Interviu su Dargužaite: apie maištą, Vyriausybės planą ir atleistųjų likimą

Šią savaitę, pirmadienį, paskelbėte apie kanceliarijos pertvarką, o trečiadienį dalis kanceliarijos darbuotojų jau suorganizavo, kaip buvo pavadinta, sukilimą. Ar tikėjotės tokios reakcijos?

Iš tikrųjų maniau, kad bus darbuotojų pasipriešinimas. Žinutę, kad darbuotojai yra nepatenkinti, buvau gavusi anksčiau. O kad bus rengiama peticija, kaip ir nesitikėjau, bet tai manęs tikrai nešokiravo.

Kaip spręsite susiklosčiusią padėtį?

Žinoma, reikės kalbėtis su darbuotojais. Yra svarbu, išsigryninus naujas kanceliarijos funkcijas, motyvuoti ir išlaikyti tuos darbuotojus, kurių kompetencijos geros. Kai kam gal bus suteikta galimybė kompetenciją kelti, bet žiūrėsime atsakingai į šį procesą, kad išlaikytume ir motyvuotume būtent tuos darbuotojus, kurie nori dirbti.

Tikrai bus tokių, kurie nėra motyvuoti, ir aš net neabejoju, kad tarp pasirašusių peticiją tokių yra nemažai. Aš pati asmeniškai tiesiogiai dirbau tik su maža dalimi tų žmonių, tad tas nepasitenkinimas tikrai kilo ne iš tiesioginio bendravimo. Dėl viršvalandžių, vėlgi, jeigu kas nors juos ir dirbo, tai vienas kitas žmogus, tikrai ne visa kanceliarija.

Kanceliarijos „sukilėlių“ peticijoje kaltinamas jūsų ūmus būdas. Esą jis yra viena priežasčių, kuri trikdo kanceliarijos darbą. Kaip jūs pati vertinate savo kaip vadovės charakterį?

Norint ką nors padaryti, ypač įgyvendinti reformas, reikia įveikti didelį pasipriešinimą naujoviškumui. Reikalingi įvairiausi darbo su žmonėmis būdai. Kai kurie tų būdų jiems pasirodo per griežti.

Žmonės čia nėra pripratę prie kritikos, prie pasiūlymų daryti ką nors kitaip arba prie kvestionavimo. Kai ateina kas nors iš išorės ir klausia, o kodėl jūs taip darote, jiems tai atrodo kaip įžeidimas ar nepagarba jų darbui.

Daug tokių gandų, pasklidusių apie ūmumą ar charakterį, yra mitai. Yra įtemptų situacijų, jų pasitaiko absoliučiai visiems, visi dirbame labai sunkiai, ką nors gal per greitai, per griežtai pasakai. Bet tai yra normalus darbo pobūdis. Svarbu, kad darbuotojai jaustų, jog jų darbas, kurį jie padarė gerai, yra įvertintas.

Kaip manote, ar būtumėte sulaukusi kaltinimų dėl būdo, jei būtumėte vyras?

Tai geras klausimas. Manau, kad moterims tas priekaištas yra daug dažniau taikomas. Tas griežtumas, jei jis vyro, dažnai matomas kaip žinojimas, ko nori, kad vadovas toks ir turi būti. O moterų atveju tai matoma kaip bloga charakterio savybė. Tai yra pagrįsta įvairiausiomis studijomis. Tad ar tai (lyčių stereotipai –VŽ) kiek nors prie to prisidėjo? Čia patiems žmonėms spręsti.

Iš jūsų kalbos galima suprasti, kad atsiranda pasipriešinimas tarp to, kaip jūs suvokiate organizacijos kultūrą, ir to, kokia kultūra egzistuoja valstybiniame sektoriuje. Ir, matyt, jokių strategijų nebus įmanoma įgyvendinti, jei pastaroji kultūra išliks. Kaip ketinate įgyvendinti šį pokytį?

