Kas tai? Veiklos sukaktis

Valstybės energetikos strategija – ne tik ambicingi tikslai, bet ir įsipareigojimai verslui

Publikuota: 2017-11-22

Atkūrusi nepriklausomybę ir įstojusi į NATO, Europos Sąjungą, prisijungusi prie Šengeno erdvės ir kitų Europos ir pasaulio organizacijų, Lietuva įgijo daug saugumo garantų. Tačiau pasirodė, kad energetinis saugumas pasiekiamas žymiai lėčiau ir sudėtingiau.

Tik per paskutinius keletą metų Lietuvos energetikos sektorius buvo iš esmės pertvarkytas, o šių metų rudenį Vyriausybę pasiekė atnaujintos Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos projektas, kuriame numatyta, kad šalis žengs atsinaujinančios energetikos plėtros kryptimi, pereis nuo energijos importo prie vietinės gamybos ir užtikrins konkurencingas energijos kainas.

Pokyčiai energetikoje – ilgai trunkantys procesai

1999 m. vasarą baigtame statyti Būtingės terminale buvo pripildytas pirmasis naftos tanklaivis, o tų pačių metų rudenį 33 proc. „Mažeikių naftos“ akcijų įsigijo JAV bendrovė „Williams International“. Įmonė pradėta modernizuoti, vėliau dalį akcijų nupirko Rusijos naftos kompanija „Yukos“, kol galiausiai, 2006 m. „Mažeikių naftos“ pagrindiniu akcininku tapo Lenkijos koncernas PKN ORLEN. Tokie buvo pirmieji mūsų šalies žingsniai siekiant mažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos, tačiau Lietuva dar ilgai vadinta Europos Sąjungos energetine sala, o šalies gyventojai ir verslas už dujas mokėjo vieną didžiausių kainų.

2010 m. sustabdžius Ignalinos atominę elektrinę atrodė, kad Lietuva neatsisako minties išlikti branduolinės energetikos valstybe ir net būti regiono lydere, tačiau 2012 m. referendume dauguma balsavusiųjų nepritarė naujos Visagino AE statybai.

Didelis žingsnis energetinio saugumo kryptimi žengtas 2014-2015 metais. 2014 metų spalio mėnesį į Klaipėdos uostą įplaukė suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalas laivas „Independence“, o po dviejų mėnesių atvyko ir pirmasis SGD krovinys.

2015 metais Vilniuje įvyko iškilmingos simbolinės elektros jungčių su Lenkija ir Švedija įjungimo ceremonijos. „LitPol Link“ jungtis su Lenkija buvo pirmoji linija, sujungusi technologiškai skirtingus Lietuvos ir Vakarų Europos tinklus, o „NordBalt“ – pirmoji Lietuvos elektros jungtis su Skandinavija. 453 kilometrų ilgio kabelis Baltijos jūros dugne sujungė Klaipėdos ir Nybro transformatorių pastotes.

Šios jungtys yra Baltijos jūros regiono valstybių energijos rinkų sujungimo plano (BEMIP) dalis. Pagal šį planą, sukūrus tinkamą energetikos infrastruktūrą Baltijos jūros regione tolimesnis žingsnis būtų Baltijos šalių elektros sistemų sinchronizacija su kontinentinės Europos tinklais.

Atnaujinta strategija kelia klausimų

Būtent elektros sistemų sinchronizacija šiandien yra vienas svarbiausių energetinio saugumo projektų, kuris leis atsijungti nuo rusiškos elektros sistemos ir integruotis į Vakarų Europos tinklus. Atnaujintoje Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijoje šį projektą numatyta įgyvendinti iki 2025 m.

Strategijoje numatytos iš viso keturios pagrindinės Lietuvos energetikos politikos kryptys – energetinis saugumas, konkurencingumas, žaliosios energetikos plėtra ir inovacijos.

Siekiant stiprinti energetinį savarankiškumą ir mažinti priklausomybę nuo elektros importo, numatyta didinti vietinę elektros energijos gamybą. Kadangi vienas iš pagrindinių energetikos politikos tikslų – klimato kaitos ir aplinkos taršos mažinimas, prioritetas teikiamas energijos gamybai iš atsinaujinančių energijos šaltinių.

Numatyta, kad 2030 m. Lietuvoje bus pagaminta 70 proc. suvartojamos elektros energijos ir beveik pusė (45 proc.) – iš atsinaujinančių energijos išteklių (AEI), daugiausia – vėjo. 2050 m. visa Lietuvos poreikiams reikalinga elektra bus pagaminta Lietuvoje, o didžioji dalis (80 proc.) – iš AEI.

Advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ partneris Ramūnas Petravičius pabrėžia, kad tokie gamybos tikslai yra labai ambicingi, mat šiuo metu didžioji dalis elektros energijos į Lietuvą yra importuojama, o elektros gamyba iš atsinaujinančių energijos šaltinių vis dar yra brangi ir tokių projektų vystymas atsiperka tais atvejais, kai yra subsidijuojama arba remiama. „Todėl Lietuvos valstybei ypač svarbu laikytis įsipareigojimų investuotojams, nes pasibaigus ar sumažėjus ES finansavimui ateityje, po 2020 metų, investicijos į energetiką be privataus sektoriaus indėlio ir partnerysčių su privačiu kapitalu bus sunkiai įgyvendinamos“, – dėsto p. Petravičius. Kaip sėkmingą pavyzdį teisininkas nurodo vėjo parkų plėtrą Lietuvoje, o ne itin sėkmingą – saulės elektrinių ir kogeneracinių biokuro elektrinių vystymą, kai valstybė pakeitė savo rėmimo schemas, sumažino galias ir nuvylė dalį privačių investuotojų. Iki amžiaus vidurio energija iš AEI taps dominuojančia visuose sektoriuose: elektros, šilumos ir transporto.

Strategijoje numatyta palaipsniui pereiti prie mažiau taršių degalų ir elektros energijos vartojimo transporte: 2020 m. energija iš AEI transporto sektoriuje turėtų sudaryti 10 proc., 2030 m. – 15 proc., o 2050 m. AEI dalis išaugs iki 50 proc.

Numatyta, kad iki 2030 m. įprastiniu kuru (benzinu ir dyzelinu) varomų automobilių naudojimas miestuose turėtų sumažėti 50 proc., o 2050 m. – 100 proc. Ponas Petravičius pastebėjo, kad toks proveržis transporte (perėjimas nuo benzino ir dyzelino) įvyks savaime, kai elektra varomų automobilių technologijos taps pigesnės ir prieinamesnės. „Šiai dienai, tokių ambicingų tikslų galima siekti tik numačius valstybės skatinimą arba mokesčių lengvatas, panašias į taikomas kai kuriose kitose ES šalyse, Norvegijoje ar atskirose JAV valstijose“, – teigia p. Petravičius.

Strategijoje numatyta siekti proveržio inovacijų srityje. Lietuva turėtų tapti iš energetikos technologijas importuojančios šalies į pažangias technologijas kuriančią ir eksportuojančią valstybę. Tačiau ekspertai strategijoje pasigenda kai kurių atsakymų apie dujų sektoriaus perspektyvas. „Lietuva investavo ir toliau daug investuoja į dujų infrastruktūrą (SGD terminalas, dujų jungtis su Lenkija), todėl mažėjant dujų vartojimui Lietuvoje, neišvengiamai didėtų infrastruktūros išlaikymo našta likusiems vartotojams. Strategija turėtų numatyti labiau realias priemones, siekiant kad dujų infrastruktūros išlaikymo našta netaptų nepakeliama Lietuvos dujų vartotojams“, – pabrėžia kontoros „Ellex Valiunas“ partneris. Teisininko teigimu, tokios galimos priemonės būtų kaštų socializacija visų Baltijos šalių mastu ar SGD projekto pripažinimas regioniniu, siekiant ES paramos terminalo išpirkimui.

Vartotoją mato kaip gamintoją

Europos Komisija (EK) dar prieš metus paskelbė naują Švarios energetikos priemonių rinkinį (projektą), kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas efektyvumui didinti, atsinaujinančių išteklių plėtrai bei elektros energijos gamybos decentralizavimui.

Kaip aiškina advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ partnerė Dovilė Greblikienė, EK siekia pasyvų vartotoją perorientuoti į aktyvų elektros rinkos „žaidėją“, kuris ne tik pirktų energiją, bet ją ir gamintų, kauptų ar galėtų reguliuoti vartojimą, atsižvelgdamas į elektros kainą.

nuotrauka::1 right

„Suprantama, kad tokiu EK siūlymu siekiama atverti galimybę paspartinti perėjimą prie švarios energijos bei įgyvendinti Paryžiaus susitarimą. Visiems akivaizdu, kad energetikos sektorius yra svarbus Europos ekonomikai. Tačiau ne mažiau svarbu užtikrinti, kad perėjimas prie švarios energetikos nebūtų savitikslis, o būtų naudingas visiems – tiek ES bei valstybėms narėms, tiek vartotojams bei verslui“, – sako p. Greblikienė.

Pašnekovė kelia klausimą, ar užsibrėžti tikslai yra pakankami, t.y. ar EK iškelti tikslai pakankamai ambicingi: „Jau dabar svarstant paketą Europos parlamente nemaža dalis Europos parlamento narių siūlo EK iškeltus tikslus gerokai padidinti. Ne tik įvairios nevyriausybinės organizacijos ar atsinaujinančių energijos išteklių asociacijos yra pasisakiusios, kad trūksta ambicingesnių tikslų, bet tokią poziciją yra išreiškę net ir kai kurios tradicinės energetikos atstovai“.

Antra, pastebi ponia Greblikienė, EK kelia tikslus ES lygmenyje, įvertindama globalų procesą, tuo tarpu siūlomas paketas skatina lokalias iniciatyvas (decentralizuota gamyba, energetinės bendrijos, ir pan.), taip pat koncentruojasi į regioninį bendradarbiavimą.

„Akivaizdu, kad praktikoje nacionalinis lygmuo vis dar išlieka svarbiausias įgyvendinant ES iškeltas tokio pobūdžio priemones. Atitinkamai, siūlomos priemonės turėtų būti ne savitiksliu ES noru paspartinti perėjimą prie švarios energijos, tačiau turėtų būti tokios, kurios galėtų būtų efektyviai įgyvendinamos nacionaliniu lygmeniu ir teiktų naudą konkrečioms valstybėms narėms ir jų verslui. Pavyzdžiui, iš paketo siūlymų matoma, kad siekiama nustatyti tam tikrą ES lygyje privalomą viršutinę energijos vartojimo ribą. Tačiau, vertinant iš verslo (ypač gamybinės industrijos) pusės, tokios priemonės nulemtų investicijų į gamybos plėtrą mažėjimą, jei tokia vartojimo riba būtų pasiekta“, – pabrėžia advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ partnerė D. Greblikienė, įsitikinusi, kad energetinis efektyvumas turėtų būti siekiamas ne energijos vartojimo ribų nustatymu, bet skatinant verslą diegtis energijos vartojimo efektyvumą didinančias priemones.

Anot advokatės, labai svarbu ir tai, kaip greitai ES sutars ir priims suderintus sprendimus ir kaip greitai ES narės sugebės juos įgyvendinti: „Kaip matome, EK pasiūlymus yra paskelbusi prieš metus. Įvertinus visus ES teisės aktų leidybos procesus, geriausiu vertinimu, jis galėtų būti priimtas apie 2019 m. pirmąjį pusmetį. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pasiūlymai yra susiję su daug skirtingų rinkos dalyvių interesų, kad stipriai skiriasi įvairių ES valstybių narių tikslai ir galimybės (pvz. didžiųjų ir mažesnių valstybių narių), prognozuotina, jog sprendimai bus padaryti dar vėliau. Be kita ko, pats sprendimų įgyvendinimas nacionaliniu lygius užims antrą tiek“.

EK iniciatyvos – kokia nauda mums?

Europos komisijos iniciatyva dėl švarios energetikos nėra pirmoji ir vienintelė šioje srityje. Dar anksčiau EK yra paskelbusi apie energetikos sąjungos įkūrimą. Žvelgdama į energetikos sektoriausproblemas integruotai, EK tikisi sumažinti administracinę naštą verslui, sumažinti energijos kainas, pramonės ir transporto Europoje keliamą taršą.

KTU Europos instituto lektorius Jonas Urbanavičius, vertindamas pastarąją EK iniciatyvą siūlė užduoti klausimą: o kas iš to mums?

„Visų pirma energetikos sąjungą reikėtų vertinti kaip geopolitinę Lietuvos pergalę – absoliuti dauguma mūsų keltų klausimų, susijusių su energetika (energijos jungtys, dujų terminalai, kalbėjimas vienu balsu derantis su užsienio tiekėjais), pripažinti prioritetiniais ES lygiu.

Tačiau žiūrint žemiškiau – EK nėra numačiusi didelio papildomo finansavimo energetikos sąjungos įgyvendinimui. Tose srityse, kur jį planuojama skirti, galime matyti ir tiesioginę naudą Lietuvai.

Pirma, ES lėšomis planuojama prisidėti prie komerciškai mažiau patrauklių, tačiau saugumo prasme būtinų energetikos jungčių statybų. Antra, viena iš ES mokslinių tyrimų ir inovacijų programos „Horizon 2020“, kurios biudžetas yra beveik 80 milijardų eurų, prioritetinių krypčių yra energetika“, – aiškino p. Urbanavičius. Jis įsitikinęs, kad Lietuvos mokslininkai yra pajėgūs kurti saugias, ekologiškas ir efektyvias technologijas švariai Europos ateičiai – tereikia tik pasinaudoti šiomis galimybėmis: „Taigi, Lietuva turėtų ir toliau išnaudoti savo politinį ir mokslinį potencialą įgyvendinant Europos Sąjungos energetikos politiką ir prisidedant prie gilesnės Europos integracijos“.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau