Sąlyginio reflekso valstybė

Kaip nukeliauti nuo pasekmių iki priežasčių? Visų pirma turime sąžiningai mąstyti ir nesislapstydami rekonstruoti vienas kitą keitusių įvykių seką. Išsiaiškinti priežastis – tai atrasti priežastinius ryšius, sukėlusius tą įvykių virtinę. Deja, ta sąveika sudėtinga, net maži pokyčiai nulemia labai skirtingas pasekmes. Baimė, kantrybės trūkumas, individualistinis požiūris, pavieniai veiksmai, resursų išblaškymas – leidžia kovoti su problemų pasekmėmis, bet ne su priežastimis.

Ar pakeisime pasaulį, jei mąstysime tik apie kovą su pasekmėmis? Viešoje erdvėje jau pastebima, kad pandemijos metu beveik neskiriame dėmesio žmonių psichologinei savijautai. Didžioji dalis diskusijų susigeria į Lukiškių aikštės smėlį. Kuri problema didesnė – viruso reiškinys ar mūsų savivoka?

Šiandien noriu pakalbėti apie mūsų mąstymo sveikatą. Jei įsivaizduotume mūsų valstybę kaip vieną pacientą, kokia jos būklė? Kas ir kokiais metodais ją gydo, o gal su šiuo pacientu tik daro kokius eksperimentus? Užsivilksiu chalatą ir apie šio paciento-valstybės būklę pateiksiu savo versiją, o Jūs sutikite arba ne.

Man padės Ivanas Petrovičius Pavlovas. Jo vardu pavadinta viena psichiatrijos ligoninių Sankt Peterburge. Kai kas mano, kad jis yra rusų rašytojo Michailo Bulgakovo apsakymo „Šuns širdis“ personažo profesoriaus Preobraženskio prototipas. Galbūt, tačiau man padės akademikas I. Pavlovas, kuris 1904 m. tapo medicinos Nobelio premijos laureatu. Jį domino tai, kad žmogaus protas ieško priežasties viskam, kas vyksta. Jis įrodė, kad kiekvienai pasekmei yra priežastis, kad kiekvienas poelgis yra sąlygojamas refleksų. Jis tai įrodė savo tyrimu, kuris visame pasaulyje žinomas kaip „Pavlovo šuns“ eksperimentas.

Akademikas I. Pavlovas nustatė, kad šuns seilių sekrecijos liaukos seiles išskiria ne ėdimo metu, o jau vos pamačius ėdalą. Reguliaraus dirginimo GARSU ar šviesa vėliau pakanka tam, kad seilės būtų išskiriamos. Kaip tai veikia? Pradžioje veiksmų seka yra tokia: mėsa, SKAMBUTIS, seilės – mėsa, SKAMBUTIS, seilės – ir t.t. Vėliau jau užtenka: SKAMBUTIS, seilės – SKAMBUTIS, seilės... I. Pavlovas tai pavadino sąlyginiu refleksu. „Pavlovo šuo“ tapo metafora. Mokslo pasaulis suprato: laikas pradėti labiau kritiškai kalbėti apie žmonių protą apskritai, apie mentaliteto svarbą ir net intelektualinės drausmės žmonių poelgiuose trūkumą.

I. Pavlovas paskelbia, kad egzistuoja laisvės refleksas kaip natūrali gyvo organizmo reakcija į dirgiklį, susijusį su atsiradusiais apribojimais. Atlikdamas mokslinius eksperimentus su šunimis, jis pastebėjo vieną bruožą – gyvūnas, būdamas eksperimentinėje mašinoje, kuri nesukelia skausmo, tačiau trukdo judėti, nuolat draskosi, veržiasi, bando pabėgti. Pabandyta šiek tiek palengvinti sąlygas, tačiau gyvūnas nenurimo. Būdamas ribojamose sąlygose, šuo net atsisakė ėsti, kol jam nebuvo per prievartą duota maisto.

Mokslininkas kėlė klausimą: ar maisto refleksas silpnesnis už laisvės refleksą? Kodėl maisto refleksas dabar nenugalėjo laisvės reflekso? Būdamas tokiomis vergo sąlygomis šuo vis tiek mažai ėdė, numetė daug svorio, tačiau... laikui bėgant, jis vis dėlto ėmė ėsti, matyt, atsisveikindamas su laisve mainais į išlikimą. Po kurio laiko šuo pradėjo ėsti daugiau, tada dar daugiau. Atėjo diena, kai jis vėl suėdė visą porciją. Laisvės refleksui užgniaužti prireikė maždaug trijų mėnesių. Tačiau vos pašalinus gardą, šuo vėl pradėtas šerti natūraliomis sąlygomis, po pusantro mėnesio refleksas visiškai grįžo ir veikė kaip anksčiau. Taigi, laisvės refleksą galima slopinti tik nuolat, tačiau jo negalima užgniaužti kartą ir visiems laikams.

