Moka algą ir tada, jeigu nėra darbo
Agronomai, zootechnikai, inžinieriai, net mechanizatoriai – šie specialistai paklausūs kiekviename stambesniame ūkyje arba žemės ūkio verslo bendrovėje. Vairuoti šimtus tūkstančių eurų kainuojantį traktorių ar kombainą irgi patikėsi ne bet kam. Todėl specialių žinių apie žemės ūkį turintys darbuotojai, galintys ir norintys dirbti, yra tiesiog graibstomi.
Atpranta nuo kaimo
Net ir tie ūkiai, kuriuose šiuo metu specialistų stygiaus nėra, priversti galvoti apie ateitį, nes nemažai darbuotojų yra vyresnio amžiaus ir jiems netrukus teks ieškoti pamainos.
„Finansinė pusė yra vienas esminių dalykų, leidžiančių mums pritraukti gerų darbuotojų. Jei žmogui mokėsi minimalią algą, nereikia tikėtis, kad jis pasieks gerų rezultatų“, – pasakoja Andrius Pranckevičius, AB „Linas Agro Group“ generalinio direktoriaus pavaduotojas.
Jis nurodo, kad geras specialistas, tarkim, veterinaras per mėnesį užsidirba apie 1.500–2.000 Eur.
„Tai būtų visai neblogas atlyginimas ir miesto įmonėse. Vis dėlto mūsų specifika – darbas kaimo vietovėje – yra kiek kitokia. Mes darbuotojams turime pasiūlyti ne tik konkurencingą atlyginimą, bet ir transportą, sumokėti už jų kelionę į darbą. Neatmetu galimybės, kad ateityje reikalingiausius specialistus aprūpinsime ir gyvenamąja vieta: kol kas dar tokio dalyko nesame darę, bet jeigu bus poreikis, kodėl ne“, – sako p. Pranckevičius.
Randa kitokio darbo
Viena priežasčių, kodėl žemės ūkio verslo įmonėms sudėtingiau rasti jaunų darbuotojų, pašnekovas vadina tai, kad jaunimas, atvykęs į studijas Kaune, pripranta prie miesto gyvenimo ir į kaimą grįžti nebenori.
„Todėl jaunam žmogui reikia suteikti galimybę pačiam priimti sprendimus ir visą atsakomybę už juos. Dviejuose ūkiuose turime jaunus zootechnikus, kuriems visiškai esame patikėję tą sritį. Ir rezultatai tikrai džiuginantys“, – patirtimi dalijasi p. Pranckevičius.
Tai, kad kaime nereikia tikėtis gerų specialistų už minimalią algą, patvirtina ir Aleksandras Stonkus, L. Stonkuvienės agroserviso įmonės (Šakių r.) bendraturtis.
„Pavyzdžiui, mes kvalifikuotam mechanizatoriui mokame ne mažiau kaip 750 Eur atlyginimą. Ir darbo vietą jam garantuojame visus metus, nesvarbu, kad žiemą tiesioginio darbo nėra, – randame kitokių darbelių, kad turėtų ką veikti ir nesugalvotų emigruoti. Nes tuomet jam algą mokės anglai ar vokiečiai. O specialistų juk sunku rasti: iš kokių dešimties jaunų mechanizatorių, kurie ateina pas mus į ūkį atlikti praktikos, kitais metai pakviečiame grįžti vieną, geriausiu atveju – du. Kiti nenori dirbti arba nemoka“, – rankomis skėsteli p. Stonkus.
Įmonėje pagal neterminuotą darbo sutartį dirba per 50 darbuotojų, dar apie 15 žmonių priimama kasmet sezoniniams darbams. Augalininkystės ir agroserviso paslaugas teikianti įmonė valdo per 4.000 ha.
Įdarbina ir smulkesni
Papildomų darbo rankų reikia ir smulkesniems ūkiams. Iki 100–150 ha turintys ūkininkai išsiverčia savo jėgomis, o stambesni ūkiai samdomų darbuotojų jau ieškosi.
„Turiu du nuolatinius darbuotojus, vasarą priimu dar kelis. Mano ūkis mišrus – augalininkystės ir daržovių, tad pastarąsias tvarkyti reikia ir šaltuoju metų laiku. Todėl ir darbuotojams nuolat yra darbo“, – pasakoja Linas Savickas, Radviliškio rajone 150 ha valdantis ūkininkas.
Kaip didžiausią problemą jis įvardija tai, kad žmonės kaime nenori dirbti, nėra jokių garantijų, kad gavęs atlyginimą darbuotojas kitą rytą pasirodys darbe.
„Jaunimas gal dirbti ir norėtų, bet jiems trūksta žinių, juos reikia mokyti visko nuo elementariausių dalykų. O per darbymetį mokymams nėra laiko. Dar blogiau, kai nepatyrusiam žmogui patiki techniką, o jis sulaužo, sugadina ką nors iš nepatyrimo. Tada ir remontas kainuoja, ir darbai stoja. Bet ką darysi – kaimo realybė tokia“, – šypteli ūkininkas.
Užsienyje kitaip
Ponas Stonkus taip pat tvirtina, kad jaunus specialistus praktinių dalykų yra nusiteikę mokyti patys. Tik ir jaunimas turi to norėti. Prieš keletą metų Aleksandro Stulginskio universitete ūkininkai buvo paskelbę, kad priims studentų atlikti praktiką.
„Sulaukėme vieno kito skambučio su klausimais ne apie tai, ką reikės daryti, o kiek mokėsime algos. Ir viskas. Nė vienas praktikantas net neatvažiavo į ūkį apsižiūrėti“, – apgailestauja pašnekovas.
O štai praktikantai iš Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos įmonėje ne naujiena. Ponas Stonkus pasakoja, jog užsienyje reikalaujama, kad būsimieji žemės ūkio specialistai po kiekvienų studijų metų praktiką atliktų vis kitoje šalyje.
„Ir atvažiuoja jie turėdami teisę vairuoti visų kategorijų žemės ūkio techniką, atsiveždami specifinių žinių. Su tokiais praktikantais dirbti – vienas malonumas. Anksčiau patys jų ieškojome, kreipdavomės į užsienio žemės ūkio universitetus, dabar užsienio studentai jau mus susiranda patys. Juolab kad mūsų ūkis modernus, ne prastesnis už vokiečių ar anglų, tad irgi turime ko juos išmokyti, suteikiame naujos patirties“, – apie abipusį naudingą bendradarbiavimą pasakoja p. Stonkus.
