Politinė ir verslo lyderystė: 2 esminiai skirtumai

Politinę ir verslo lyderystę sieja daug vienodų principų, tačiau skiria du esminiai dalykai – tai atskaitomybė ir santykiai su sekėjais. Verslo organizacijoje lyderio atskaitomybė yra labai aiški, ją apibrėžia tikslai ir pasiekti rezultatai. Jei tikslai, dažniausiai turintys skaitinę finansinę išraišką, neįgyvendinami, lyderis greičiausiai ir dažniausiai tiesiog atleidžiamas. Tuo tarpu, politinėje lyderystėje tokios aiškios atskaitomybės nėra. Jei ir iškeliami konkretūs tikslai, tarkim Lietuvos BVP per metus auga X proc. arba 2020 m. Lietuvoje vėl gyvena 3 mln. gyventojų, niekas neprisiima atsakomybės, jei jie neįgyvendinami. Žinoma, rinkėjai galėtų bausti, bet Lietuvoje piliečiai nėra susitelkę ir nesistengia pareikalauti rezultatų, o vėliau atsakomybės, iš politinių lyderių. O lyderiai, savo ruožtu, turi daugybę pasiteisinimų – įvairūs ekonominiai ir politiniai veiksniai pasaulyje, opozicija neleido dirbti ir pan. Versle juk nepasakysi, kad konkurentai suaktyvėjo ir todėl nepasiekei rezultatų.

Kitas dalykas – versle lyderis tiesiogiai dirba su savo sekėjais, t.y. komanda, su kuria kartu siekia rezultatų. Verslo organizacijoje lyderis yra matomas, dažnai darbuotojus pažįsta asmeniškai. Politinėje lyderystėje sekėjai savanoriški ir čia nėra formalios galios (formalaus lyderio-sekėjo santykio) kaip verslo organizacijoje. Sekėjas gali laisvai rinktis, kuriuo politiniu lyderiu sekti. Daugelis rinkėjų savo politiką mažai pažįsta, juo seka ir žavisi iš tolo.

Akivaizdu, kad verslo lyderystė Lietuvoje yra labiau pažengusi, stipresnė. Aiškiai apibrėžta atskaitomybė skatina lyderius pasitemti ir tobulėti.

Lyderis yra tas, kuris geba telkti aplink save sekėjus, kuris geba kurti pasitikėjimą ir jį išlaikyti, kuris geba kurti tvarų rezultatą. Versle galima pasiekti greitą rezultatą, bet, pavyzdžiui, dėl neetiško elgesio jis bus trumpalaikis, arba taupant sąnaudas atleidus daugybę darbuotojų pasiekiamas finansinis rezultatas, bet po kelių metų to rezultato nebebus, nes dalis geriausių darbuotojų bus išėję. Politikoje taip pat – populistas gali daug prižadėti, bet po metų visi nuo jo nusisuka, nes pažadai ir liko pažadais – „jis mūsų neišgelbėjo“. Dažnai politikoje atėjus naujam lyderiui išgyvenamas medaus mėnuo – stiprus susižavėjimas, o vėliau, deja, seka pagirios – „pasirodo, jis toks kaip visi...“. Stiprios lyderystės sėkmė matuojama tvariais rezultatais. Stiprus politikas yra tas, kuris geba pasiekti tvarius rezultatus kurdamas tvarų pasitikėjimą, kuris geba kurti viziją, o vėliau ir pokytį.

Šiuo metu aplinka yra labai konkurencinga, konkuruoja ne tik įmonės, bet konkuruoja ir šalys: gerindamos investicinę aplinką, pritraukdamos turistus, gerindamos savo gyventojų gerovę, stabdydamos emigraciją. Jei politikai nekurs pokyčio, šalies, kaip stiprios valstybės, neliks konkurencinėje aplinkoje.

Lietuvos politikų labai didelė bėda – negebėjimas kurti viziją. Jei paklaustume jų, kokia Lietuvos vizija 2030 m., vargu, ar politikai galėtų rišliai atsakyti, o juo labiau gyventojai – jie tikrai neatsakytų, nes niekas nežino, kas yra politikų galvose.

Brandus žmogus yra tas, kuris už save prisiima atsakomybę, kuris yra pats savo gyvenimo autorius, jo gyvenimo pasirinkimai priklauso nuo jo paties. Tai žmogus, kuris gerovę sau kuria pats ir nelaukia, kad kas nuleistų „iš viršaus“. Tokių žmonių Lietuvoje jau yra, bet ne tiek daug, kiek norėtųsi. Labai didelė visuomenės dalis vis dar laukia iš valdžios dovanų, pašalpų ir kitokių gėrybių socialinių kompensacijų pavidalu. Žinoma, valstybė turi padėti, bet atsakomybė yra kiekvieno gyventojo. Kai žmogus geba prisiimti atsakomybę už save, jis sugebės prisiimti atsakomybę už savo šalį. Deja, atsakomybės dar yra per mažai, todėl vis išrenkami „mesijai“, kurie pažada daugiau dovanų ir gerovę kiekvienam. Žmonėmis, kurie nejaučia už save atsakomybės, labai lengva manipuliuoti ir juos papirkti. O gyventojai, kurie jaučiasi už save atsakingi, geba pareikalauti atsakomybės ir iš politikų.

Rytų Europoje sovietizacija paliko skaudų pėdsaką – iš žmonių atėmė stuburą, t.y. atsakomybę už save. Akivaizdu, kad to minėtose visuomenėse dabar labai trūksta. Pvz., estai, kurie yra protestantai, arčiau Skandinavijos, yra daugiau pažengę skaidrumo ir atsakomybės atžvilgiu, nesivaiko charizmatiškų lyderių – „gelbėtojų“, vyksta politinis dialogas tarp lyderių ir piliečių. Skandinavija yra vienas geriausių brandžios politinės lyderystės pavyzdžių. Šiose šalyse tarp visuomenės ir politikų vyksta partneryste grįstas brandus dialogas.

Mūsų politikai tobulėja, atrodo vis geriau. Matyti daug bandymų mėgdžioti vakarų lyderius – nuotraukos, šypsenos... Tikrai labai daug „vakarietiško“ įvaizdžio kūrimo. Deja, labiausiai liūdina tie lyderiai, kurie neišlaiko išbandymo valdžia, pradeda ja piktnaudžiauti, kurie mano, kad jie yra aukščiau ir geresni už savo sekėjus. Didelė korupcija ar tokie skandalai, kurie nuvilnijo per paskutinius keletą mėnesių, kenkia politinei lyderystei, tačiau kur kas blogiau, kad tai toleruojama. Juk Vakaruose turbūt būtų neįsivaizduojama, kad susikompromitavęs politikas išsilaikytų savo poste. O Lietuvoje išsilaiko.

Verslo lyderystės teorijos skelbia, kad lyderis turi žvelgti plačiau, peržengti savo įmonės rėmus, atsigręžti į visuomenę. Akivaizdu, kad politikos lyderiui tai dar aktualiau. Tačiau Lietuvos politikų branda yra tokia, kokia yra mūsų visuomenės branda. Kiek mes iš jų pareikalaujame, tokie jie ir yra. Jei mes patikime eilinėmis deklaracijomis ir už jas balsuojame, tai yra mūsų bėda, o ne politiko. Bet faktas, kad Lietuvoje yra įprasta deklaruoti viena, o po rinkimų elgtis kitaip.

Lyderystei labai svarbi politikų moralinė motyvacija. Jei pažiūrėtume, kiek yra politikų, kurie tikrai nori savo šaliai ar miestui gero, kurie dirba vardan to, kurie negaili savęs – jų nėra daug. Dauguma nori žinomumo, garbės, nori saldaus pasimėgavimo savo galia, galimybe kontroliuoti. Tai yra tamsioji politinės lyderystės pusė, ji yra ir Lietuvoje. Ir mums, rinkėjams, ne visada pavysta atskirti, kur yra troškimas pasimėgauti valdžia ir galia, o kur yra nuoširdus noras sukurti gerovę savo šaliai. Čia ir atsiranda sąsaja tarp visuomenės brandos ir atskaitomybės pareikalavimo.

Partijos turi dirbti su lyderių ugdymu, o jaunieji lyderiai turi suvokti, kad lyderystė - tai ne tik iniciatyva, tai atsakomybės prisiėmimas už savo šeimą, bendruomenę, šalį, tad reikia ugdyti atsakomybės jausmą, gebėjimą kurti viziją ir pasitikėjimą. Dirbant su lyderystės etika ir morale, turėtų stiprėti ir atsparumas korupcijai. Išgyvename augimo fazę, augame kaip visuomenė, auginame ir politinius lyderius.

Verslo lyderystėje pripažinta, kad svarbiausias lyderio savybės ir vertybės yra: intelektas, pasitikėjimas savimi, apsisprendimas, sąžiningumas ir teisingumas bei socialumas (meilė žmogui). Politinėje lyderystėje šios savybės ir vertybės yra lygiai taip pat svarbios, jos universalios.

Šiuo metu pasaulyje populiariausi autentiškos ir pasidalytosios lyderystės stiliai. Lietuvos politikoje apskritai mažai lyderystės, todėl sunku kalbėti apie lyderystės stilius. Mūsų politikai neturi lyderiams būdingų elementų: vidinio moralinio konflikto sprendimo, apsisprendimo vesti tautą, vizijos turėjimo, gebėjimo kurti tvarius rezultatus.

Autentiška lyderystė remiasi lyderio vidine branda, atviru, autentišku santykiu su sekėjais. Lietuvoje politikai mažai atsiveria. Yra daug įvaizdžio kūrimo, bet tai nėra atvirumas. Tarkime, T. H. Ilves, Estijos prezidentas, nebijo pasijuokti iš savęs, parodyti, koks jis yra. Lietuvoje dažnai matome tik saldumą transliuojamą per socialinius tinklus. Vargu, ar tuomet galime kalbėti apie autentišką lyderystę, nes matome užtušuotą realybę. Ar tai bus tvaru?

Pasidalytosios lyderystės pavyzdys galėtų būti Liberalų sąjūdis. Jie jau įgudę pabrėžti „mano komanda“, eina į dialogą su rinkėjais. Tai nauja retorika, naujas reiškinys mūsų politikoje.

Politikoje labai svarbi tarnaujanti lyderystė, kuomet lyderis mato save kaip pokyčio moderatorių, siekia tarnauti žmonėms. Žymiausi ir geriausi pasaulio lyderiai buvo tarnaujantys lyderiai. Jie tarnavo savo valstybėms. Tai buvo jų pašaukimas. Politikoje ir turėtų dominuoti tarnaujanti lyderystė.

Lietuvoje jau pastebime verslo lyderių migraciją į politiką. Sėkmingas modelis galėtų būti toks, kai į politiką ateina gerovę susikūręs verslininkas ir jis nebeturi tikslo būnant politikoje ją kurti toliau sau. Nebėra pagundų pagerinti savo, šeimos, vaikų ir kitų artimųjų, savo verslo aplinkos gerovės. Tokių politikų, kurie jaučiasi pakankamai sukūrę versle, o dabar nori kurti šaliai, Lietuvoje matome. Tik šiuo atveju, labai svarbu lyderio moralė ir apsisprendimas, kad noriu tarnauti šaliai, o ne savo ego – mėgautis valdžia.

Labai svarbios lyderio vertybės. Versle vertybės reiškia tvarumą, neetiškas elgesys labai greitai baudžiamas. Politikoje, labiau nei versle svarbus socialumas. Politikas turi gebėti be arogancijos bendrauti su paprastais žmonėmis, o tai iš verslo atėjusiems politikams dažnai pakiša koją. Pagarba ir bendravimas su kiekvienu žmogumi politikui yra labai svarbu.

Taigi, tikro lyderio bruožas – sąmoninga atsakomybė, gyvos moralės ir etikos normos, vertybės, kurios ne tik deklaruojamos, bet ir įgyvendinamos, gebėjimas pateikti viziją savo šalies gyventojams ar įmonės darbuotojams. Dalis politikų apskritai nepateikia savo pozicijos, o jei pateikia ji yra nepakankamai suprantama, neaišku, kokiais argumentais grįsta. Rinkėjas ją turi stebėti ilgą laikotarpį – matyti, kaip politikas komunikuoja, gina savo poziciją, realizuoja savo veiksmais ir darbais.