Ambicingi Lietuvos kino industrijos siekiai – ir politikų rankose

Konferencijos organizatoriai – Vilniaus kino klasteris ir Lietuvos kino centras, finansuojant LR Kultūros ministerijai bei Lietuvos kultūros tarybai – į renginį sukvietė įvairių valstybinių institucijų, asociacijų bei audiovizualinio sektoriaus atstovus.

Kinas nėra vien menas, kuriam būtinas rėmimas, tai progresuojanti industrija, per teikiamas paslaugas užsienio užsakovams auginanti šalies eksportą, didinanti vidinę paklausą per komercinius produktus bei įgyvendinanti ES struktūrinių fondų remiamus projektus. Ši organizatorių mintis, tapusi konferencijos leitmotyvu, atsispindėjo visų pranešėjų bei diskusijos dalyvių kalbose.

„Kinas išskiriamas kaip viena iš didžiausią potencialą generuoti reikšmingą ekonominę naudą turinčių kūrybinių industrijų sričių Lietuvoje, todėl jis yra ne vien tik Kultūros, bet ir kitų – Ūkio, Finansų, Krašto apsaugos, Užsienio reikalų, Švietimo ir mokslo – ministerijų interesų lauko dalis. Tad ir konferencijoje į Lietuvos kiną bei jo ateitį pažiūrėjome kompleksiškai, kaip į bendros Lietuvos ekonomikos sudėtinę dalį, sukuriančią ženklią pridėtinę vertę“, – pabrėžia konferencijos organizatorius, asociacijos „Vilniaus kino klasteris“ valdybos pirmininkas, prodiuseris Kęstutis Drazdauskas.

Gerai, bet galėtų būti dar geriau

Kino industriją galima būtų vadinti viena veržliausių: per dešimtmetį ji augo keliolika kartų. Šiandien Lietuvoje per metus sukuriama maždaug 15 lietuviškų pilnametražių vaidybinių filmų (kai 2007 m. šis skaičius siekė vos kelis) ir jų pajamos sudaro 20 proc. visų Lietuvos kino rinkos pajamų. Lietuvių kūrėjų darbai atrenkami festivaliams ir sėkmingai juose varžosi bei laimi.

Prie nacionalinės kino industrijos produkcijos pridėjus kino paslaugas, kurias mūsų šalyje įsigyja užsienio užsakovai, susidaro apie 25 pilnametražiai vaidybiniai kino filmai per metus. Kino paslaugos – labai aukštą pridėtinę vertę generuojanti sritis. Pavyzdžiui, Lietuvoje 3 mėn. filmuotos televizinės dramos „Tokijo teismas“, kurią netrukus pradės rodyti internetinė televizija „Netflix“, kūrėjai Lietuvoje išleido apie 2,5 mln. Eur.

Lietuviško kino industrijos proveržį didele dalimi sąlygojo 2014 m. priimta pelno mokesčio lengvata kino gamybai: nuo tada vietinis verslas į kiną investavo virš 6,5 mln. Eur, o užsienio filmų gamintojai Lietuvoje išleido apie 32,5 mln. Eur.

Tačiau, anot p. Drazdausko, verslas vis dar pakankamai gerai nežino apie tai, kaip veikia ši lengvata, kad ji naudinga ne vien kino kūrėjams, bet ir juos remiančiam verslui – šis, nukreipdamas mokėtiną pelno mokestį ne į VMI, o į filmo sąskaitą, gali 75 proc. sumokėtos sumos priskirti sąnaudoms ir kartu sumažinti būsimų laikotarpių pelno mokestį.

Kuo didesnes lengvatas šalis suteikia, tuo ji patrauklesnė ir užsienio filmų gamintojams. Valstybės konkuruoja tarpusavyje lengvatų dydžiu ir taikymo modeliais, siekdamos pritraukti užsieniečių, nes kiekvienas filmas atsineša savo biudžetą, galintį siekti ir dešimtis milijonų eurų.

„Šiandien lengvata leidžia dengti apie 20 proc. filmo gamybos kaštų, tačiau kitais metais baigiasi jos galiojimas ir visi su įtampa laukiame, kaip bus toliau. Svarbu pažymėti, kad terpė, kurioje mums tenka konkuruoti, nėra labai palanki: Latvijoje lengvata dengia 25 proc., Estijoje – 30 proc., Belgijoje – net iki 40 proc. gamybos kaštų“, – pabrėžė p. Drazdauskas.

Glaudesnis dialogas su mokesčių administratoriumi taip pat būtų sveikintinas, nes dabar dėl gan sudėtingos taikymo schemos ši lengvata neretai ne pritraukia, o atbaido investuotojus.

