Reemigracijos bagaže – sėkmės istorijos

Dėl emigracijos ir neigiamos gyventojų kaitos Lietuvos gyventojų skaičius nuo 3,7 mln. (1990 m.) sumažėjo iki 2,8 mln. (šiais metais). Pagrindinė gyventojų skaičiaus mažėjimo priežastis yra emigracija – dauguma išvykstančiųjų į Vakarų Europą traukia dėl didesnių algų. Tačiau pastaruoju metu matome vis daugiau viltį žiebiančių pavyzdžių – padirbę užsienio kraštuose keletą metų, lietuviai grįžta namo.

VŽ aprašė nemažai istorijų, kai į Lietuvą parvykę buvę emigrantai čia sukūrė verslus – vieni mažus, kuriuose dirba šeimos nariai ar giminaičiai, kiti įdarbina ir daugiau žmonių. Verslų gimimo istorijos skiriasi: vieni atsiranda įgyvendinus užsienyje nužiūrėtas idėjas, kiti užpildo spragas susidariusiose nišose, ypač – regionuose, juolab kad tai padaryti padeda ne tik sutaupyti pinigai, bet ir svetur įgytos žinios ar patirtis.

Evaldas Masevičius, UAB „Evaldo daržovės“ direktorius, VŽ pasakojo, kad jau dirbdamas Anglijoje neabejojo, jog daržovių auginimas šiltnamiuose bus sėkmingas ir Lietuvoje. Po septynerių emigracijos metų jis grįžo ir, Šalčininkų rajone sutvarkęs apleistą šiltnamį, įsuko verslą. Dabar įvairiomis daržovėmis ir prieskoninėmis žolelėmis aprūpina daugelį didžiųjų šalies prekybos centrų, restoranų virtuves. Verslininkas teigia, kad darbymečiu bendrovėje darbuotojai gali uždirbti po 1.000 Eur ir daugiau.

Tiek pat gali uždirbti ir Dzūkijoje veikiančios UAB „VA statyba“ statybininkai. Po 5 metų darbo Anglijos statybose Virginijus Almanaitis grįžo namo ir įkūrė statybos bendrovę. Dabar joje dirba 92 žmonės, vidutinė alga gegužę buvo 610 Eur. Ponas Almanaitis sako, kad įmonėje taiko Anglijoje nusižiūrėtą atlyginimų taikymo praktiką: kruopščiai fiksuojama, kuris statybininkas kiek valandų dirbo, ką per tą laiką padarė, pagal tai ir apskaičiuojama alga. Tad darbščiausi uždirba ir per 1.000 Eur.

„Tiesiog reikia daug ir sunkiai dirbti, viršvalandžius dirbdavau ir užsienyje, dirbu ir čia, bet dirbu Lietuvai ir tai, kas man patinka. Didžioji dalis išvykusių ir galvojančių grįžti dirba gerus darbus, jiems trūksta tik paskatinimo savo žinias panaudoti Lietuvoje“, – tikina Povilas Jankauskas, MB „Vanilinis dangus“ (VD) direktorius ir bendraturtis, su žmona 7 metus gyvenęs Šiaurės Airijoje. Pasak jo, emigracijoje įgytas požiūris kuriant verslą ypač praverčia.

Tai įrodo ir sėkminga VD plėtra: pirmoji kepyklėlė, atidaryta prieš 4 metus, išgarsėjo taip, kad į Uteną paskanauti keptų skanėstų lankytojai važiuodavo net 100 km. Ši sėkmė paskatino tokią kepyklėlę atidaryti Molėtuose, o šiemet – jau ir Vilniuje. Panašių istorijų išties daugėja. Pastebima tendencija, kad grįžę iš užsienio lietuviai verslus labiau linkę kurti regionuose – tai lemia ir mažesnė konkurencija. Nemaža dalis emigrantų įsidarbina didžiuosiuose Lietuvos miestuose – ten atsiranda vis daugiau įmonių, kurios ne tik sudaro tokias sąlygas, kad vietiniai norėtų jose dirbti ir nesugalvotų išvykti svetur, bet ir tampa patrauklios emigrantams.

Stebint tokias tendencijas, aišku, kad šalies prezidentės užduotis Lietuvos diplomatams aktyviai dirbti su užsienyje gyvenančiais tautiečiais itin savalaikė. Ambasadoriai turėtų daugiau dėmesio skirti vietos bendruomenėms: ne tik dalyvauti šventiniuose renginiuose ar, kaip sakė prezidentė, „teikti formalias konsulines pareigas“: galbūt reikalinga nuoseklesnė ilgalaikė programa, informacija apie galimybes grįžti, apie namo grįžusių tautiečių sėkmės istorijas etc.

Nemažai uždavinių turėtų išspręsti ir Lietuvos valdžia. Pvz., jauniems pradedantiems verslininkams itin aktualios mokesčių lengvatos. Apie mokesčių pirmaisiais veiklos metais atostogas kalbama Vyriausybės siūlomoje mokesčių pertvarkoje – jei ši idėja bus įgyvendinta, grįžti į Lietuvą ir kurti čia savo verslą galbūt suskubs daugiau į svetimus kraštus išvykusių tautiečių. Jaunoms šeimoms šis klausimas tampa itin aktualus, kai vaikams tenka eiti į mokyklą. Minėtas p. Almanaitis teigia, kad klausimas, kur leisti vaikus į mokyklą, buvo lemiamas veiksnys, paskatinęs grįžti į Lietuvą. „Juk čia namai, tėvai, tėvynė“, – aiškina jis. Štai, pavyzdžiui, Alytus jau parodė, kad lietuviai tikrai laukiami namie: mieste steigiamas integracijos centras, kuriame grįžusių emigrantų vaikai bus mokomi lietuvių kalbos, – ne paslaptis, kad ne visi keletą metų užsienyje praleidę mažyliai moka gimtąja kalbą.

VŽ nuomone, Vyriausybė galėtų pagalvoti ne tik apie talentų pritraukimo programą – reintegracinė programa, kuri padėtų susigrąžinti į šalį kuo daugiau Lietuvos piliečių, turėtų tapti pirmaeile ir ilgalaike strategija.