„...Ir pasiuntėme gerą signalą investuotojams“
Bet svarbu pakalbėti ne tik apie tai, tačiau ir apie kitus „gerus signalus“ investuotojams. O jų pastarosiomis dienomis prisiuntėme apsčiai.
Skatiname gydytojus dirbti Lietuvoje?
Štai Vyriausybė 2018 m. gegužės 23 d. nutarimu pritarė ir pateikė Seimui svarstyti Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymą. Juo labai aiškiai investuotojus į sveikatos sektorių švystelėjo už borto, kone tiesiogiai teigdama, kad jie nėra sveikatos apsaugos tinklo dalyviai.
Investuotojai pritaria tikslams, kurie yra skelbiami Įstatymų pakeitimų projektų paketą lydinčiuose dokumentuose. Sutinkame, kad turi būti sukurtos realios ir racionalios teisinės prielaidos Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (LNSS) įstaigų veiklai optimizuoti nacionaliniu mastu. Visiškai remiame siekį nustatyti skaidrų, efektyvų LNSS įstaigų valdymo ir veiklos priežiūros modelį, užtikrinti sistemos įstaigose dirbančių vadovaujančių darbuotojų nepriekaištingos reputacijos ir aukščiausios kvalifikacijos reikalavimus. Manome, kad svarbu užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir finansinį tvarumą formuojant valstybinį asmens sveikatos priežiūros paslaugų užsakymą.
Tačiau nepritariame mėginimams sveikatos priežiūros sisteminius pokyčius vykdyti į jų rengimą, svarstymą ir įgyvendinimą neįtraukiant pacientams, medikams bei sveikatinimo paslaugų teikėjams atstovaujančių asocijuotų struktūrų. Visiškai nesuprantama, kaip ir kodėl tokio masto ir poveikio visam sveikatos sektoriui teisėkūros iniciatyva buvo rengiama nesikonsultuojant su socialiniais partneriais, nesiekiant išgirsti ir įvertinti sveikatos sistemos dalyvių nuomonių ir siūlymų. Nebuvo inicijuotas joks dialogas ar bandymas objektyviai įvertinti tokių pakeitimų poveikį.
Labiausiai Seimui pateiktam pakeitimų projektui nepritariame dėl akivaizdaus siekio iš sveikatos sistemos eliminuoti privačias asmens sveikatos priežiūros įstaigas. Esame įsitikinę, kad pataisų rengėjai ignoruoja tiek Konstituciją, tiek ir valstybės pareigą užtikrinti bei remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, sąžiningą sveikatos priežiūros įstaigų konkurenciją, paciento teises pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą.
Įsisenėjusių sveikatos sistemos ligų – lėšų trūkumo, emigracijos ir korupcijos, – šia reforma net nemėginama gydyti. Priemokos už paslaugas, kurias dar 2013 m. leido Konstitucinis Teismas, lieka tabu. Tuo tarpu gydytojai, kurie dabar gali užsidirbti oficialiai privačiame sektoriuje, bus suvaryti atgal į valstybinį tinklą, kur tikriausiai mielai liks dirbti už mažą algą ir tikrai jau be jokios abejonės nesigundys emigruoti ar imti vokelių. Kas iš viso to laimės? Tikrai ne pacientai ir ne gydytojai.
Politikai žino geriau
Dar vienas „geras signalas“ investuotojams – svarstymai dėl struktūrinių mokesčių ir socialinio draudimo sistemos reformų.
Pažymime, kad investuotojai dar nuo 2002-ųjų kalba apie būtinybę įvesti „Sodros“ įmokų lubas ir taip mažinti darbo jėgos kaštus. Anuomet rašėme Vyriausybei: „Investors‘ Forum“ mano, kad atėjo laikas pažvelgti į problemą visiškai kitomis akimis. Greitai bus pradėta įgyvendinti socialinio draudimo reforma, ir tai atrodo labai tinkamas momentas suteikti konkurencinį pranašumą toms įmonėms, kurioms reikalingi ypač aukštos kvalifikacijos specialistai (nes tai tikrai paskatins tolesnį ekonomikos, t.y. papildomų darbo vietų augimą), o ne palikti visiems vienodai blogą sistemą. Nors Socialinio draudimo fondo biudžetas praras įplaukų, tačiau IF mato daug daugiau privalumų“.
Ir štai, sulaukėme 2018-ųjų. Galima būtų diskutuoti, kiek veiksmingi Vyriausybės darbo grupės parengti ir siūlomi sprendimai, bet bent jau esminiai reformos rėmai buvo aiškūs. Taip pat siekiai: mažinti darbo jėgos apmokestinimą, ištraukti kuo daugiau lėšų iš „šešėlio“, mažinti atskirtį ir stiprinti viduriniąją klasę.
Tačiau siūlomiems pakeitimams pasiekus Seimą nutiko beveik tas pat, kas įvyksta kaskart paskelbus vyrų krepšinio rinktinės sudėtį. Tik vietoje trijų milijonų trenerių šįsyk atsirado gausybė mokesčių specialistų. Čia pridedame, čia atimame, to nereikia, aną didinkime. Tarsi reformas rengusios ministerijos, Lietuvos bankas, specialistai ištisus mėnesius sėdėjo dyki, jų analizė ir skaičiavimai nieko verti, o štai politikai – viens du ir viską sklandžiai sudėliosiantys į vietas.
Gerinti, ne bloginti
Finansų ministerija pasiūlė pajamoms, viršijančioms nustatytas „Sodros“ įmokų lubas, nustatyti didesnį pajamų mokesčio tarifą. Seimo mokestininkams tai patiko ir dar sukėlė papildomų minčių: kodėl gi nenustačius didesnio tarifo, o lubų apskritai neišbraukus? Turčiai juk išgyvens! Tokie sumanymai parodija paverčia ne tik teisėkūros procesą, bet ir dialogą su visuomene bei verslu, apie kurį vis pakalbama įvairiomis progomis, tačiau nepanašu, kad į kieno nors nuomonę būtų iš tiesų įsiklausoma.
Nerimu nebegalime vadinti ir to jausmo, kuris apima klausantis sumanymų dėl pensijų reformos. Lietuva yra tarp mažiausiai vienam asmeniui santaupų turinčių ir mažiausią santaupų dalį į ilgalaikius taupymo produktus, pensijų fondus, gyvybės draudimą ir kitus nukreipiančių Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių. Tačiau mūsų politikai, rodos, daro viską, kad padėtį dar labiau komplikuotų ir kad antroji pensijų pakopa būtų numarinta.
Asociacijos „Investors‘ Forum“ reguliariai atliekamo Lietuvos investuotojų pasitikėjimo indekso tyrimo duomenimis, vienas didžiausių iššūkių šalies verslo aplinkai ir investiciniam klimatui yra politinis nestabilumas. Ir čia Seimas tik sustiprina tokius investuotojų nuogąstavimus bei pasiunčia dar vieną „gerą signalą“, valdančiosios daugumos nariams imantis darkyti savo pačių Vyriausybės parengtą reformų planą.
Stebėdama Seime vykusias diskusijas mažai tikiu, jog parlamentarai įsiklausys į auksinius prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžius, „kad taip, tobulinti viską reikia, bet jeigu darome reformą – tai darykime, kad tai būtų geriau negu jau yra“. Belieka neprarasti vilties, jog Vyriausybė bei jos programą teoriškai turintys padėti įgyvendinti Seimo nariai dar šiek tiek randa bendrą kalbą ir galima pasitikėti premjero Sauliaus Skvernelio teiginiais, jog jei reformą bus bandoma išdarkyti, ji apskritai nebus vykdoma.
