Kas tai? Eksperto įžvalgos

Muitų labirintai - įveikiami

Publikuota: 2018-07-25
Eligijus Vinckus, advokatų kontoros „Magnusson“ advokatas sako, kad geriausia strategija norint išvengti klaidų ir teisinių ginčų - pasitelkti profesionalią pagalbą ir muitinės procedūrų algoritmą susidėlioti pagal įmonės specifinius poreikius. Ryčio Galadausko nuotr.
Eligijus Vinckus, advokatų kontoros „Magnusson“ advokatas sako, kad geriausia strategija norint išvengti klaidų ir teisinių ginčų - pasitelkti profesionalią pagalbą ir muitinės procedūrų algoritmą susidėlioti pagal įmonės specifinius poreikius. Ryčio Galadausko nuotr.

Dar niekada nebuvo taip paprasta keliauti po pasaulį – prekėms taip pat. Tačiau smulkųjį ir vidutinį verslą nuo minties bendradarbiauti su užsienio tiekėjais ar partneriais kartais atbaido iš pažiūros sudėtingi muitų algoritmai. Eligijus Vinckus, advokatų kontoros „Magnusson“ advokatas, padeda susigaudyti eksporto ir importo muitų labirintuose.

Pirmas žingsnis – užsiregistruoti

Ko imtis, jei norite natūralios odos drabužiams atsisiųsti iš Italijos arba partneriams Austrijoje pasiūlyti Lietuvoje supakuotų Norvegiškų mėlynių? Smulkiajam verslininkui ar vidutinio dydžio įmonės savininkui, kuris pirmą kartą sugalvojo eksportuoti savo produkciją ar importuoti žaliavų, o gal prekių, pirmiausia teks išsiaiškinti, kaip tokią veiklą reguliuoja Muitų teisės aktai.

„Pirmieji žingsniai nėra sudėtingi. Eksporto ar importo veiklą norinčiam vykdyti asmeniui visų pirma reikia užsiregistruoti ir gauti ekonominės veiklos vykdytojo kodą (EORI). Jis suteikiamas užsirašius į muitinės prievolininkų registrą ir pateikus prašymą teritorinėje muitinėje, kurios zonoje veikia ūkio subjektas“, - sako p. Vinckus.

Šiais laikais jau nebereikia į muitinę vaikščioti su šūsnimis popierių ir ilgai rinkti antspaudų – veikia patogi elektroninė deklaravimo sistema.

„Nuolat eksportuojantiems ar importuojantiems gamybininkams, taip pat pradedančioms bendrovėms į pagalbą siūlosi ir muitinės tarpininkų įstaigos. Jei tik norėsite, profesionalūs deklarantai, gavę visus jūsų eksportuojamą ar importuojamą krovinį lydinčius dokumentus, muitinei parengs deklaraciją jūsų vardu“, - pasakoja teisininkas.

Importuoti sudėtingiau

Pradedančiam gamintojui, kurį domina tarptautinė prekyba, svarbu ne tik gauti oficialų importuotojo ar eksportuotojo statusą - taip pat itin svarbu išsiaiškinti, kokio pobūdžio apribojimai bei draudimai gali būti taikomi jo gaminamai prekei ar prekių grupei.

„Egzistuoja dvi prekių judėjimo reguliavimo rūšys: tarifinis, kuris yra susijęs su muitų ir kitų mokesčių taikymu bei jų lengvatomis, ir netarifinis reguliavimas, vykdomas atsižvelgiant į ES laisvo prekių judėjimo principą – mažinant kliūtis tarptautinei prekybai, investicijoms, užtikrinant saugą ir saugumą, - įvardija p. Vinckus. - Lietuvoje yra nustatytas integruotas tarifas, vadinamas LITAR. Tai elektroninėje sistemoje esantis ir tvarkomas informacijos rinkinys apie ES muitus, nacionalinius mokesčius ir kai kuriuos importo ir eksporto apribojimus bei draudimus. Pavyzdžiui, kai baldus, drabužius kūdikiams ar kilimus gaminantis verslininkas savo prekėms randa pirkėją Trečiojoje šalyje, jam reikia pildyti eksporto deklaraciją, taip pat žinoti, ar jo produkcijai eksportuoti reikalinga licencija, sertifikatas arba leidimas. Bendro pobūdžio užklausą galima sumodeliuoti tiesiog LITAR sistemoje, suvedus duomenis apie eksporto šalį bei prekės rūšį“.

Absoliučiai daugumai prekių eksporto muitai ir lydintys nacionaliniai mokesčiai nėra taikomi. Muitų klausimas aktualesnis įmonėms, kurios prekes importuoja iš Trečiųjų šalių.

„Priklausomai nuo šalies, kiekvienai prekei gali skirtis muitų normos, taip pat aktualūs tampa nacionaliniai mokesčiai – PVM ir akcizai, jeigu prekė yra akcizo objektas. Elektroninėje sistemoje patogiausia išsiaiškinti ir tai, kokie mokesčiai jums bus taikomi“, - pataria pašnekovas.

Naudinga žinoti, kad importo muitais nėra apmokestinamos prekės, kurios turi kilmės deklaraciją – t.y. prekių kilmę patvirtinantį dokumentą.

„Lietuva yra pasirašiusi nemažai sutarčių su šalimis, iš kurių ir į kurias vežamoms prekėms su kilmės deklaracija yra taikomi palankūs, t.y. nulinio muito rėžimai“, - sako p. Vinckus.

Yra supaprastinimų

Bendrovė, kuri planuoja daug ir dažnai veržti prekes per sieną, turi galimybę prašyti Įgalioto ekonominės veiklos vykdytojo statuso ir gauti sertifikatus. Anot p. Vinckaus, šis statusas ženkliai palengvina muitinės procesus verslui, kuris per metus surašo ne vieną ir ne dvi eksporto ar importo deklaracijas.

„Statuso prašančios įmonės muitinei iš anksto, savanoriškai privalo pateikti nemažai informacijos apie savo sąžiningą, skaidrią veiklą. Taip jos gauna muitinės pasitikėjimą, ir kontrolės priemonių joms taikoma mažiau. Galimi dvejų tipų sertifikatai. Pirmasis - muitinės formalumų supaprastinimas (AEO sertifikatas) - pavyzdžiui, bendrovei suteikiamas įgalioto siuntėjo, įgalioto gavėjo statusas, ji gali pageidauti, kad atsivežtos prekės būtų tikrinamos pasirinktoje vietoje ir pan. Antrasis sertifikatas vadinamas AEOS, turint jį, įmonei taikomos supaprastintos saugos bei saugumo kontrolės procedūros. Sertifikatai pripažįstami visose šalyse narėse, juos galima gauti ir atskirai, ir vienu metu“, - informacija dalinasi advokatas.

Ginčų netrūksta

Eksportuojant prekes dažniausiai neatsiranda jokių muitinės prievolių, o importuojant tarp įmonių ir muitinės specialistų neretai kyla teisinių ginčų; kartais juos lemia patirties ir atidos trūkumas, o kartais – verslo ir muitinės pareigūnų skirtingai traktuojamos taisyklės.

„Daugiausia ginčų kyla dėl neteisingo prekių tarifinio klasifikavimo, kai importuotojas peržvelgęs duomenų bazę sąmoningai ar nesąmoningai pasirenka ir nurodo vieną importuojamos prekės kodą, o muitinės darbuotojai nesutinka. Duomenų bazėje pasitaiko labai panašių prekių aprašymų, kai teoriškai prekę galima klasifikuoti ir vienoje, ir kitoje subpozicijoje, t.y. tai pačiai prekei pritaikyti skirtingą muito dydį. Jeigu muitinei iš prekių aprašymo ar siuntėjo pateiktų dokumentų kyla įtarimas, kad nurodyta klaidinga prekės kategorija, ji gali prekės pavyzdį siųsti į laboratoriją, kur nustatoma tiksli jos pozicija, tada prekė iš naujo klasifikuojama ir paskiriama nauja muito prievolė“, - pasakoja p. Vinckus.

Anot jo, tokiais atvejais klaidą daro įmonės, kurios aklai pasitiki, kad siuntėjas neabejotinai nurodė tinkamą prekių kodą.

„Įsivaizduokite, kad siuntėjas yra Rusijos įmonė. ES nepriklausančioje šalyje naudojama visai kita duomenų bazė, ten negalioja bendros ES klasifikavimo taisyklės. O atsakomybė už tai, kad būtų pateikta teisinga informacija krenta ant prekių gavėjo pečių“, - pavyzdį pateikia pašnekovas.

Nemažai ginčų kyla ir dėl antidempingo muitų taikymo – Lietuvoje plačiai nuskambėjo atvejis, kai muitinė iš bendrovių, kurios iš Naujosios Zelandijos pirko kelias dešimtis tonų Taivano kilmės silicio, reikalavo sumokėti antidempingo muitą, delspinigius ir baudas, nes paaiškėjo, kad silicis buvo kiniškas. Taip pat teismų durys varstomos, kai verslo ir muitinės nuomonės nesutampa dėl nustatomos importuojamų prekių vertės.

„Įsivaizduokite, kad du importuotojai iš tos pačios šalies, pavyzdžiui, Kinijos, panašiu metu atsiveža  panašų kiekį identiškai atrodančių rankinių, tačiau vienas nurodo, kad prekės vertė – 50 Eur, o kitas – kad 5 Eur. Muitinė iškart gauna signalą prašyti, kad importuotojas pagrįstų nurodytą prekės vertę. Gali būti, kad tam tikrai yra pagrindo - skiriasi medžiagos kokybė ar pan. Vis dėlto, reikia žinoti, kad muitinė turi teisę nepripažinti nurodomos prekių vertės ir remdamasi duomenų bazėje sukaupta informacija pati gali paskaičiuoti mokestinę prievolę”, - perspėja p. Vinckus.

