Pyragą perskirstyti – ne ambicija, tikroji užduotis – jį padidinti

Mokestinė politika turi būti įrankis užsibrėžtiems tikslams pasiekti ir pasirinktam ekonomikos plėtojimo modeliui atitikti. Mokesčių sistema turėtų būti keičiama tik tuomet, kai valdžia turi strategiją, nusistato aiškius tikslai ir prioritetus.

Visų pastarųjų Lietuvos valdžių neigiama savybė – smulkmeniškas mokesčių kaitaliojimas arba tiesiog kalbos apie galimus pakeitimus. Nors nuo seno visiems aišku: verslo aplinkai, investiciniam klimatui svarbiausia mokesčių stabilumas.

Dėl didelės jaunimo emigracijos ir daug žemesnio nei priešakinių ES valstybių Lietuvos ekonomikos lygio pagrindinis mūsų šalies politikos tikslas turėtų būti tvarus ir spartus ūkio augimas. Tam būtinas tiek šalies investicinis patrauklumas, tiek palanki terpė smulkiajam verslui. Smulkiojo verslo plėtra yra veiksmingas emigracijos stabdys, o be išplėtoto smulkiojo verslo sunku pritraukti investicijas ir į stambiąją gamybą.

Atskirties mažinimas šalies viduje – žinoma, svarbi užduotis. Tačiau dar prezidentas Valdas Adamkus buvo aiškiai suformavęs pagrindinę Lietuvos kryptį mažinti Lietuvos atskirtį nuo kitų pirmaujančių ES šalių. Tad, mano galva, naujos strategijos nereikia – dabar Lietuvos prioritetas yra spartus ekonomikos augimas.

Manau, kad minėtiems tikslams pasiekti tinkamesnis Airijos nei Švedijos ekonomikos modelis. Skandinavijos šalys pasižymi dideliais mokesčiais ir aukštu viešųjų paslaugų lygiu. Jį pasiekti neturime laiko: Lietuva sparčiai nyksta, reikia skubiai pakeisti lūkesčius, gyventojų pajamų šuolio, o tai įmanoma tik reikšmingomis investicijomis.

Europoje Airija pasižymi investiciniu patrauklumu ir sparčiu ūkio augimu – į šios šalies ekonominį modelį reikėtų orientuotis ir Lietuvai.

Lietuvos mokestinių pajamų santykis su BVP yra panašus kaip Airijos ar Šveicarijos. Reikia siekti ne jo didinimo, o paprastos stabilios mokesčių sistemos, kuri būtų patraukli vietos ir užsienio investuotojams ir palanki smulkiajam verslui plėtoti.

Deja, dabartinė Lietuvos valdžia, nors deklaruoja investicijų svarbą, tačiau mokesčių sistemą daro sudėtingesnę.

Regis, tikrasis valdžios tikslas yra perskirstyti didesnę BVP dalį, o ne pasiekti spartesnį ūkio augimą. Manau, kad ilgalaikėje perspektyvoje tai yra didelė klaida. Net jei 20% pakelsime gydytojų ir mokslininkų algas, emigracijos nesustabdysime, nes kitos ES šalys eis į priekį ir mūsų protams išliks paskata emigruoti.

Iš tiesų alkoholizmas (nederėtų pamiršti ir narkomanijos) – ypač skaudi ir aktuali Lietuvos problema. Visgi, mano nuomone, paveikiausia būtų dar daugiau dirbti su jaunimu, stiprinti svaigalų vartojimo viešosiose vietose kontrolę. Siūlyčiau griežtinti baudas, didinti atsakomybę. Palankiai vertinu alkoholio reklamos draudimą, nes ji veikia jaunimo pasirinkimą. Tačiau abejoju, kad alkoholio vartojimą mažina didesni mokesčiai.

Siekiant investicinio patrauklumo, proporcinė mokesčių sistema yra geresnė nei progresinė, tačiau tam „Sodros“ viršutinė riba netinka. Geriau vietoj jos kiek sumažinti socialinių įmokų tarifą.

Lengvatos viešbučiams turi galioti neribotai – tai sietina su eksporto paslaugų neapmokestinimu ir mokesčių stabilumu, kuriuos kaitaliojant atbaidomi investuotojai.

„Procentinio finansavimo“ nereikia atsisakyti – jis yra aiškus ir paprastas.

Vaiko pinigai būtini, esant galimybei juos reikia didinti dėl grėsmingos mūsų demografijos.

Lengvatinio PVM tarifo taikymas centralizuotai tiekiamam šildymui nėra socialiai teisingas, tačiau atitinka paprastos mokesčių sistemos koncepciją.

Apskritai NT mokestis nereikalingas, nes stabdo investicijas į NT plėtrą ir statybų augimą. Žalingas ir automobilių mokestis, jį visiškai pakeičia degalų akcizai.

Geriausia būtų dar kiek sumažinti pelno mokesčio tarifą ir jokių lengvatų investicijoms, inovacijoms ir pan.

Investicijų skatinimo požiūriu svarbiausia, kad bent dalis savivaldybėms skiriamo GPM būtų apskaitoma pagal darbo vietą, o ne pagal gyvenamąją vietą.

Valdininkų skaičių reikia mažinti, o algas didinti reikia, tačiau ne 1% – tai tik kompromituoja valdžią.

Iš principo man patinka šios valdžios entuziazmas, noras ir bandymai ką nors keisti. Tačiau pasikartosiu – nėra aiškios ilgalaikės strategijos. Galbūt premjerui vertėtų suburti tam tikrą štabą, kuris būtų atsakingas už strategijos kūrimą, prioritetų nustatymą. Į jį galėtų įeiti keli ministrai, atskirų sektorių specialistai.