Infografika: kuo skiriasi Ukrainai ilčių suteiksiantys Leopardai

Vokietijai po ilgų svarstymų sutikus leisti perduoti Ukrainai savo gamybos tankų, kol kas apie konkrečius 36-is „Leopard 2“ yra paskelbusios Vokietija, Lenkija ir Portugalija, o virtinė kitų Europos šalių svarsto apie tokią galimybę. Ispanija, turinti vieną didžiausių „Leopard 2“ parkų Europoje, irgi pranešė ketinanti jų perduoti, tačiau dar nepaskelbė konkrečių skaičių.

Galiausiai buvo uždegta žalia šviesa ir senesnės gamybos „Leopard 1“ eksportui į Ukrainą, o kompanijos „Rheinmetall“ ir „Flensburger Fahrzeugbau Gesellschaft“ kartu paskelbė galinčios perduoti 178 „Leopard 1“ vienetus. Danijos, Nyderlandų ir Vokietijos vyriausybės sako finansuosiančios šių tankų atnaujinimo ir paruošimo darbus prieš perduodant juos Kyjivui.

Taigi, kuo šie du modeliai skiriasi vienas nuo kito ir kokiomis savybėmis pasižymi mūšio lauke?

Pirmasis „Leopard 1“ variantas buvo pradėtas gaminti dar 1965 metais, tačiau Ukrainą pasieks iš esmės atnaujinti „Leopard 1A5“ modeliai, kurie tarnybą pradėjo 1987 m. Nuo savo pirmtakų jie skiriasi tuo, kad naujesni modeliai naudoja jau specialiai „Leopard 2“ sukurtą ugnies kontrolės sistemą EMES 18 bei modernesnes optines sistemas, leidžiančias itin greitai aptikti priešą ir į jį nusitaikyti, todėl šioje srityje jie nedaug atsilieka nuo pažangiausių „Leopard 2“ modelių.

Tačiau „Leopard 1 A5“ tebenaudoja senesniojo tanko 105 mm kalibro pabūklą, todėl šaunamąja galia nusileidžia savo modernesniam pakaitalui „Leopard 2“, turinčiam 120 mm pabūklą ir galinčiam be didesnio vargo plėšyti rusišką plieną.

105 mm sviediniai taip pat turėtų būti pakankamai veiksmingi, tačiau, priklausomai nuo taikinio apsaugos lygio, jį sunaikinti gali prireikti keleto smūgių.

Apskritai apie „Leopard 1“ vertėtų galvoti kaip apie mainus tarp jo pliusų ir minusų. Kuriant „Leopard 1“ tuo metu dominavo požiūris, kad tankus naikinantys ginklai pranoko bet kokius apsauginius šarvus, kokie tuo metu buvo prieinami, todėl nuspręsta skirti itin mažai dėmesio šarvams („Leopard 1“ šarvas yra plonesnis už „Panther V“ tanko, plačiai naudoto Antrojo pasaulinio karo metu) ir visą dėmesį skirti manevringumui ir ugnies kontrolei bei jos spartai užtikrinti, teigiama JAV karo veterano Chriso Cappy įkurto karybos analizės portalo „Task & Purpose“ apžvalgoje.

Vadovautasi idėja, kad, jei tankas turi mažai galimybių išgyventi ilgoje akistatoje su lygiaverčiu priešu, jis turi gebėti smogti ir sunaikinti jį dar prieš jam sugebant atsakyti. „Leopard 1“ manevringumu smarkiai pranoksta savo tiesioginį oponentą T-72, o persvara itin išryškėtų urbanizuotose teritorijose.

Nors abejų tankų greitis yra gana panašus, „Leopard 1“ atgal gali važiuoti 25 km / h greičiu, kai T-74 atgal rieda vos 4 km / h. Tai iš esmės reiškia, kad T-72 negali greitai išlįsti, smogti taikiniui ir vėl pasislėpti grįžtant atgal, kas gali būti gyvybiškai svarbu bet kuriai kovos priemonei per susirėmimą urbanizuotoje vietovėje.

Visi atnaujinti „Leopard 1“ modeliai taip pat turi stabilizatorių, leidžiantį prisitaikyti ir tiksliai šauti netgi tankui judant, todėl „Leopard 1“ gali daug greičiau judėti, manevruoti bei prisitaikyti. Palyginti, T-72 taip pat turi ribotą bokštelio rotaciją bei keletą „aklųjų vietų“, kurios yra nepasiekiamos vien bokštelio pasukimu, o vokiškosios katės su tokiomis problemomis nesusiduria.

Puiki „Leopard 1“ optika, didesnis greitis ir manevringumas bei didesnis bokštelio lankstumas yra skirti užtikrinti tam, kad tankas galėtų pirmasis nustatyti savo taikinį, smogti jam ir spėti pasišalinti, nelaukęs atsakomojo smūgio, reziumuoja karybos ekspertai iš kanalo „Military History Visualized“.

Kuriant „Leopard 2“ siekta maksimaliai išryškinti didžiausius pirmųjų kačių privalumus ir tuo pačiu ištaisyti didžiausius trūkumus. Be minėtos padidinto kalibro patrankos, čia itin svarbūs yra šarvo atnaujinimai.

Jei „Leopard 1“ kliaujasi gryno plieno šarvu, vietomis svyruojančiu nuo 10 iki 70 mm storio, tai naujieji „Leopard 2“ turi trečios kartos šarvą, susidedantį iš sutvirtinto plieno bei volframo lydinio ir plastiko bei keramikos elementų.

Tai reiškia, kad savo gabaritais panašūs (abu yra apie 10 metrų ilgio) tankai savo svoriu skiriasi drastiškai. Jei senieji leopardai sveria po 42 tonas, naujesnieji gali sverti iki 66 tonų, priklausomai nuo konkrečios modifikacijos.

Tačiau, nepaisant smarkiai padidėjusio svorio, šie tankai ne tik neprarado, bet netgi sugebėjo padidinti maksimalų greitį iki 72 km / h per valandą į priekį, bei iki 31 km / h judant atgal, rašo gynybos naujienų portalas „Army Recognition“. Verta nepamiršti, kad „Leopard 2“ buvo kuriami ir yra specialiai pritaikyti tam, kad kovotų prieš sovietų gamybos tankų modelius.

Tačiau bene svarbiausias aspektas prieš bet kokį mūšį yra ne tiek konkrečių tankų techninės specifikacijos, bet jų įgulų gebėjimas koordinuoti savo veiksmus ir išnaudoti visus savo privalumus, užmaskuojant turimus trūkumus. 

Gerai paruoštos ir apmokytos įgulos, sugebančios ne tik veikti kartu tanko viduje, tačiau galinčios efektyviai prisidėti prie plataus masto kovos veiksmų bei tinkamai reaguoti į dinamišką situaciją mūšio lauke, gali reikšti daug daugiau nei paprasti pabūklo matmenys ar šarvo storis.