Kaip vieną įdomesnių teisinių ginčų pavyzdžių teisininkas įvardina neseniai priimtą ES Teisingumo Teismo sprendimą dėl lengvatinio 0% PVM tarifo taikymo, įforminus vadinamąją 42 muitinės procedūrą, kurią Lietuvos įmonės dažnai taiko praktikoje.

„42-oji procedūra nustato, kad per Lietuvą į kitą ES narę importuojamos prekės pirkėjui, kuris toje valstybėje turi PVM mokėtojo kodą, nėra apmokestinamos importo mokesčiais, jeigu prekės iš Lietuvos išgabenamos per 1 mėnesį. Tačiau keletą pastarųjų metų kildavo ne vienas ginčas dėl specifinių prekių – naftos produktų importavimo. Šalies muitinė iš kitų valstybių mokesčių administratorių ėmė gauti informacijos, kad naftos produktai neranda pirkėjų šalyse, į kurias jie vežami. Muitinė darė išvadą, kad tokiu atveju prekės disponavimo teisė nebuvo niekam perduota, vadinasi nebuvo įvykdytos visos 42 procedūros taikymo sąlygos ir importuotojams priskaičiuota PVM dydžio importo skola – buvo bendrovių, kurios iš muitinės sulaukė 3 ar net 8 mln. EUR dydžio sąskaitų. Reikia suprasti, kad naftos produktai – ne saldainiai ar bandelės, kuriuos pirkėjui galima perduoti tiesiogiai. Naftos produktus privaloma gabenti iš akcizinio sandėlio Lietuvoje į kitos valstybės akcizinį sandėlį - jų kitaip vežti net neįmanoma. Deklaracijose įmonės dažniausiai nurodo vieną kitos ES valstybės nares pirkėjo PVM mokėtojo kodą, nors paprastai produkcijos kiekiai būna dideli ir pirkėjų gali būti daugiau. Valstybinė mokesčių inspekcija, kuri kontroliuoja akcizo mokesčio taikymą, visais atvejais patvirtindavo, kad prekės išgabentos iš Lietuvos ir pristatytos į užsienio akcizinį sandėlį, dažniausiai Lenkijoje, kad gauti CMR važtaraščiai. Tačiau Muitinės departamentas nepripažindavo teikiamų įrodymų bei dokumentų motyvuodamas, jog CMR važtaraštyje nurodomas prekių gavėjas yra ne tas PVM mokėtojas, kuris įvardintas deklaracijoje, o važtaraštyje pažymėtas akcizinis sandėlis, - pasakoja p. Vinckus. – Spręsdamas būtent tokį ginčą šiemet birželio 20 d. Teisingumo teismas pripažino, kad muitinės aiškinimas neturi pagrindo ir kad vienos didelės naftos produktais prekiaujančios įmonės pateiktų dokumentų visiškai pakanka įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos tinkamai laikantis taisyklių. Reikia tikėtis, kad sprendimas leis įmonėms, kurios tuo pačiu klausimu bylinėjasi nacionaliniuose teismuose, jaustis tvirčiau”.

Teisininkas sako, kad baimė suklysti neturėtų numalšinti noro plėstis į kitas šalis, ieškoti partnerių ar tiekėjų užsienyje. Vis dėlto, svarbiausia, anot p.Vinckaus, suvokti, kad  atsakomybė už tai, jog būtų teisingai pateikta informacija ir be klaidų užpildyti reikiami dokumentai tenka ne muitinei, o bendrovei.

„Forminant įvežtas prekes muitinės akylumas priklauso nuo tikrinančio pareigūno kompetencijos. Ne paslaptis, kad kartais muitininkai visai netikrina deklaracijų, ypač, jeigu rizikos valdymo sistema užsiplieskia žaliai, t.y. praneša, kad esate patikimas importuotojas. Vis dėlto, nepamirškite, kad muitinė turi teisę patikrinimus atlikti vėliau ir atsakomybė už bet kokias klaidas ar neatitikimus tenka deklarantui, savo vardu pateikusiam deklaraciją“.

Kad ir kiek prekių gabensite į Lietuvą ar iš jos, geriausia strategija, pasak p. Vinckaus, pasitelkti profesionalią pagalbą ir muitinės procedūrų algoritmą susidėlioti pagal įmonės specifinius poreikius.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
IT dilema vadovui: pirkti ar samdyti Rėmėjo turinys 3

Vadovai Lietuvoje pradeda suprasti, kad verslo ir informacinių technologijų santykiai grįsti simbioze:...

2018.09.25
Kai vadovas žaidžia su ugnimi Rėmėjo turinys

Markas Zuckerbergas, „Facebook“ įkūrėjas ir vadovas, yra pasakęs: „daugiausia rizikuoja tie, kas visai...

2018.09.18
Devyni pavojaus signalai smulkiajam ir vidutiniam verslui Rėmėjo turinys 8

Tarptautinės korporacijos gali skirti nemažai lėšų, kad užtikrintų, jog jų finansinė atskaitomybė tiksliai...

2018.09.11

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau