Ko Lietuvos verslai (dar) nesuvokia apie valiutų rinką

Tačiau 2018 m. 54% Lietuvos importo atkeliavo iš už euro zonos ribų. Dar didesnė dalis eksporto – net 63% – išvyko už euro zonos ribų. Prekiaujant dviem skirtingas valiutas turinčioms šalims, neišvengiamai vienoje iš pusių konvertuojama valiuta. Darant paprastą prielaidą, kad 50% atvejų tai daro įmonė Lietuvoje, 2018 m. vietos verslai konvertavo bent 17 mlrd. Eur.

Finansų rinkos yra iš esmės neprognozuojamos, tad kiekvienas susitarimas užsienio valiuta į verslą įnešą rizikos faktorių. Nepalankus kurso pasikeitimas importuotojui gali pakelti suplanuotą prekių ar paslaugų kainą, eksportuotojui – sumažinti gausimų pajamų vertę. Tą nelauktai pajuto Lietuvos verslininkai Jungtinėje Karalystėje, kai po „Brexit“ referendumo žemyn nėręs svaras importą iš Lietuvos akimirksniu pabrangino dešimtadaliu.

Šiuo metu galvą suka iš JAV ar Azijos importuojantys verslai Lietuvoje, su tiekėjais dažniausiai atsiskaitantys JAV doleriais, nes per pastaruosius porą metų euras dolerio atžvilgiu palaipsniui atpigo jau daugiau nei 10%.

Egzistencinius klausimus sprendžia į Skandinavijos šalis savo paslaugas ar produktus eksportuojančios įmonės, kur nuosekliai silpstanti Norvegijos krona nuo 2013 m. sumažino norvegų perkamąją galią bemaž 40%.

Kokį pasirinkimą turi su valiutų rizika susiduriantys verslai?

Egzistuoja keturi esminiai šios rizikos valdymo būdai:

Konvertuoti „spot“ rinkoje

Tai yra čia ir dabar, kai atsiranda poreikis pirkti arba parduoti užsienio valiutą. Šią strategiją dar galima pavadinti „nieko nedarymu“, tačiau svarbu suprasti, jog tai irgi yra pasirinkimas. Tik dažnu atveju atliekamas nesąmoningai. Tai yra paprasčiausias sprendimo būdas, tenkinantis užsienio valiutos poreikius, tačiau nemažinantis prisiimamos rizikos. Ši strategija tinka tiems verslams, kurių konvertuojamos sumos yra nereikšmingos bendrame įmonės kontekste ir net didesnis nepalankus pasikeitimas valiutų rinkoje neturėtų pastebimos įtakos pelningumui.

Perkelti riziką savo partneriui

Pavyzdžiui, klientui ar tiekėjui. Šią strategiją ypač aktyviai naudoja eksportuojantys verslai, sąskaitas išrašantys eurais ir taip palikdami visas su valiutos rizika susijusias problemas pirkėjams. Tačiau tą gerokai sunkiau pasiekti importuotojams, kurie neturi stiprios derybinės pozicijos tardamiesi dėl atsiskaitymo valiutos su tiekėju už euro zonos ribų. Taip pat egzistuoja rizika, kad atsiskaitymą eurais sutikęs priimti partneris, pavyzdžiui, Lenkijoje, į bendrą kainą įskaičiuos ir valiutos konvertavimo kaštus. Dažniausiai su geru atsargumo rezervu. Todėl idealiu atveju importuotojas turėtų paprašyti sąskaitos dviem valiutomis ir galiausiai pats pasirinkti, kuria yra palankiau atsiskaityti.

Subalansuoti įplaukas ir išlaidas užsienio valiuta

Kai kuriais atvejais, ypač stambesnėse įmonėse, tą pačią užsienio valiutą gali tekti tiek pirkti, tiek parduoti, tačiau labai retai tai vyks tą pačią dieną. Nuosekliai standartinių vidinių procesų besilaikantys buhalterijos skyriai turi polinkį atlikti konversijas, kai tik tam atsiranda poreikis. Vis dėlto, žvelgiant plačiau ir strategiškai planuojant pinigų srautus, gautinas sumas vėliau galima bent iš dalies panaudoti atsiskaitymams ta pačia valiuta. Tokiu atveju valiutos rizika pavirsta į apyvartinių lėšų valdymo klausimą.

