Pirma sumokėk, tuomet reikalauk rezultato

Publikuota: 2019-03-11
Valandinio darbo užmokesčio sistema padeda atrasti užslėptų rezervų. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Valandinio darbo užmokesčio sistema padeda atrasti užslėptų rezervų. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Konsultacijų UAB „TOC spredimai“ direktorius

Antrą kartą atvykęs į Dantų karalystę – juostinių plieno pjūklų lentpjūvėms gamyklą Rumunijoje – pirmiausia sutikau jų pardavimų vadybininkę. Ji iškart puolė pasakoti, kokie nuostabūs Dantų karalystės gamybininkai, kaip jie pagerino užsakymų įvykdymą laiku, kaip vejasi grafiko atsilikimus ir panašiai.

Bet kas, kas yra nors kiek susidūręs su gamybos įmonėmis, supras, kad toks pagyrų pliūpsnis gamybininkams iš pardavimų yra neįtikėtinas. Juk nieko nėra tvirtesnio gamybos (ir ne tik) įmonėse kaip abipusė pardavėjų ir gamybininkų priešprieša. Tačiau Dantų karalystės gamybininkus tikrai buvo už ką pagirti – per tris savaites užsakymų įvykdymo laiku rodiklį be investicijų jie pagerino nuo 70 iki 87 proc. (visą istoriją galite perskaityti vasario „Verslo klasėje“).

Nuolatinis tobulėjimas

Susitikęs su gamybos komanda, pasidžiaugiau, kad per trumpą laiką jie tiek daug pasiekė. Tačiau taip pat teko pripažinti, kad tai ilgo kelio pradžia. Artėjo „sezonas“, kai pardavimai ūgteli, o ir dabartinis gamybos patikimumas, nors ir pagerėjęs, vis dar buvo toli nuo puikaus. Mūsų laukė nuolatinio gamybos tobulinimo darbai.

Kadangi visose įmonėse ir vadovų, ir darbuotojų laikas bei dėmesys yra ribotas, labai svarbu jo nešvaistyti ir sutelkti į reikšmingų priežasčių ar problemų šalinimą. Apribojimų teorijoje tobulinimo pastangoms fokusuoti naudojama „buferių statistika“ – kiekvieną kartą, kai užsakymas pavėluoja arba „paraudonuoja“, fiksuojama srauto sustojimo priežastis. Dažniausiai pasitaikančios priežastys šalinamos. Beje, kaip ir kokybės problemų, taip ir srauto kliuvinių atveju puikiai veikia Pareto dėsnis – 80 proc. vėlavimų nutinka dėl 20 proc. priežasčių.

Kadangi Dantų karalystės gamybos vadovas gamybinio srauto strigimo priežastis registravo pats, nieko nelaukdami ėmėmės „buferių statistikos“. „Rudų buferių“ (vėlavimų) ir „raudonų buferių“ priežasčių statistikoje išsiskyrė dvi priežastys. Daugiausia užsakymų užstrigdavo prie kietmetalio privirinimo įrenginių. Bet ar radome gamybinio srauto apribojimą – ribojančių pajėgumų resursą (angl. Capacity Constrained Resource)?

Kad nuspręstume, ar tikrai šis darbo centras yra labiausiai apkrautas, reikėjo suskaičiuoti technologinius gaminių laikus. Dantų karalystėje, kaip ir pas daugelį nedidelių gamybininkų, gaminių technologinėse kortelėse buvo tik žaliavų ir medžiagų informacija, gamybinių operacijų trukmės nebuvo. Gelbėjo tai, kad gamybinės operacijos nebuvo sudėtingos ir skirtingų gaminių technologiniai laikai skyrėsi nedaug. Todėl sutarėme, kad technologas (kuris žino technologinius gaminių laikus) kartu su IT specialistu iki kitos dienos ryto apytiksliai įvertins, koks kiekvieno darbo centro apkrovimas.