Mokestinės lengvatos ir kitų skatinimo mechanizmų svarbą pripažino ir LR Seimo narys dr. Algirdas Butkevičius, pabrėždamas, kad kino industrijos poveikis šalies ekonomikai yra įvairialypis: „Šie pinigai išsiskirsto per įvairius sektorius – transportą, maitinimą, viešbučius, turizmą, švietimą ir panašiai, todėl ekonominis poveikis – ne vien tiesioginis.“

Konferencijoje diskutuota ir apie valstybės finansinę paramą kinui – ji, priešingai nei pastebimą industrijos poslinkį sukėlusi mokestinė lengvata, yra, anot LR Seimo primininko Viktoro Pranckiečio, „keistai juokinga“. Šiuo metu Lietuvoje kinui remti iš biudžeto skiriama 4,6 mln. Eur.

Palyginimui – Latvijoje 10,7 mln. Eur, Estijoje 12,05 mln. Eur. „O jeigu lyginsime procentinę BVP dalį, tai Lietuva atsiduria priešpaskutinėje vietoje tarp Rytų Europos šalių – mes lenkiame vienintelę Albaniją. Net tokios šalys kaip Gruzija ir Armėnija savo nacionaliniam kinui skiria daugiau nei Lietuva“, – stebisi p. Drazdauskas.

Ne tik finansinė parama

Šnekant apie kino konkurencingumą, svarbus ne vien valstybinis finansavimas, bet ir kompleksinis tarpinstitucinis požiūris. Pavyzdžiui, daugumoje valstybių audiovizualinis sektorius suvokiamas bendrai, o ne kaip atskiros sritys – kinas ir televizija.

„Lietuvoje sukūrę filmą mes dar turime įtikinti nacionalinį transliuotoją, kad jis įsigytų licenciją ir jį parodytų, nors galėtų būti atvirkščiai: nacionalinė televizija pati turėtų finansuoti kino gamybą. Čia ne tik biudžetavimo, bet ir politinės valios klausimas“, – mano p. Drazdauskas.

Stinga ne tik nacionalinio transliuotojo, bet ir kitų valstybinių institucijų, kurios galėtų pasitelkti kino industriją įgyvendindamos savo tikslus, aktyvumo. Mūsų šalyje per kelis dešimtmečius nėra sukurta jokio vaikiško kino, o jo atsiradimą tikrai galėtų paskatinti Švietimo ar Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Kūrėjai bei prodiuseriai pasigenda ir glaudaus bendradarbiavimo su Krašto apsaugos ar Užsienio reikalų ministerijomis: kinas gali būti itin galingas ginklas propagandinėje kovoje. Juolab, kad užsienio šalyse, ypač JAV, jis plačiai naudojamas: ten šiuo tikslu gimstantys filmai yra žiūrimi ir neretai turi aukštą meninę vertę.

„Neabejotina, kad kinas turi didžiulę reikšmę formuojant žmonių nuomonę. Propaganda – gerąja prasme – turi išlikti, o valstybė – už tai susimokėti per skiriamą paramą kinui. Turime žinoti savo istoriją ir jos pagrindu kurti savo naująją visuomenę"– valstybės vaidmenį kino industrijai apibendrino Seimo pirmininkas, pabrėždamas, kad tai jo, kaip "paprasto žiūrovo", nuomonė.

Konferencijoje šnekėta ir apie kitas sritis, kuriose svarbus valstybės indėlis. Kino industrijai verkiant trūksta techninių specialistų, o sukurti filmai dažnai nepasiekia žiūrovų, nes kino salių mūsų šalyje nedaug, jos sukoncentruotos didmiesčiuose. Situacija ženkliai pagerėtų, jeigu būtų sukurtos mokymo programos, pagal kurias būtų ruošiami išplėstinio profilio specialistai, o kino teatrų plėtrą regionuose bei lietuviškų filmų pasiekiamumą juose galėtų paskatinti valstybės parama ir finansiniai instrumentai.

Visos konferencijoje paliestos temos, problematika ir pasiūlymai bus išdėstyti renginio rezoliucijoje.

Gruodžio 7 d. LR Seime bus balsuojama dėl kelis metus ruoštos ir derintos naujos Kino įstatymo redakcijos. Anot konferencijos dalyvių, jei ši įstatymo redakcija bus priimta, situacija Lietuvos kino industrijoje turėtų ženkliai pagerėti.

FOTOGALERIJA Ambicingi Lietuvos kino industrijos siekiai – ir politikų rankose (17 nuotr.)