Draustis išvestiniais instrumentais

Kai gautinos ar mokėtinos sumos žinomos iš anksto, valiutos konversijos kursą galima užfiksuoti iš anksto, taip eliminuojant bet kokią rinkos pokyčių įtaką. Tai vienas labiausiai paplitusių sprendimo būdų išsivysčiusiose valstybėse, tačiau vis dar naujas Lietuvos verslams.

Konvertavimo „spot“ rinkoje (1) praktika yra plačiausiai taikoma ir Lietuvos verslams gerai pažįstama strategija, o rizikos perkėlimo partneriui (2) ir srautų balansavimo (3) galimybės labai priklauso nuo kiekvieno verslo specifikos, todėl galimų variantų reikėtų ieškoti įmonės viduje. Mažiausiai žinoma ir  dažnai kiek bauginanti strategija yra rizikos valdymas išvestiniais instrumentais (4). Informacijos apie ją, ypač lietuvių kalba, nedaug, tad šią strategiją verta aptarti detaliau.

Išankstinių sandorių naudojimas

Nors išvestinių instrumentų spektras platus, vienareikšmiškai populiariausias įrankis valiutos rizikai valdyti yra išankstiniai sandoriai. Tai ne tik plačiausiai naudojamas, bet ir paprasčiausias bei lengviausiai suprantamas variantas. Išankstinis sandoris yra susitarimas apsikeisti valiutomis iš anksto sutarta data ir kursu. Vienintelis jo skirtumas nuo „spot“ konversijos yra tai, jog valiuta konvertuojama ne čia ir dabar, o sutartą dieną ateityje.

Tradiciškai sandorio data parenkama pagal sąskaitoje nurodytą datą, taip optimizuojant ir apyvartinių lėšų panaudojimą. Jeigu tebegaliojant sandoriui atsiranda poreikis pakeisti pabaigos datą, ją nesunkiai galima paankstinti arba pavėlinti. Datos keitimas automatiškai pakoreguoja ir užfiksuotą kursą, tačiau pokytis gali būti tiek teigiamas, tiek neigiamas – tai priklauso nuo rinkos pokyčių ir sandorio sudarymo datos.

Esminis ir dažniausiai kylantis klausimas – ar šiandien užfiksuojamas ateities konversijos kursas skiriasi nuo dabartinio? Trumpas atsakymas – taip, tačiau vienintelis skirtumą lemiantis veiksnys yra skirtumas tarp konvertuojamų valiutų palūkanų normų. Čia verta priminti palūkanų normos paritetą, pagal kurį ir skaičiuojamas ateities kursas taikant paprastą matematinę formulę. Pavyzdžiui, fiksuojant eurų keitimo kursą į JAV dolerius po vienų metų, formulė atrodytų taip:

[infogram id="553b801b-ef6a-4b82-a2c4-6f5574331f2f" prefix="Erb" format="interactive" title="valiutų instrumentai"]

Dabartinis EUR/USD rinkos kursas yra apytiksliai 1,11 JAV dolerio už eurą. Vienerių metų USD palūkanų norma yra apie 2%, eurų – apie 0%. Tad, užpildę formulę rinkos duomenimis, gauname tokį rezultatą:

[infogram id="dd3bd6f0-a9b8-41de-acb4-a98297382f10" prefix="loO" format="interactive" title="eurusd hedge"]

Trumpai tariant, Lietuvos įmonė, žinanti apie po metų laukiantį atsiskaitymą JAV doleriais, dėl palūkanų normų skirtumo gali užfiksuoti 2% palankesnį nei šiuo metu esantis rinkoje valiutos kursą. Žinoma, esmine motyvacija turėtų išlikti rizikos suvaldymas ir iš to ateinantis ateities srautų aiškumas, tačiau „nemokami“ 2% yra mažų mažiausiai malonus siurprizas.

Šiuo metu euro palūkanų norma yra žemesnė negu visų kitų pasaulio valiutų, išskyrus Šveicarijos franko ir Japonijos jenos. Tai reiškia, kad iš už euro zonos ribų importuojantys verslai turi galimybę valiutų rinkoje gauti „nemokamus pietus“. Tuo pačiu tai yra prasta žinia užsienio valiuta pajamas gaunantiems eksportuotojams, nes dabartinis palūkanų normų skirtumas jiems nepalankus.

Marius Bausys yra „ArcaPay Ltd“ įkūrėjas ir generalinis direktorius