Kada FED pakels palūkanų normą?

Lucaso Jacksono „Reuters“ / „Scanpix“ nuotr.

Paskutinio savo susitikimo metu rugsėjį JAV centrinis bankas (FED) nepakėlė bazinės palūkanų normos – ji išliko 0-0,25 proc. intervale. Dabar daugelis analitikų bando nuspėti, kada tai turėtų įvykti. Sprendžiant iš FED vadovės J. Yellen spaudos konferencijos po posėdžio, galima teigti, jog susilaikyta nuo pakėlimo buvo dėl dviejų pagrindinių priežasčių: grėsmių pasaulio ekonomikos augimui ir niekaip nenorinčios spartėti šalies infliacijos. Pirmiausia apie kiekvieną iš priežasčių.

Nors de jure FED turėtų rūpėti tik JAV ekonomika, tačiau de facto, žinoma, tai pagrindinis pasaulio centrinis bankas ir izoliuotai veiksmų jis nepriima. Taigi FED akylai stebi Kinijos situaciją, kur ekonomikos augimas lėtėja ir tai yra daugiau ilgalaikis fundamentalus iššūkis. Tačiau reiktų pažymėti, kad Kinijos akcijų rinkos svyravimai, kurie pastaruoju metu plačiai aprašomi žiniasklaidoje, yra kiek hiperbolizuoti. Kol kas tai gana lokali problema, be to, Kinijos akcijų rinkos dalis, palyginti su BVP, nėra tokia jau didelė.

Šalis vis dar turi daug rezervų, o akcijų prekyba skolintomis lėšomis, kuri itin daug prisidėjo prie burbulo išsipūtimo, jau gerokai pažabota. Taigi trumpuoju laikotarpiu didesnė tikimybė, jog Kinijos problemos neturėtų sutrukdyti FED pakelti palūkanų. Tiesa, ekonomika stagnuoja ir kitur, pavyzdžiui, Europojebei žaliavas eksportuojančiose valstybėse. Pastarąsias(Kanada, Australija, Rusija, Brazilija, daugelis OPEC narių) kamuoja vadinamoji „olandiška liga“ (angl. DutchDisease), kuomet vienas ekonomikos sektorius (šiuo atveju žaliavos) užgožia kitus svarbius šalies ekonomikos sektorius. Krentanti naftos kaina paskui save nusitempė ir daugelį kitų žaliavų.

Šios problemos gali versti minėtas valstybes ilguoju laikotarpiu labiau diversifikuoti ekonomikas, kas nėra lengva, tačiau trumpuoju laikotarpiu žemesnė naftos kaina turi ir skatinančių veiksnių – žaliavas importuojančiose šalyse turėtų imti augti vartojimas, nes vartotojams lieka daugiau laisvų lėšų. Tad vėlgi, didesnė tikimybė, jog trumpuoju laikotarpiu FED palūkanų kėlimui tai neturėtų būti pagrindinė kliūtis.

Kadangi JAV darbo rinkos situacija yra išties geros būklės (nedarbas siekia 5,1 proc.), kur kas rimtesnė problema FED yrainfliacija, niekaip nepasiekianti 2 proc. tikslo. FED akyliausiai stebimas bazinės infliacijos rodiklis (neįtraukiant maisto ir energetikos kainų) rugpjūtį tesiekė 1,31 proc., o įtraukus maisto ir energetikos kainas - teaugo 0,33 proc. per metus. Kainas žemyn spaudžia atpigusi nafta ir stipresnis doleris. Akivaizdu, jog jei pagrindinė kliūtis FED yra žema infliacija, kuri greitu metu vargiai šturmuos 2 proc., tai palūkanų normos kėlimo tikėtis darosi sunkoka ne tik spalį, bet net ir gruodį.

Viena vertus, čia galime kelti klausimą, kiek apskritai svarbus būtent 2 proc. infliacijos tikslas? Žinoma, visi ekonomistai bijo defliacijos, atmintyje iškylant Japonijos jau dviem prarastiems dešimtmečiams (angl. LostTwoDecades), tačiau ar tikrai galime atsakyti, kodėl 2 proc. infliacija yra geriau nei, tarkim, 1,5 proc.? 2 proc. infliacija yra klasikinis tvaraus ekonomikos augimo pavyzdys, tačiau pasaulyje šalims neaugant sinchroniškai, FED pažadas laukti 2 proc. infliacijos gali daugiau trukdyti nei padėti.

Antra vertus, kaip yra pasakęs ir pats buvęs FED vadovas B. Bernanke, jog „neįskaitant trumpojo laikotarpio, realias palūkanų normas lemia daugybė faktorių, tarp jų ir ekonomikos augimo perspektyvos – tačiau ne FED“. Tad jei materializuosis rinkos sąlygos, reikalaujančios aukštesnių palūkanų, o FED veiksmų nesiims, tuomet šių veiksmų imsis pati rinka ir prisitaikys (pvz., išaugs obligacijų pajamingumas).

Kaip įrodymą, jog rinka susireguliuoja, galima paminėti praėjusių metų vasarą, kai JAV ekonomika augo, o infliacija buvo praktiškai pasiekusi FED tikslą. Greičiausiai jau tuomet JAV ekonomika būtų atlaikiusi palūkanų kėlimą, tačiau klausimas, ar tai nebūtų buvęs per stiprus smūgis Europai, Japonijai ir besivystančioms rinkoms, kur buvo itin gajos baimės dėl defliacijos? Kadangiekonomikų augimas nevyko sinchroniškai, pasauliui iš esmės reikėjo prisitaikymo ne absoliučiomis kainomis (t.y. palūkanų normomis), bet santykinėmis kainomis (t.y. per valiutos kursus).

Taigi, ko nepadarė FED tiesiogiai, pakeldamas palūkanų normą, padarė pati rinka – doleris ėmė stiprėti euro, jenos atžvilgiu. Dėl to JAV ekonomikos augimas švelniai sulėtėjo (dėl mažėjusio eksporto), infliacija prislopo, o Europos, Japonijos ir besivystančių šalių ekonomikos augimas ir infliacija buvo paskatinti silpnesnių vietos valiutų. Taigi, priešingai nei kartais bandoma įteigti, stipresnis doleris nebuvo toks jau blogas reiškinys,kuris tik mažino JAV gamintojų konkurencingumą (JAV ekonomika pasirodė esanti tvirta) ir smaugė JAV infliaciją. Kiek ilgai FED pasitenkintų tokiu dolerio stiprėjimu (o ne palūkanų normos kėlimu), matyt, labiausiai priklausys nuo to, kaip tolygiai vyks ekonomikos augimas kitose šalyse. Tiesa, reikia pripažinti, kad nors rinka ir prisitaiko pati, tačiau su vėlavimu, todėl tolimesnis JAV palūkanų kėlimo atidėjimas vis tiek nebus itin laukiamas Europoje ar Japonijoje.

Apibendrinant galima teigti, kad praktiškai akivaizdu, jog spalį FED palūkanų normos dar nekels, o gruodis taip pat kelia daug klaustukų. FED elgiasi itin atsargiai, tad jis geriau pakels palūkanas per vėlai nei per anksti. Galiausiai, nors visi laukia lūžio, kada bus atliktas pirmas kilstelėjimas, tačiau apskritai žymiai svarbiau, kaip greitai ir aukštai FED ryšis kelti palūkanas po pirmojo bandymo.