Socialiai atsakingas verslas: utopija ar kasdienybė?

Apdovanojimai dažniausiai yra teikiami už ypatingus nuopelnus. Už žygdarbį, svarbią pergalę, už visą ar bent pusę gyvenimo visuomenei reikšmingos veiklos. Apdovanojimu tikrai ne kiekvienas gali pasigirti. Tad jį gauti yra labiau utopiška nei kasdieniška.

Socialiai atsakingo verslo apdovanojimai skirti pagerbti atsakomybės už elgesį kultūrai. Atrodo, viskas paprasta. Jeigu elgiamės priešingai, nei reikalauja teisės aktai, mums tenka mažų mažiausiai susimokėti baudą. Jeigu elgiamės priešingai, nei sako socialinės-moralinės normos, privalome atsiprašyti.

Ar galime gauti apdovanojimą tiesiog už tai, kad elgiamės taip, kaip numato teisės ar socialinės normos? Sakančių „ne“, manau, bus dauguma.

Deja, visuomenėje, kur nepagarba teisei yra gaji, o socialinių normų taip pat retas paiso, pavieniai elementaraus sąžiningumo, padorumo atvejai tampa gerosiomis naujienomis, svarbiomis pergalėmis ar net žygdarbiais.

Atsakomybės už elgesį kultūra versle. Kokia ji? Panagrinėkime kelis atvejus – gal tuomet bus daugiau aiškumo.

Ar įmonė, kuri nuosekliai plėtoja partnerystę su vietos bendruomene ir tuo pačiu metu dalyvauja kartelyje su savo konkurentais dėl ortopedinių prekių kainų bei rinkos pasidalinimo, yra socialiai atsakinga?

O įmonė, kuri diegia svarbias naujoves socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms ir tuo pačiu metu vilioja klientus klaidinančia reklama apie savo parduodamų telefonų kainas?

O gal socialiai atsakinga gali būti laikoma įmonė, kuri, nepaisydama ekonominio sunkmečio iššūkių, kūrė naujas darbo vietas, išlaikė papildomas garantijas ir darbo užmokesčio lygį ir tuo pačiu metu dalyvavo kartelyje dėl didesnių jos teikiamų laivų agentavimo paslaugų kainų?

Ar tikrai socialiai atsakinga yra įmonė, kuri rodo puikius energetinių resursų taupymo ir taršos mažinimo rezultatus, į aplinkosaugines iniciatyvas įtraukia ne tik darbuotojus, bet ir klientus? Įmonė, kuri viešai teigė, kad vardan rūpesčio visuomenės sveikata su savo konkurentėmis susitarė nebegaminti stipraus alaus. Nors vidinis šio verslo įmonių susirašinėjimas liudija, kad sprendimas negaminti stipraus alaus kilo tik iš noro „gerai uždirbti ir pasireklamuoti“.

Kuri iš paminėtų įmonių yra verta socialiai atsakingos įmonės statuso? Apsaugosiu nuo dvejonių – visos šios įmonės jau yra gavusios apdovanojimus.

Verslui konkurencija yra kasdienė kova dėl vartotojų: laimėsiu ar pralaimėsiu kovos lauke – rinkoje. Tos kovos naudą mes, vartotojai, puikiai žinome: optimalus kainos ir kokybės santykis, prekių ir paslaugų pasirinkimas, naujovės. Visuomenei tai efektyvus ribotų išteklių naudojimas, ekonominis augimas. Vien tik įsijungdamas į šį procesą verslas kuria naudą visuomenei. Šia prasme bet kokio verslo kūrimas yra socialiai atsakingas projektas. O dalyvavimas varžybose dėl „socialiai atsakingos įmonės“ nominacijos yra verslo projektas.

Iš verslo negalime tikėtis mažiau konkurencijos, mažiau pelno. Bet ar galime tikėtis daugiau? Būti atsakingesniu, nei reikalauja įstatymai? Rodyti iniciatyvą ne tik todėl, kad už ją teikiama valstybės parama? Daryti ne tik todėl, kad už nedarymą gresia sankcijos?

Galime! Jeigu atsakomybė už visuomenę, sąžiningumas tampa nauja žaidimo taisykle, verslas sieks jos laikytis. Priešingu atveju jis bus mažiau sėkmingas.

Kokių gi žaidimo taisyklių šiandien reikalauja visuomenė?

Mes palankiai sutinkame naujoves? Mums domina geri darbai? Mes prisiimame atsakomybę suklydę, pasielgę negarbingai? Reputacija mūsų visuomenėje yra vertybė? Ji prideda vertę paslaugai ar prekei?

Ką darome turėdami šiokių tokių įtarimų apie konkurencijos teisei priešingą įmonių veiklą: turimais įtarimais konfidencialiai dalinamės su Konkurencijos taryba ar apie juos pranešame visam pasauliui per žiniasklaidą?

Ką pagalvojame apie slapto kartelio dalyvę, atskleidusią pažeidimą Konkurencijos tarybai: tai atsakinga įmonė ar išdavikė?

Ko tikimės iš įmonės, nenorinčios įkliūti Konkurencijos tarybai: įsidiegs konkurencijos teisės laikymosi programą ar taikys didesnes atsargumo priemones neteisėtam bendravimui su konkurentais maskuoti?

Statistika byloja apie aukštą visuomenės prasigėrimo lygį. Ar galime tikėtis, kad įmonė vietoj nuožmios kovos prieš bet kokius alkoholio prekybos suvaržymus pasakytų: „Aš socialiai atsakinga degalinė – alkoholiu neprekiausiu!”?

Sekmadieniai parduotuvėse su šeima seniai tapo nepakeičiama laisvalaikio praleidimo forma. Ar atsiras išdrįsianti tarti: „Aš – socialiai atsakinga parduotuvė. Ne tik 15 dienų per metus, kaip yra siūloma reglamentuoti įstatymu, bet ir sekmadieniais nedirbsiu!“ ?

Šiandien teikiami apdovanojimai už veiklą, kuri norėtume, kad būtų kasdienė. Tačiau kokią atsakomybę verslas prisiims už visuomenę, kaip tos visuomenės dalis, kokių sąžiningumo standartų laikysis, priklauso nuo visos mūsų visuomenės brandumo. Tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų atsakomybės už elgesį kultūros.

Jūratė Šovienė yra Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotoja