Stiprybė – nuoseklumas ir skaičiavimai
Tad 2015–2017 m. turime maždaug 12% realių vidutinių pajamų augimą. Dar labiau per šį laiką augo minimali mėnesio alga (MMA): trečdaliu – nuo 300 iki 400 Eur. Spėjama, kad pernai pasiekusi pastarojo laikotarpio rekordinius 3,9% infliacija šiemet priartės prie europietiško vidurkio ir suksis apie 3%. O vidutinis pajamų augimas šiemet vėl gali siekti 7–8%. Taigi, nors matome nuolat kylančias kainas, išlieka ir už jas spartesnis realių pajamų augimas. Tačiau dauguma Lietuvos žmonių, „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, labiausiai nerimauja dėl kylančių kainų.
Pasak ekonomisto Nerijaus Mačiulio, gal ir nestebintų tokie apklausos rezultatai, nes pernai Lietuvoje infliacija išties buvo didžiausia Europos Sąjungoje (ES). Vis dėlto, anot jo, toks gyventojų nerimas nėra itin pagrįstas atsimenant, kad pagrindinė infliacijos priežastis pernai buvo labai pabrangęs alkoholis ir didesnės restoranų bei viešbučių paslaugų kainos. Taigi labiausiai pabrango ne pirmojo būtinumo prekės, o tai, be ko galima išsiversti.
Eurostato duomenimis, Lietuvoje maisto kainos siekia 78% ES vidurkio. Dar didesnis atotrūkis yra paslaugų kainų – Lietuvoje jos siekia tik 44% ES vidurkio. Tai gali reikšti, kad kainoms Lietuvoje dar kaip ir yra kur stiebtis. Vis dėlto atlyginimai Lietuvoje dar tolokai nuo idealo – vidutinis darbo užmokestis sudaro tik apie du trečdalius ES vidurkio. Taigi šioje srityje yra ko siekti.
Didumos darbuotojų pajamos negali didėti, jei nedidės kainos, todėl jos įšalti tiesiog negali. Bet kainų augimas turi būti nuosaikus, ekstremaliai nešokinėti. Kartu būtinas tvarus, infliaciją bent šiek tiek lenkiantis gyventojų pajamų augimas. Ekspertai pabrėžia, kad abiejų šių tikslų turi būti siekiama darniai, visiems socialiniams partneriams, pirmiausia valdžiai, kruopščiai apskaičiavus bet kokio veiksmo, galinčio turėti įtakos kainoms arba pajamoms, realias pasekmes. Pvz., turėtų būti depolitizuotas ir reguliariai pagal tam tikrus aiškius ekonominius kriterijus peržiūrimas MMA. Trišalėje taryboje jau lyg ir sutarta, kad tai bus daroma kasmet rudeniop, siekiant, kad MMA išliktų 45–50% vidutinės algos „koridoriuje“.
Kita vertus, kol kas niekas nėra apsaugotas nuo MMA nustatymo politinio aspekto: kaip nuspręs tuo metu dirbanti Vyriausybė, taip ir bus. Ji gali ir neatsižvelgti į susitarimus su socialiniais partneriais bei į Trišalės tarybos rekomendacijas. Tad galbūt vertėtų į politikus įpareigojantį įstatymą įrašyti ne tik tą sutartą „koridorių“, bet ir kriterijus, kuriais vadovaujantis privalu kone automatiškai koreguoti MMA? Atitinkamas projektas jau lyg ir parengtas, tik kažkodėl nukištas į gilų stalčių.
Svarbus ir mokestinės politikos nuoseklumas. Pernai vieną didžiausių neigiamų įtakų kainoms turėjo smarkiai padidintas alkoholio akcizas. Dabar vienas iš klausimų, ar tikrai maisto kainų mažinimui gali turėti įtakos pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatos įvedimas, kaip siūlo opozicija. Premjeras tikina, kad, kaip rodo ankstesnė PVM lengvatų taikymo praktika, skirtumas tenka ne vartotojui, bet paslaugos teikėjui arba prekybininkui. Vis dėlto šios priemonės nevertėtų visiškai nurašyti. Tik būtina pasitelkti realistinius ir visapusiškus skaičiavimus, kiek jo panaudojimas gali duoti naudos.
Yra ir daugiau kovos su pernelyg didele infliacija receptų – rezervo kaupimas ekonomikos augimo laikais, papildomų pajamų neištaškant populistiniams, vartojimą dirbtinai išpučiantiems sprendimams, taip pat konkurencijos skatinimas ir kt. Dar toli gražu ne visi iš šių receptų Lietuvoje tinkamai panaudojami.