Buvo paaiškintas ir atvirkštinis refleksas – vergovės refleksas, įgimtas vergiško paklusnumo refleksas. Pavyzdžiui, maži šunys dažnai krinta ant nugaros prieš didelius šunis. Tai yra savęs atidavimas stipriausiųjų valiai, kaip ir dažnas žmogus, norėdamas išgyventi, prieš galios centrus metasi ant kelių arba nuolankiai atsitveria tylos siena. Prisiminkime Lietuvos politikų „skaitomo“ anglų rašytojo Džordžo Orvelo novelę „1984-ieji“, kurioje labai vaizdingai parodoma, jog užtenka panaikinti žmogaus laisvę, o tada jau įtikinsi, kad ranka turi ne penkis, o keturis pirštus.

Niekas nenorėtų, kad į mūsų šalį sugrįžtų tokie 1984-ieji. Dėl šios priežasties verta prisiminti, ką akademikas I. Pavlovas pasakė savo viešoje paskaitoje 1918 m.:

„Turime pacientą, kurio nervų sistema yra labai atsipalaidavusi. Kai jam parodo raudoną spalvą ir sako, kad ji nėra raudona, o žalia, pacientas su tuo sutinka ir teigia, kad atidžiai apžiūrėjęs tikrai įsitikino, kad spalva ne raudona, o žalia... Esant ligotai nervų sistemai, prarandamas tikrovės suvokimas ir lieka tik imlumas žodžiams. Žodis pradeda keisti tikrovę. (...) žmogaus smegenų sistema yra tokia silpna, kad jis nesugeba suvokti realybės kaip tokios. Jam egzistuoja tik žodžiai. Jo sąlyginiai refleksai derinami ne su tikrove, o su žodžiais.“

Ar jums neatrodo, kad tai ir apie mus? Pasvarstykime. Mes gi tikimės iš politikų sprendimų, konkrečių veiksmų ir turinio? Prirašyti kalnai ataskaitų, vertinimų, strategijų, tačiau mes, žmonės, toliau maitinami ne veiksmais, o žodžių GARSAIS. Uždegamos, užgesinamos šviesos posėdžių salėse, iš kurių visuomenei kiekvieną dieną siunčiami GARSŲ, šviesų signalai: SUSITIKO, KALBĖJO, SAKĖ, PRITARĖ, PAREIŠKĖ, PRIDŪRĖ... Blyksi fotoaparatai. Mums pasiunčiamas lyg SKAMBUČIO signalas ir sąlyginio reflekso dėka išsiskiria virškinimo seilės. Po susitikimų sugrįžtame namo ir po kurio laiko suprantame – seilės išsiskyrė, bet maisto, t.y. veiksmų ir turinio, juk nebuvo! Skubiai įsijungiame media kanalus, gauname naują žodžių srautą, kuris ir vėl kuriam tai laikui nuramina veiksmų alkį, o mąstymą paskandina tuščių pažadų seilėse. Ech, gerbiamas Ivanai Petrovičiau, ne veltui tą Nobelį gavai!

Tuo tarpu politikai toliau tobulėja – „Pavlovo šuns“ efektą naudoja net savo darbotvarkėms. Kas pamena, kas ten politinėse darbotvarkėse būna dažnai parašyta? ŠIANDIEN POLITIKAS DIRBS SU DOKUMENTAIS. Žmogaus smegenys priima jam siunčiamą šiugždančių lapų GARSĄ ir seilių sekrecijos liaukos pradeda savo darbą. O politikos milžinai savo darbotvarkėse žmonėms rašo tiesiai šviesiai: ŠIANDIEN POLITIKAS KAM NORS SKAMBINS. Ar jaučiate seiles? Jaučiate. Puiku.

Štai taip sukuriama sąlyginio reflekso tikrovė. Taip valdoma sąlyginio reflekso visuomenė. Taigi, mūsų paciento būklė – SĄLYGINIO REFLEKSO VALSTYBĖ.

Mielieji, netapkime „Pavlovo šuns“ eksperimento dalyviais, nekovokime vien su pasekmėmis, išmokime surasti lūžio tašką, naikinkime problemų priežastis!

P.S. Mes turime teisę nesutikti gyventi 1984-aisiais. Mes turime teisę nesutikti ir su tokiu paciento būklės įvertinimu, tačiau kiekvieno iš mūsų laukia pilietinė pareiga atsakyti į klausimą: o kokio turinio darbotvarkės linkime mūsų Lietuvai?

Komentaro autorius - Arūnas Dulkys, VU partnerystės profesorius