Išsiaiškinę ir numatę tolesnius veiksmus dėl dažniausiai pasitaikančios priežasties, perėjome prie antrosios priežasties. Tačiau į antrąją vietą pretendentų buvo daug. Net keli darbo centrai buvo surinkę panašų skaičių balų (panašų skaičių kartų tapo vėlavimo priežastimi). Galimų paaiškinimų, kodėl taip nutiko, buvo net keletas. Tačiau visi sutarėme, kad tie darbo centrų įrenginiai tikrai turi pakankamai pajėgumų, todėl jie nepretendavo į siauriausios vietos titulą.

Kadangi susirinkimų salėje buvome praleidę beveik keturias valandas, pasiūliau padaryti ilgesnę pertrauką ir pasivaikščioti po gamybą. Šį kartą vaizdas gamyboje buvo kitoks nei per pirmąjį apsilankymą. Aną kartą beveik visos grindys buvo nuklotos juostiniais pjūklais, ir vaikštant reikėjo labai saugotis, kad nesusižeistum ar nesusiplėšytum kelnių užkliuvęs už kokio pjūklo. Per antrąjį apsilankymą gamyboje buvo daug mažiau pjūklų – tai užsakymų paleidimo į gamybą reguliavimo pasekmė. Kadangi užsakymai prilaikomi ir nepaleidžiami per anksti, gamybinės eilės buvo sumažėjusios ir užsakymai per gamybą judėjo daug greičiau.

Priėjome prie didelio monitoriaus, kuriame buvo rodomi šiame darbo centre esantys užsakymai ir jų „statusas“ – dauguma užsakymų buvo arba žali, arba geltoni. Tačiau keletas užsakymų „raudonavo“, todėl gamybos vadovo paklausiau, ką jis darys, kad šie užsakymai nepavėluotų? Gamybos vadovas pasakė, kad nelabai ką galima padaryti. Nors įrenginių pakanka, trūksta darbuotojų, nes vienas operatorius susirgo. Galbūt galima iš kito darbo centro perkelti (bent porai valandų) kokį operatorių, paklausiau aš.

Teoriškai galima – dalis darbuotojų turi reikiamą kvalifikaciją. Bet praktiškai beveik neįmanoma, nes darbuotojai nenori. O nenorėjimo priežastis labai paprasta – šioje darbo vietoje jie užsidirbs mažiau. Tai lemia atlyginimų sistema. Dangų karalystėje, kaip ir daugelyje gamybos įmonių, gamybos darbuotojų darbo užmokestis priklauso nuo pagaminto kiekio ir operacijos įkainio. Todėl aukštesnės kvalifikacijos darbuotojai nenoriai eina dirbti į „mažesnio įkainio“ darbo vietas. Buvo aišku, kad darbo užmokesčio sistema reikalauja gilesnės analizės ir diskusijų, todėl iškart sutariau, kad tam kitą dieną skirsime bent keletą valandų.

Pasivaikščiojimą po gamybą užbaigėme apsilankymu pagrindinėje srauto strigimo vietoje – prie kietmetalio privirinimo įrenginių, čia iš penkių įrenginių dirbo keturi, nes operatoriai nespėjo suderinti vienų staklių. Iš gamybos vadovo paaiškinimų supratau, kad tai nėra retas atvejis, todėl nusprendžiau, kad užkrovimų skaičiavimas, kurį kitos dienos rytui turėjo padaryti technologas su IT specialistu, tikrai nepatvirtins „siauriausios vietos“ prielaidos.

Darbuotojų trūkumas

Iš gamyklos į viešbutį mane vežė įmonės savininkas Istvanas. Pakeliui pravažiavome didelę gamyklą. Istvanas papasakojo, kad tai automobilių pramonei detales gaminanti gamykla, kurioje dirba virš 3 tūkst. darbininkų. Vakarieniaudami su Istvanu aptarėme dienos rezultatus, taip pat kitos dienos planą. Kai kalba pasisuko apie gamybą ir darbuotojų trūkumą, sužinojau, kad, Istvano vertinimu, gamyboje trūksta penkių ar šešių darbuotojų. Ir jiems niekaip nepavyksta to trūkumo panaikinti. Paklausęs, kodėl negalima rasti darbuotojų, išgirdau „unikalių“ priežasčių: labai didelė emigracija, daug darbingų žmonių išvažiavo, nėra norinčių dirbti ir pan. Mieste gyvena virš 90 tūkst. gyventojų, visai netoli yra gamykla, kurioje dirba daugiau kaip 3 tūkst. darbininkų, o jiems emigracija trukdo rasti penkis kvalifikuotus darbininkus?

Tuomet aš jam papasakojau istoriją, kaip į Lietuvą atėjo pirmasis užsienio bendrovės IT paslaugų centras. Paslaugų centro steigėjai planavo per pirmus metus įdarbinti iki 400 IT specialistų. Jau tuo metu Lietuvos darbo rinkoje buvo IT specialistų trūkumas. Todėl daugelis abejojo, ar paslaugų centrui pavyks pritraukti tiek darbuotojų. Tačiau, pasiūlęs nuo 20 iki 50 proc. didesnius nei rinkoje atlyginimus, paslaugų centras ne tik kad pritraukė reikiamą skaičių darbuotojų, bet ir galėjo rinktis geriausius, nes norinčių pas juos dirbti buvo smarkiai daugiau nei planuotų darbo vietų. Todėl problema ne ta, kad nėra norinčių dirbti darbuotojų, o ta, kad nėra darbuotojų, norinčių dirbti už tą darbo užmokestį.

Bloga darbo užmokesčio sistema

Kitą rytą susitikimą pradėjome nuo darbo centrų apkrovimo analizės, kurią atliko technologas su IT specialistu. Mano prielaida pasitvirtino – įrenginių pajėgumų visuose darbo centruose buvo pakankamai. Tačiau jie nebuvo išnaudojami dėl darbuotojų trūkumo. O kaip pagrindinę darbuotojų trūkumo priežastį aš įvardijau gamyboje taikomą vienetinę darbo užmokesčio sistemą, kai atlyginimas priklauso nuo pagamintų „dantų“ skaičiaus. Tai sukėlė karštas diskusijas. Pirmiausia man paprieštaravo, kad pas juos ne vienetinė sistema, o „kombinuota“. Darbininkų darbo užmokestis priklauso nuo daug parametrų, o pagamintų dantų skaičius labai svarbus, bet ne vienintelis kriterijus.

Tačiau gamybos darbuotojai tą „kombinuotą“ sistemą įvardijo kaip trūkumą, nes nė vienas gamybos darbuotojas niekada nežinojo, kiek tiksliai per mėnesį užsidirbo, kol negaudavo darbo užmokesčio. Bendras darbo užmokesčio lygis įmonėje buvo šiek tiek aukštesnis už rinkos vidurkį, tačiau dėl skaičiavimo sudėtingumo darbuotojams atrodė, kad jiems neprimoka.

Alternatyva būtų valandinė darbo užmokesčio sistema. Bet yra svarbus prieštaravimas dėl tokios sistemos – juk negalima mokėti vienodo atlyginimo gerai ir greitai dirbančiam darbuotojui ir naujokui, kurio darbo tempas daug mažesnis. Žinoma, kad negalima. Tačiau juk niekas nesako, kad valandinis mokėjimas – tai lygiava. Neapsieita ir be tradicinio prieštaravimo – jei darbo užmokestis nepriklausys nuo pagaminto kiekio, žmonės nedirbs. Bet juk valandinis darbo užmokestis nereiškia, kad nėra taisyklių ir kontrolės. O blogai dirbančius darbuotojus reikia atleisti nepriklausomai nuo darbo užmokesčio sistemos. Vienas paskutinių mestų kozirių – nė vienas gamybininkas aplinkui neturi valandinio darbo užmokesčio sistemos. Bet tai puiku, tuo įmonė išsiskirs kaip kitokia pažangi darbdavė.

