Ekologiškam verslui reikia kritinės masės

Išlipome iš medžių ir įsikabarojome į dangoraižius, kad jų terasose ir ant stogų galėtume įrengti žaliąjį kampelį ir jame sėdėdami galvotume, kaip gera būti šiame „gamtos prieglobstyje“. Ironiška.

Kažin kur įvyko lūžis, po kurio žodis „ekologiška“ tapo toks madingas, kad jį pradėjo vartoti kone daugelis didžiųjų kompanijų ir ėmė atrodyti, jog užteks vien jo, kad išgelbėtume rytojų.

Ar gali būti, kad ekovajų sukėlė pats verslas? Juk „žalioji banga“ sėkmingai šluoja vartotojų kišenes ir neša pajamas verslininkams, sumaniai besinaudojantiems žmonių noru būti sveikiems, gyventi ilgiau bei džiaugtis odos nedeginančiu vandeniu.

Bet vėlgi, ar žmonės tikrai nori saugoti save ir aplinką, ar tą norą sukūrė talentingi rinkodaros specialistai?

Kol nepradėjau su kolegomis darbuotis prie naujo verslo projekto, orientuoto į aplinką tausojančius produktus, tol prieš tai minėti klausimai man nė nešaudavo į galvą. Bet, kai gavau progą prisiliesti prie aplinkai nekenksmingų produktų kūrimo, supratau, kad ši dėlionė yra daug sudėtingesnė nei maniau. Todėl nutariau išnaudoti savo polinkį šį bei tą užrašyti.

Žaliasis vėliavnešys – kas jis?

Dažnai tenka susidurti su nuomone, o ir pats neseniai taip maniau, kad ženkliuku „eko“ pažymėta produkcija bei paslaugos yra tik verslininkų sugalvotas modelis, padedantis uždirbti daugiau arba išskaidyti pajamų srautus ir taip stabilizuoti bendrovės veiklą šiais neramiais laikais. Tačiau po kelių pokalbių, pasiskaitęs straipsnių ir knygų supratau, kad verslininkai geriausiai moka pritaikyti jau sugalvotus dalykus. Tam pritaria ir bendrovės „ECT Europe“, užsiimančios didmenine ekologiškų valymo priemonių prekyba Europos šalyse, direktorė Ugnė Kontarė.

„Manau, kad naujoves kuria inovatyviai mąstantys žmonės, o verslininkai pasigauna šias idėjas ir jas išplėtoja. Taip vienas vaistininkas sukūrė sirupą nuo kosulio, o kitas iš jo padarė pasaulinį prekės ženklą gaiviųjų gėrimų pramonėje; kažkas sugalvojo, kad patogiau skaičiuoti mašina, verslininkai iš to sukūrė kompiuterį. Lygiai tą patį galima pasakyti apie ekologijos bumą – manau, viskas prasidėjo nuo iniciatyvių žmonių, kuriems ne tas pats, kas užrašyta gaminių etiketėse, kurie analizavo mokslinių tyrimų išvadas, kurie norėjo pasiūlyti ką nors daugiau ateities kartoms – o verslininkai tiesiog pasičiupo idėją, nes tai kai kas nauja ir neišbandyta persisotinusioje visuomenėje, tai leido atkreipti žmonių dėmesį, tapti išskirtiniams“, – mano pašnekovė.

„Toks tokį sutiko, – teigia Arnas Grigaliūnas, reklamos agentūros „Box“ direktorius. – Kai klimatas ėmė šilti, mokslininkai vienu balsu teigė, kad tai žmogaus veiksmų padarinys. Visuomenė pasijuto tarsi susitepusi rankas. Čia į pagalbą atėjo verslas, ėmęs kalbėti apie tvarią plėtrą, ekologijos puoselėjimą įmonių viduje, produktų gamyboje. Žmonėms tai patiko. Jie mieliau renkasi ekologiškus produktus, nes tikisi, kad verslas už juos pasirūpins aplinka. Žmonės po vieną jaučiasi per silpni ką nors pakeisti ir perduoda sprendimą stipresniems už juos.“

Pasak reklamos specialisto, svarstoma, kad versle sąvoka „ekologija“ yra iškreipta, o gamyboje apskritai laikytis šių principų beveik neįmanoma. Iš tiesų, norint būti visiškai ekologiškam, reiktų apskritai nieko negaminti ir rūpintis vartojimo mažinimu, bet juk nesame tokie naivūs.

„Mūsų darbe kiekviena kliento verslo užduotis – didinti pardavimus pagal kiekį, vertę, krepšelį, dažnumą ir pan. Gaminti, parduoti ir vartoti mes nenustosime – tai duotybė, turime ją priimti. Verslas gali tuo pasinaudoti ir bent dalį veiklos orientuoti „eko“ linkme“, – teigia Arnas Grigaliūnas.

Blogosios ekoverslo pusės

Visų pirma reikia pasakyti, kad absoliučiai ekologiškų pagaminamų produktų tikrai nėra. Ir tie, kas sako, kad jų prekės yra 100 procentų ekologiškos, paprasčiausiai meluoja. Vien pats gamybos ir transportavimo procesas suteršia net ir ekologiškiausio produkto įvaizdį. Visa, ką galima padaryti kol kas, – sumažinti poveikį aplinkai.

Antra – kad ir kaip patraukliai atrodytų ant pakuotės ar reklaminiame plakate pateiktas koks nors žalias lapelis, medelis ar kitas su gamta ir ekologija susijęs simbolis, jis niekuomet neužtikrins, kad produktas yra toks jau nekenksmingas aplinkai. Reiktų ieškoti prekių sudėtį patvirtinančių žymų ar tokių ženklų kaip „Eco Label“ arba „Nordic Ecolabel“.

Bene pats nepatraukliausias ir labiausiai trikdantis dalykas – ekologiškų prekių ir paslaugų kainos. Taip jau susiklostė, kad žmonės jau priprato prie tokios tendencijos ir net nesitiki gauti aplinką tausojančio produkto už nedidelę kainą. Nori saugoti motiną Žemę – mokėk su kaupu.

Mano supratimu, tai yra vieni didžiausių akmenų, kuriuos galima paleisti į ekologiško verslo daržus.

Ekokainos anatomija

Ar pinigų darymas nesikerta su daugelio kompanijų skelbiama pasaulio gelbėjimo misija? Jei jau tikrai nori ką nors išgelbėti, galbūt reikia padaryti, kad visi mirtingieji galėtų prie to prisidėti, o ne tik tie, kurie jaučia pareigą neatsilikti nuo vyraujančių tendencijų.

„Altruistiniu požiūriu – taip, turėtų būti prieinami visiems. Bet daugelis verslininkų visada vertins atsiperkamumą“, – teigia „ECT Europe“ vadovė. Jos manymu, šiandien daugelis verslininkų naudojasi ekologijos banga ir tikisi per trumpesnį laiką uždirbti kuo daugiau.

„Negaliu atsakyti už kitus, tačiau mūsų veiklos srityje sudėtingiau išgauti natūralias sudedamąsias dalis. Pavyzdžiui, dauguma mūsų naudojamų skaidžiųjų medžiagų yra išgaunamos iš sojų, o paviršinio aktyvumo medžiagos – iš palmių aliejaus. Tai nėra tiek paplitę produktai, kaip dauguma chemikalų, tad ir jų kaina šiek tiek didesnė“, – aiškino p. Kontarė.

Jos manymu, dažnai žmonės kainą suvokia labai tiesmukai. Pavyzdžiui, jeigu bevandenė aplinkai nekenksminga automobilio plovimo priemonė kainuoja 20 Lt, o cheminis preparatas – 8 Lt, vartotojai iškart sako, kad pirmasis yra labai brangus.

Ugnės Kontarės manymu, užtektų šiek tiek paskaičiuoti ir viskas būtų daug aiškiau. Jos teigimu, su vienu bevandenės priemonės buteliuku automobilį galima nuplauti 3–4 kartus, visiškai apsieiti be vandens, šampūno, vaško, spalvos atnaujinimo priemonės ir daugelio kitų produktų.

„Turint tai galvoje, kaina įgautų šiek tiek kitokį pagrįstumą ir nebeatrodytų tokia didelė – net ir skaičiuojant ekonominiu požiūriu, be visų altruistinių argumentų“, – daro išvadą p. Kontarė.

Reklamos specialistas Arnas Grigaliūnas įžvelgia kiek kitokią ekologiškų produktų įkainojimo specifiką. Jo manymu, ekologiški produktai savaime daugiau nekainuoja, kainuoja pereinamasis laikotarpis.

Anot jo, ėmęsis ekologiškos krypties, verslas patiria daug išlaidų tyrimams, technologijų diegimui, organizacijos veiklos perorientavimui. Tai trunka ir truks ne vienus metus ar net dešimtmečius. Ekologiški produktai ims kainuoti pigiau, kai atsiras kritinė vartotojų masė, jos dar nėra ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Kol kas ekologijos tema versle – investicijos ir reputacijos formavimo priemonė, ir tik vėliau galima iš jos tikėtis pelno.

Pasyvus prisidėjimas prie visuotinės gerovės

Bet verslas, kuris parduoda aplinką tausojančius produktus, ne visada būna devyngalvis slibinas, kuris siekia tik pelnytis. Jis kuria akivaizdžią naudą. O smagiausia tai, kad ekologijos idėjos sparčiai plinta daugelyje sričių. Ir, sakyčiau, mums neturėtų net rūpėti tai, kad jų nešėjai – verslininkai – iš to uždirba. Jei jie mato naudos, o nedaro ko nors tik iš prievolės – nuo to tik geriau visiems.

Ekologijos judėjimas ir jį palaikančių idėjų plitimas į įvairius sektorius, o ypač įsišaknijimas į žmonių sąmonę naudingas dar ir tuo, kad šiuolaikiniame pasaulyje lieka vis mažiau bendrumo. Vis daugiau žmonių renkasi individualumą, o kolektyviškumo dvasia pamažu blėsta. Ypač tokiose šalyse kaip Lietuva, kur žmonės nori greitų pinigų ir malonumų. Ekologija ir žaliojo gyvenimo propagavimas gali būti vienu iš tų veiksnių, kurie vienytų žmones ir net valstybes.

Pasak Arno Grigaliūno, žmonės jaučiasi ramiau, jei žino, kad savo veiksmais mažiau kenkia aplinkai, sveikatai ar kitaip prisideda prie visuomenės gerovės.

Jų ar mano problema?

Dažnas vartotojas numoja ranka į ekologiją. Girdi, kam čia tas šiukšles rūšiuoti, visa tai – tik laiko gaišimas. Matyt, dėl tokio požiūrio visa visuomenė ir pasaulis link apsivalymo juda gana lėtai. Dauguma tikisi, kad jų „nuodėmes“ atpirks „mesijai“: verslas, valstybė ar nevyriausybinės organizacijos.

O čia reikėtų kaip tik daugiau savanaudiškumo. Žmonės turi suvokti asmeninę naudą ir dėl jos turėtų pradėti rūpintis aplinka, kurioje gyvena. Džiugu, kad tokių pavyzdžių yra. Vienas iš jų – mano pašnekovas Arnas. Kai paklausiau jo apie tai, kodėl kiekvienam žmogui turėtų rūpėti ekologiški produktai ir ekologija, jis nedvejodamas atsakė: „Aš jau ketverius ar penkerius metus rūšiuoju atliekas ir nekreipiu dėmesio į replikas „vis vien visi pila į vieną krūvą“, nes žinau, kad atsakomybė yra mano asmeninė, o ne tų, kurie „pila į vieną krūvą“, juk rūšiuoju ne dėl tų, kurie pila, o dėl savo aplinkos, kurioje gyvenu.“

Panašiai svarsto ir Ugnė. Ji mano, kad atmetus didingus tikslus, pavyzdžiui, Amazonės miškų išsaugojimą, naudojant perdirbtą popierių, kiekvienam užtektų egoistiškų paskatų – pavyzdžiui, labiau rūpintis savo, o ypač jeigu jau sava nerūpi – savo vaikų sveikata.

„Vaistai leidžia mums gyventi ilgiau, tačiau įvairios juose esančios cheminės medžiagos taip pat sukelia šalutinį poveikį ar net ligų, jas gydome kitais cheminiais vaistais. Farmacijos verslo nesenkančios pajamos... Tačiau be vaistų sunku išsiversti. Pažvelkime, ką naudojame buityje. Šampūnai, kremai, pusgaminiai, vaikiškos tyrelės, gėrimai, skalbikliai, oro gaivikliai – tiek daug yra sričių, kuriose galėtume naudoti sveikesnius produktus, juk alternatyvų tikrai yra“, – pasakoja U. Kontarė.

Vyrai turbūt ironiškai šypsosi, nes jiems krūties vėžys negresia. Tačiau pagalvokite, kuo daugelis jūsų valo automobilių vidų? Prietaisų skydelį purškiate medžiagomis, turinčiomis silikono, apmušalus valote cheminiais valikliais, kurių dalelių lieka ore, o paskui tuo automobiliu vežate savo vaikus į mokyklą? Neskaičiuojant jau to, kad plaudami automobilį rankomis, sunaudojate 300–400 l vandens. Automobilių pramonė – viena sričių, kurioje daugiau kaip 50 metų vyrauja tie patys chemijos pramonės prekės ženklai ir į kurią ekologija skverbiasi bene lėčiausiai.

Perspektyvos ir tikrovė

Kad ir kaip stengiamasi, tačiau taršos mažinimo rezultatai dar kol kas yra labai kuklūs. JAV Energetikos departamento duomenimis, CO2 išmetimas iki 2025 metų išaugs gana smarkiai. Labiausiai prie to prisidės Kinija ir JAV, jų teritorijose į atmosferą bus išmesta atitinkamai daugiau nei 8000 ir 6500 mln. kubinių tonų anglies dvideginio.

Tai rodo, kad vietos tobulėjimui ir verslo, atsakingo už aplinką, plėtrai yra daug. Yra daug erdvės ir naujoms idėjoms, jų turi pasiūlyti iškiliausi pasaulio protai, idant turėtume šviesesnę ateitį.

Bendrovės per ateinančius dešimtmečius turėtų pagaliau gauti grąžos iš savo investicijų į ekologiškų produktų kūrimą. Jei nesukliudys ekonominiai kataklizmai ir žmonės išlaikys panašų gyvenimo lygį, galiausiai susidarys kritinė žmonių masė ir ji bus pasiryžusi pirkti aplinką tausojančius produktus.

Dar 2007 metais paskelbtoje „Eurobarometro“ ataskaitoje „Attitudes of European citizens towards the environment“ pateikiami labai įdomūs skaičiai. Lyginamas pasirengimas pirkti ekologiškus produktus ir tikrasis pirkimas. Pasirodo, kad iš 75 procentų Europos Sąjungos šalių gyventojų, pasiryžusių įsigyti ekologiškų produktų, savo ketinimus įgyvendino vos 17 procentų. Lietuvoje šis skirtumas yra dar didesnis – ketinimą išreiškė 72 procentai mūsų apklaustų tautiečių, tačiau iš tikrųjų ekologiškų produktų pirko tik 8 procentai respondentų.

Nors nuo to laiko nemažai kas pasikeitė ir Lietuvos didmiesčiuose pridygo ekologiškų parduotuvėlių kaip grybų po lietaus, drįsiu spėti, kad skirtumas tarp norinčių ir tikrai perkančių pasikeitė gana nedaug. Prekės kaip buvo brangios, taip ir yra.

Tad panašu, kad kol kas lieka tenkintis negausiu būriu entuziastų ir tokių individų, kurie „žaliuosius“ produktus renkasi, kad pagerintų savo socialinį statusą. Pavyzdžiui, prabangus ir daug degalų sunaudojantis visureigis, plaunamas aplinką tausojančiomis priemonėmis, gali pataisyti tokio automobilio savininko įvaizdį visuomenės akyse. O kol visi pradėsime naudoti mažiau kenksmingus produktus, dar turime pasiekti tam tikrą gerovės lygį. Pavyzdžiui, Danijoje 2007 metais ekologiškus produktus buvo pasirengę įsigyti 86 procentai žmonių, o juos pirko 41 procentas šalies gyventojų.

* * *

Straipsnis publikuotas žurnalo "Verslo klasė" rugsėjo mėnesio numeryje