Ar konkursas statyti jūros vėjo jėgaines nėra fikcija?

Christiano Charisiuso („Pool“ / „Reuters“ / „Scanpix“) nuotr.

Nuo š. m. spalio vidurio „NordPoolSpot“ (NPS) elektros prekybos sistemos Lietuvos zonoje vyraujančių kainų vidurkis siekia apie 140 eurų už megavatvalandę (Eur/MWh). Toks rodiklis glostytų širdį tiems lietuviams, kurie prieš dešimtmetį buvo tuometinės Andriaus Kubiliaus Vyriausybės sugalvoto Visagino atominės elektrinės (VAE) projekto rėmėjai. Jie, be to, dabar šiais skaičiais galėtų svilinti akis tuometinei VAE skeptikų daugumai (2012 m. spalio referendume 62,68 % balsavusiųjų nepritarė VAE statybai) Lietuvoje, nes pagrindinė priežastis, dėl ko projektas žlugo, buvo, ko gero, ta, kad jo sumanytojams net rodiklių ekvilibristikos būdais nepavyko parodyti, kad VAE pagamintos elektros energijos savikaina galėtų būti mažesnė nei 50 Eur/MWh. Mat tuo metu NPS Lietuvos zonoje vyravo maždaug 35 Eur/MWh kaina.

VAE, prieš dešimtmetį deklaruotuose planuose teigta, kad galėtų pradėti veikti 2021–2024 m., buvo tuo metu skelbtos Nacionalinės energetikos strategijos dalis. Kartu su atsinaujinančių energijos išteklių plėtra branduolinė energetika turėjo tapti vietinės gamybos pagrindu, priduriant ją taip pat kaip galimą eksporto rūšį.

Tačiau po 2012 m. patariamojo referendumo VAE projektas tyliai mirė, galima technologijos tiekėja – japonų firma „Hitachi“ – uždarė savo tam tikslui skirtą atstovybę Vilniuje, o aktualioje energetikos strategijos redakcijoje Lietuva virto didumą vidaus vartojimui reikalingos elektros energijos teikiančia importuotoja, planuojančia remtis gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių – saulės, vėjo, hidroenergija ir deginamu biokuru (teorinis klausimas, kodėl deginama mediena yra laikoma atsinaujinančiu šaltiniu, tebetvyro ore: ar tik todėl, kad medžius galima atsodinti?).