Po keturių valandų karštų diskusijų buvo nuspręsta, kad, norint toliau užtikrinti gamybos rezultatų ir užsakymų įvykdymo laiku rodiklio gerėjimą, būtina keisti darbo užmokesčio sistemą. Todėl trečioji mano vizito įmonėje diena buvo skirta naujai atlyginimų sistemai kurti. Žinoma, per vieną dieną sudėliojome tik principus, kuriuos įmonės komanda detalizavo pati – darbuotojų kvalifikacines kategorijas, kategorijų kriterijus, darbo užmokestį, atlyginimo kėlimo taisykles. Taip pat numatė premijų už gerus visos įmonės rezultatus taisykles. Parengę, sistemą jie pristatė gamybos darbuotojams, o šie turėjo nemažai klausimų. Bet kai darbuotojai suprato, kad jų atlyginimai nemažėja, tik atsiranda papildomas stabilumas, visi sutiko su pakeitimu. Pereinant nuo vienetinės sistemos prie valandinės bendras esamų darbuotojų darbo užmokesčio fondas išaugo 4 procentus. O garantuoto mėnesinio atlyginimo sistema leido greitai rasti trūkstamų darbuotojų.

nuotrauka::1

Padaryti pokyčiai įgalino įmonę pasiekti rekordinį efektyvumą, pasivyti vėlavimus ir pasiekti 96 proc. užsakymų įvykdymo laiku rodiklį. Ir, kaip pripažino vienas didžiausių naujos sistemos skeptikų, – valandinio darbo užmokesčio sistema ne tik nesumažino darbuotojų rezultatyvumo, bet ir padėjo atrasti užslėptų rezervų.

Kas pirmiau: atlyginimas ar rezultatas

Kadangi šis straipsnis apie atlyginimų sistemą, pabaigoje mano „keli centai“ prie Redaktoriaus pratarmėje kartojamos minties dėl mokytojų atlyginimų pakėlimo. Šiuo klausimu ne kartą teko diskutuoti įvairiose aplinkose – ir su verslininkais, ir su įmonių darbuotojais, ir su valdžios atstovais. Kad atlyginimus reikia kelti, retas prieštarauja. Tačiau dažnai išsakoma mintis, kad pirmiausia mokytojai turi pagerinti mokymo kokybę ir „duoti rezultatą“, o tuomet jau bus galima ir atlyginimus padidinti. Noriu pasidalyti viena istorija iš savo patirties.

Prieš dvylika metų teko dirbti (ne Lietuvoje) su viena įmonių grupe. Tobulinome kelių didžiausių tos grupės bendrovių gamybinius procesus. Vieną dieną pagrindinis įmonių grupės savininkas pasigyrė, kad labai pigiai nusipirko nemažą bendrovę. Pagrindinė priežastis, kodėl pavyko pigiai nusipirkti, – įmonė keletą metų dirbo nuostolingai, buvo smarkiai įsiskolinusi, todėl senieji akcininkai noriai ją perleido. Bet mane nustebino, kokių pokyčių ėmėsi naujasis akcininkas.

Užuot pakeitęs vadovus, jis pasikvietė vadovų komandą ir pasakė:

– Aš pakeliu jums atlyginimus trigubai. Apie jūsų atlyginimų lygį paskelbsiu spaudoje. Taip pat paskelbsiu, kad esu pasiruošęs išklausyti bet ką, kuris mano, kad už tokį atlyginimą gali atnešti bendrovei daugiau naudos nei dabartiniai vadovai. Jūs turite pusę metų parodyti reikšmingų teigiamų pokyčių įmonėje. Jeigu tokių nebus, tuomet jus pakeisiu tais, kuriuos atsirinksiu per pusmetį.

