo autoriui taip pat tampame lyg ir tokiais mažais žodiniais vandalais – labiau juokingais nei pavojingais. Belieka prisiminti tuos, kurie žodžius pavertė „darbais“, ir paieškoti tikrųjų savo pykčio priežasčių.