„Brexit“: karšta Europos vasara

Europos pastangos sugundyti Didžiosios Britanijos piliečius likti sąjungoje vaisių nedavė. „Reuters“ nuotr.

Jau ne pirma karšta vasara. Ir kol kas – visom prasmėm. Bet klimatą ir orus palikime televizijų orų pranešėjams. Aptarkime kitus karščius. Be abejo, pirmojo vasaros mėnesio politinę temperatūrą įkaitino referendumas Didžiojoje Britanijoje ir britų sprendimas pasitraukti iš Europos Sąjungos. Bet leiskite pasamprotauti kiek abstrakčiau.

Porą metų visi skaitėme colines pasaulio žiniasklaidos antraštes apie „Grexit“, Graikijos pasitraukimą ir Europos Sąjungos subyrėjimą. Kaip visi dabar matome, Graikija iš Europos Sąjungos išėjo, ar ne? Čia buvo šiek tiek ironijos. Dabar rimčiau.

Žmonija pasiekė tokį raidos lygį, kad daugelis likimiškai svarbių problemų nacionalinių valstybių pastangomis neišsprendžiamos. Joms išspręsti būtini vienokie ar kitokie viršvalstybiniai dariniai. Iššūkiai energetikos srityje, medicinos ir gyvenimo trukmės klausimai, klimatas, Žemės išteklių sekimas ir jų paieškos kosmose – visam tam reikės (ir jau reikia) sutelktų pastangų, suneštinių lėšų ir gerokai tolimesnių planavimo horizontų, nei įprastai leidžia atstovaujamosios demokratijos institucijų kadencijos. Tai pirma.

Antra – nacionalinės valstybių sienos buvo pradėtos braižyti XIX a., šios valstybės galutinai susiformavo XX a. viduryje ir daugelis jų nebeatitinka XXI a. realijų (Katalonija, Škotija – tik patys akivaizdžiausi pavyzdžiai). Ir tai nekalbant apie, pavyzdžiui, Vidurinius Rytus, kur sienas smėlyje prieš 70 metų brėždami tiesias linijas paišė anglai ir prancūzai ir ko padarinius mes kaip tik dabar stebime ir dar ilgai stebėsime Irake bei Sirijoje. Europa – ne Vidurinieji Rytai, bet įtampų yra ir čia, ir iš esmės tik dvikryptis Europos Sąjungos judesys – dėmesys atskiriems, mažesniems už nacionalines valstybes regionams ir civilizacinių iššūkių sprendimas viršvalstybinių darinių lygiu – išsaugo šią erdvę sąlygiškai taikią ir klestinčią.

Mums gali nepatikti, kad Žemė sukasi aplink Saulę, bet nelabai ką galime padaryti. Žmonijos raida gana tolimoje, bet matomoje perspektyvoje neišvengiamai ves į planetos išteklių vienokį ar kitokį sutelkimą. Galbūt dėl to, kad civilizacijos dėlionė būtų sudėliota iš naujo ir parengta naujiems iššūkiams, teks vieną ar kitą jau egzistuojantį dėlionės elementą perrinkti iš naujo.

Kiekvienu atveju kol kas bent jau Europa, kad ir gerokai supurtyta britų balsavimo, demonstruoja ir pagarbą žmonių balsams, ir sugebėjimą kalbėtis. Šokas į isteriją kol kas neperaugo. Tikiu, kad ir neperaugs.