Man toks sprendimas pasirodė labai keistas. Juk įprasta tikėtis, kad vadovai turėtų būti motyvuojami nuo rezultato, o nuostolingos įmonės vadovams tikrai nereikia kelti atlyginimų. Bet per pusę metų bendrovės rezultatai reikšmingai pagerėjo. Žinoma, keletas vadovų pasikeitė, tačiau tuos pokyčius inicijavo pati vadovų komanda.

Todėl manau, kad pakėlę mokytojams atlyginimus galėsime reikalauti iš jų kokybės ir rezultato. O blogai dirbančius galėsime pakeisti geresniais, nes bus daugiau norinčių dirbti mokytojais. Todėl būtina neatidėliotinai padidinti mokytojams atlyginimus!

Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija.

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Kinas: Vasarą jau beveik išgyvenome, kaip išgyventi toliau?

Marijos Kavtaradzės filmas „Išgyventi vasarą“ skambiai pristatomas kaip įvairių tarptautinių kino festivalių...

Verslo klasė
2019.11.10
Dr. G. Buračas: dirbtinio intelekto nereikia bijoti  Premium

Daktaras Giedrius Buračas gyvena ir dirba Jungtinėse Valstijose. Jis vadovauja JAV gynybos departamento...

Verslo klasė
2019.11.10
Moterys Lietuvos kino industrijoje. Kokia problema? Premium 1

Jei skaitote šio straipsnio pavadinimą ir jus ima šioks toks irzuliukas, kad šis tekstas apskritai...

Verslo klasė
2019.11.09
LIONS prezidentas: mes – stiprūs, nes skirtingi Premium

1917 m. Melvinas Jonesas, garsus Čikagos verslininkas, draudikas, kartą per mėnesį lankydavosi verslininkų...

Verslo klasė
2019.11.09
Lenkija ir Jungtinės Valstijos: naujas medaus mėnuo Premium 1

Partnerystė ar klientūra? – klausia didžiausias Lenkijos opozicinis dienraštis „Gazeta Wyborcza“ apie...

Verslo klasė
2019.11.05
Kaip sukurti verslo santykius: dykumoje išmoktos pamokos

Kodėl ir kur asmeniniai ryšiai gali būti gyvybiškai svarbūs sėkmingam verslui? Ar įmanoma integruotis...

Verslo klasė
2019.11.02
„Defender“: prabanga vietoj principų Premium 1

Rudeninėje Frankfurto automobilių parodoje pristatytas naujasis „Land Rover Defender“ neatpažįstamai...

Verslo klasė
2019.10.27
Vaikai, kurie neįstengia mokytis nuobodžiai Premium

Kai Joris Francois Potet buvo pradinukas, jam buvo nustatytas dėmesio sutrikimas, disleksija ir...

Verslo klasė
2019.10.27
Ernestas Parulskis: Podcalbėjimai Premium

Aš sau save (išėjo nebloga hermetiškai egocentrinė dėlionė, ne?) pozicionuoju kaip progresyvų retrogradą.

Verslo klasė
2019.10.27
Saldžių braškių dilema reklamos rinkoje Premium

Kaip veikia reklama? „Aš tau papasakosiu“, – tarė geras draugas ir pradėjo žodžiais piešti Vilniaus Kalvarijų...

Verslo klasė
2019.10.27
Naujasis Kinijos Šilko kelias – prasta viešųjų ryšių kampanija?  Premium 1

Pastarąjį dešimtmetį kinai leidosi į tikrą apsipirkimo vajų Europoje. Šiuo metu mūsų žemyne Kinijai visiškai...

Verslo klasė
2019.10.26
N. Jasinavičius: ar reikia griauti tai, kas veikia? Premium 1

– Ar jūs suprantate, ką siūlote? Tai prieštarauja viskam, kuo mes užsiėmėme pastaruosius 10 metų, – pasakė...

Verslo klasė
2019.10.26
Nesimokančios smegenys priartina senatvę Premium

„Priecīgus Līgo svētkus!“ – per Jonines susirašinėdama su drauge Liva bandau įterpti bent porą žodžių jos...

Verslo klasė
2019.10.26

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau