Pagrindinė abejonė, kylanti dėl šios Vyriausybės programos

Tačiau aiškiai identifikuotos pagrindinės probleminės sritys ir, priešingai nei daugelyje kitų ankstesnių Vyriausybių programų, kurias man teko matyti praeityje, yra gana aiškiai numatyti darbai, už juos atsakingos institucijos, netgi planų įgyvendinimo laikotarpis, kada ir kokių rezultatų tikimasi pasiekti, ir kriterijai, kuriais remiantis rezultatai bus vertinami. Vadybiniu požiūriu tai yra labai gerai sudėliota programa.

Ir dauguma numatytų darbų, bent 90% jų, yra geri – kurių nereikia kritikuoti. Taip, yra diskutuotinų klausimų ir mokesčių, ir kai kuriose kitose srityse, bet vertinant visumą programą laikau teigiama.

Galima kritikuoti, kad programa fragmentuota, tačiau įvairių dokumentų, kokia turėtų būti Lietuva – ar išmani ar kokia kitokia, – per pastarąjį dešimtmetį prirašyta labai daug. Jie visuomet užsakomi, parašomi ir padedami į stalčių. Tad nežinau, ar padeda Vyriausybei dirbti tokios vizijos turėjimas stalčiuje. Ir nežinau, ar būtent Vyriausybė turėtų pasakyti, kas bus mūsų prioritetas ir ekonomikos augimo variklis. Ar tai nėra organiškai išsikristalizuojantis prioritetas – Lietuva yra labai maža, dinamiška ekonomika, kuri ilgesnėje perspektyvoje turbūt gali pati išryškinti savo išskirtinumus ir privalumus, kaip galime konkuruoti Europoje ir pasaulyje.

Kai Vyriausybė nusprendžia, kad dabar remsime arba stambią pramonę, arba paslaugų centrus, atsiranda ir tam tikras diskriminavimo elementas, ir kyla daug diskusijų, kodėl šią, o ne kitą sritį. Apie tai galima ir reikia diskutuoti – kaip pozicionuoti Lietuvą, kaip formuoti ilgalaikę ekonominę politiką, kad mes išsiskirtume iš konkurentų. Tačiau tada paneigiamas kitas kritikų argumentas, kad užsibrėžta per daug prioritetų, per daug darbų ir tikslų. Nes tai būtų dar vienas svarbus darbas – išgryninti ilgalaikę viziją, o jos kontekste įgyvendinti visas numatytas reformas, tik tai dar labiau apsunkintų plano įvykdymą. Vis dėlto aš to nesureikšminčiau, nes dauguma Vyriausybės numatytų darbų, – tiek švietimo, tiek inovacijų skatinimo, mokesčių politikos, tiek socialinės apsaugos politikos – reikia ir galima atlikti ir neturint labai aiškios vizijos, koks bus pagrindinis Lietuvos konkurencingumo požymis po dešimties metų. Tai šie dalykai nesikerta tarpusavyje. Galime prašyti, kad Vyriausybė parašytų dar vieną viziją, kaip Lietuva atrodys po dešimtmečio, bet tai nereiškia, kad pasikeis šiandien numatyti darbai.

Nevadinčiau šios Vyriausybės plano ankstesnių valdžių politikos tęstinumu, nes ankstesnių vyriausybių programose buvo kur kas mažiau konkretumo: iškeliamos problemos, nuolat kartojamos problemos – dažnai ir visuotinai žinomos problemos. Bet problemos įvardijamas dar nėra Vyriausybės atliktas darbas. Šiuo aspektu tai jau šios Vyriausybės išskirtinumas – numatyti konkretūs darbai, kuriais bus sprendžiamos gerai žinomos problemos.

Pagrindinė abejonė, man kylanti dėl šios programos, – kiek pavyks ją įgyvendinti. Nes ši Vyriausybė unikali tuo, kad ryšio tarp jos ir Seimo narių, galima sakyti, nėra. Tai technokratų Vyriausybė, turinti gerų idėjų ir didžiulį potencialą jas įgyvendinti, tačiau be Seimo pritarimo yra bejėgė. Juk daugeliui svarbių reformų, kurios numatytos jos plane, reikės Seimo pritarimo. O Seimas gali ir nepritarti, ypač kai ateis eilė tokiems klausimams, kurie visuomenėje gali būti nepopuliarūs ir sukelti nemažai diskomforto trumpuoju laikotarpiu.

Dėl to atkreipčiau dėmesį, kad reikia konstruktyvios ir pozityviai nusiteikusios Seimo opozicijos, ypač gali prireikti konservatorių pagalbos priimant kai kuriuos įstatymus, nes turbūt pati valdančioji dauguma bus susiskaldžiusi jautresniais klausimais.

Nerijus Mačiulis yra banko „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.