Tikrai, yra nusistovėjusi tokia kultūra, kai daryti pokyčius – labai sunku. Žmonės įpratę dirbti pagal aiškias instrukcijas. Kokių rezultatų iš jų tikimasi, tai jie ir padarys. Normalioje organizacijoje reikia iniciatyvių žmonių, kurie patys eitų ir teiktų siūlymus, kurie patys galvotų, kaip problemą išspręsti. Dabar taip nėra.

Kad pokyčiai vyktų, turi ateiti dirbti žmonių iš išorės, turi būti kaita. Negali žmonės dirbti tose pačiose pozicijose daugybę metų. Reikalinga rotacija, reikia, kad darbo vertinimo rezultatai būtų peržiūrėti. Kas iš tikrųjų yra rezultatas? Ar tai parašytų ataskaitų skaičius? Ar tai kokios nors veiklos pagerinimas?

Kultūrinius pokyčius reikia daryti tiek keičiant vidaus struktūrą, tiek pritraukiant žmonių iš išorės. Kai darėme „Kurk Lietuvai“ programą, galvojome, kad tai būtų ne tik programa, kuri padėtų grąžinti žmonių dirbti Lietuvoje. Kartu šie žmonės rodytų kitokio darbo pavyzdį. Pavyzdžiui, kad ataskaitos neturi būti šimtų puslapių, kuriuose pradingsta esmė. Kad medžiaga turi būti komunikuojama visai kitu būdu, kad į problemą reikia pradėti gilintis nuo to, kokią problemą išvis sprendžiame. Ar problema – tai, kad nėra posėdžio? Ar problema kita, o posėdis – tik priemonė jai išspręsti?

Kas jums padeda įgyvendinti tą atnaujinimą? Ką pasikvietėte į savo personalo valdymo, efektyvumo didinimo komandas?

Kol kas naujų darbuotojų yra minimaliai. Prieš darant pirmiausia reikalingas kanceliarijos atsinaujinimas. Tuo metu mes ir tikėsimės, kad ateis naujų žmonių iš išorės. Šiuo metu dirbame su politinio pasitikėjimo komanda ir ministerijomis. Ministerijose, prie ministrų ir iš pačių ministerijų, yra puikių žmonių, bandome identifikuoti tuos, kurie yra pažangiausi, kurie nori prisidėti prie pokyčių. Būtent su jais mes daugiausia ir dirbame.

Pirmadienį LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ būtent jūs visos Vyriausybės vardu komentavote politikams apsvarstyti pateiktą Vyriausybės programos įgyvendinimo planą. Kodėl kanclerei, o ne, tarkim, premjerui teko ši užduotis?

Pirmadienį paskelbėme kanceliarijos reformą ir kažkaip į viešumą išėjo ir Vyriausybės priemonių planas. Aš ėjau į laidą manydama, kad kalbėsiu apie pokyčius kanceliarijoje ir šiek tiek apie viešojo sektoriaus efektyvinimą, kuris yra vienas priemonių plano prioritetų. Bet pokalbis pakrypo kiek kita linkme (juokiasi – VŽ).

Aš pati, žinoma, atstovauju Vyriausybei, bet tikrai neatstovauju visiems ministrams ir visų klausimų detaliai nežinau. Kai bus patvirtintas priemonių planas (kol kas jis paskelbtas viešam svarstymui – VŽ), visi ministrai galės atsakyti į klausimus savo nuožiūra.

Kai kurie iš priemonių plane numatytų įgyvendinti rodiklių, švelniai tariant, keistoki. Pavyzdžiui, vienas tikslų inovacijų srityje – gyventojų, besidominčių mokslu ir technologijomis, dalį per ketverius metus padidinti nuo 47 iki 55%. Kiek jūs prisidėjote prie rodiklių rengimo ir kokie jie turėtų būti?

Kuriant priemonių planą buvo labai aiškios kelios užduotys. Pirma – kad būtų vienas bendras dokumentas, pagal kurį galėtume stebėti visų darbų pažangą, ir kad tai būtų tarpinstituciniai, horizontalūs darbai. Kita – kad išsigrynintume, kas yra koncepcija ar deklaracija, ką mes konkrečiai darysime ir kokių rezultatų sieksime.

Labai daug laiko užtruko išsigryninti, kokius konkrečius darbus ministerijos ir institucijos darys. Dėl klausimo, kokių rezultatų sieksime, manau, ir vėlavo plano paskelbimas viešai. Visi (viešajame sektoriuje – VŽ) pripratę, kad tai yra popieriniai rodikliai. Niekas į juos nežiūri, ką nors įrašai, ir tiek. Buvo labai daug darbų, kurių niekas niekada ir nematavo. Labai sunku ką nors padaryti kokybiškai iš pat pradžių, kai net nėra nuo kur atsispirti.

Kalbant apie šį minimą konkretų rodiklį, sutinku, aš jo neįtraukčiau. Nekalbant apie tai, ką jisai matuoja ir kam to reikia, kartu kyla ambicijos klausimas ir kaip tas rodiklis iš tikrųjų atspindi darbo kokybę ar jos neatspindi. Bet manau, kad labai svarbu pabrėžti tai, jog mes norime išvis įtvirtinti mintį, kad reikia matuoti.

Vienas mūsų kanceliarijos reformos padarinių – stiprinti projektinį valdymą ir analitinę bei ekspertinę bazę. Kaip mes tai įgyvendinsime? Tikriausiai „Mostos“ (Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro) funkcijos galėtų būtų išplėstos ir ji taptų vyriausybės analitiniu centru. Analitikai analizuotų skaičius, situaciją, pažangą ir teiktų visų Vyriausybės darbų poveikio analizę.

Kaip ketinama susieti priemones su tuo, kad nuo 2020 m. mažės ES parama?

Vienas labai svarbių darbų – tikslingas valstybės lėšų naudojimas. Iki šiol biudžetas buvo paskirstomas pagal tokį principą: kiek institucijos gavo, kitais metais jos plius minus gauna tiek pat. Nesvarbu, kokius jos daro pokyčius, kokie yra prioritetai. Europiniai pinigai buvo skirstomi dar kitaip.

Mums labai svarbu išskirti, kokių pokyčių siekiame ir kaip juos finansuosime. Kad ES lėšos ar kiti pinigai būtų investuojami ten, kur reikia. Padaryti taip, kad biudžeto lėšos būtų investuojamos ten, kur tikimės didžiausio poveikio ir rezultato, o ne kaip buvo iki šiol – daug lėšų skiriama nekilnojamam turtui, perteklinės infrastruktūros kūrimui, nereikalingoms IT sistemoms. Taigi, mes žiūrime, kaip pereiti prie to etapo, kai tų lėšų nebebus tiek, kiek buvo anksčiau.

Plane numatyta konsoliduoti valstybės informacinius išteklius ir modernizuoti sistemas iki 2019 m. IV ketvirčio. Norint spėti, reikia jau būti paskelbus viešuosius pirkimus IT įmonėms. Ar tikrai nurodytos darbų datos yra realios?

Mes turime ketverius metus ir gerai suprantame, kad jeigu norime ką nors padaryti, reikia tai daryti greitai. Iš kitos pusės, nieko nenorime daryti skubaus, kad nepagadintume.

Atėję čia dirbti pamatėme, kad jau buvo padarytas planas, kaip IT infrastruktūrą, duomenų centrus konsoliduoti. Deja, tas planas neatrodo pagrįstas kaštų naudos analize. Mes galėjome paleisti tuos projektus, panaudoti tuos milijonus ir išspręsti kokią nors problemą, bet neišspręsti jos optimaliai. Suprasdami, kad laikas spaudžia ir tai reikia daryti greitai, būtent šiuo momentu atliekame vidinę analizę ir pasitelkę ekspertus žiūrime, koks galėtų būti tas geriausias variantus, kad kuo greičiau būtų galima pradėti projektus.

Atsižvelgdami į Vyriausybės priemonių planą, kokius tiesioginių užsienio investicijų srautus prognozuojate Lietuvai?

Priemonių, kurios palengvintų investicijų atėjimą, numatyta nemažai. Svarbiausias kriterijus investuotojams – žmonės. Jeigu bus investuojama į švietimą, bus geresnių specialistų iš universitetų ar profesinių mokyklų. Tai yra tai, ko reikia investuotojams.

Kitas dalykas – talentų pritraukimas. Ar tai būtų į Lietuvą grįžtantys lietuviai, ar imigracijos procesų palengvinimas, tai vėlgi grynai investuotojams reikalingos sąlygos. Kiti dalykai: LEZ, lengvatų peržiūra.

Aš manau, kad, žinodami apie „Investuok Lietuvoje“ veiklą, prie ko jie dirba, prie kokių projektų, mes tikrai galime tikėtis, kad projektų skaičius ir naujų darbo vietų skaičius augs.

Plane numatyta savivaldybėms skiriamą gyventojų pajamų mokestį (GPM) susieti su sukurtų darbo vietų skaičiumi. Ar tai padėtų pritraukti užsienio investuotojų?

Tokios paskatos yra reikalingos, kad savivaldybės pačios pradėtų investuoti savo laiką ir išteklius į darbo vietų kūrimą. Kai nėra tokių paskatų, savivaldybės gali daryti tą patį per tą patį ir nekreipti dėmesio į tai, kas iš tikrųjų padidintų naujų darbo vietų skaičių. Ar investuoti į šaligatvį, ar į infrastruktūrą, industrinį parką, kas palengvintų sąlygas ateiti investuotojams? Manau, jeigu bus sukurta paskatų, tai savivaldybes paskatintų pragmatiškiau žiūrėti, kaip jos leidžia savo biudžetą.

Pradėjote pertvarką nuo savęs – kanceliarijos. Iš karto sulaukėte viešai nuskambėjusio pasipriešinimo. Toliau bus tik sunkiau. Kaip rengiate ministerijas pokyčiams?

Aš manau ministrai tai labai gerai supranta ir patys ruošiasi pokyčiams. Tikiu, kad ir kitose ministerijose žmonės yra įsitempę ir laukia, kas bus toliau. Iš tikrųjų, ką mes norime padaryti, tai parodyti pavyzdį, kaip padėti žmonėms tą laikotarpį išgyventi.

Mums svarbu motyvuoti tuos žmones, kurie norime, kad liktų. O tiems, kurie natūraliai išeis, neprisitaikys prie pokyčių, padėti, kad susirastų darbą kuo greičiau.

Planuojame pasikviesti personalo specialistų, kurie konsultuos žmones, padės jiems pagerinti įgūdžius, parengti savo CV (nes kai kurie iš jų gal net 20 metų to nėra darę), papasakos, kaip elgtis darbo pokalbyje. Įsivertinti, ką jie darė prieš tai, kaip jie gali pritaikyti tas savo žinias naujame darbe, kaip jo ieškotis, kaip veikia „LinkedIn“ ir t. t.

Skamba, kaip darbo birža...

Šiek tiek, bet norėtume padaryti, kad tai būtų gal ir kaip pavyzdys, kaip galėtų veikti darbo birža. Dauguma čia dirbančių žmonių yra išsilavinę, kalba užsienio kalba. Verslas juk ieško darbuotojų. Pavyzdžiui, paslaugų centrai nuolat ieško žmonių. Nematau priežasties, kodėl daug iš čia išeinančių negalėtų juose įsidarbinti.

O jeigu reikia papildomų gebėjimų, žiūrėsime, kaip pasiūlyti jiems papildomų mokymų. Tą modelį galėsime taikyti ir kitose ministerijose. Tikslas yra ne atsikratyti darbuotojų, bet atsinaujinti, kad žmonės čia būtų motyvuoti ir orientuoti į rezultatus, o visi kiti sėkmingai dirbtų kitose vietose.