D. Dundulis: visi džiaugiasi dėl defliacijos, bet jei taip ilgiau – verslai pradės karpyti išlaidas

3% bendras kainų sumažėjimas nėra reikšmingas pirkėjui – jis to beveik nepajunta, pirkdamas kasdienio vartojimo prekes, tačiau ekonomikai apskritai, konkretiems gamintojams ir prekybininkams tai yra labai reikšmingas skaičius, VŽ sako D. Dundulis. Jis jau daugelį metų kainų pokyčius analizuoja vertindamas bendrai parduoto kilogramo vertę, nes įprastai konkretų mėnesį, palyginti su praeitų metų tuo pačiu laikotarpiu, vidutinio krepšelio struktūra lieka nedaug pakitusi.

„Jei ir lapkritį bus defliacija, ekonomika pradės kristi. Tai yra blogai. Tęsiantis panašiam, apie 3%, kainų susitraukimui, kitaip tariant – prekybininko arba gamintojo antkainio mažėjimui, automatiškai prasidės išlaidų karpymas“, – prognozuoja vadovas. 

Kaštai didės

Jolanta Bivainytė, „Maxima LT“ generalinė direktorė, pirmiausia akcentuoja, kad kaštų valdymas yra svarbus nuolatinis darbas, nesvarbu, infliacijos ar defliacijos periodu tenka vykdyti veiklą.

„Planuodami kitus metus, žinome, kad didelę įtaką mūsų įmonės personalo kaštams padarys minimalios algos didėjimas, kurio negalime kontroliuoti. Taip pat mažmeninėje prekyboje svarbu matyti ir parduodamų prekių kiekių pokyčius – defliacijos sąlygomis galime prekių parduoti tiek pat ar daugiau, todėl ir kaštų sumažinti lengvai nepavyks, teks dirbti su didesniais kaštais“, – komentuoja J. Bivainytė.

Nijolė Kvietkauskaitė, „Iki Lietuvos“ generalinė direktorė, pažymi, kad užsitęsusi defliacija kurs poreikį mažinti kaštus, ir tai yra viena priežasčių, kodėl įmonė investuoja į efektyvumą didinančias inovacijas.

„Kelerius pastaruosius metus daug investavome į elektronines kainų etiketes visose parduotuvėse, savitarnos kasas, darbo išteklių planavimo įrankius, išmaniąsias energijos suvartojimo kontrolės sistemas, įrengėme saulės baterijų ant parduotuvių, gamybos padalinių, logistikos, metų pabaigoje tikimės paleisti 4,5 MW saulės elektrinių parką“, – vardija N. Kvietkauskaitė.

Vaidas Lukoševičius, „Rimi Lietuvos“ vadovas, antrina, kad šiuo metu matoma praktiškai nulinė infliacija, bet parduotuvių rezultatai geri – apyvartos augimas didžiąja dalimi nulemtas didesnio prekių kiekio pardavimo. 

„Na o efektyvumo didinimas yra nuolatinis ir nuoseklus darbas, ieškant įvairiausių būdų ir formų – optimizuojant procesus, investuojant į produktyvumą didinančius įrankius, energijos taupymo sprendimus ir panašiai“, – dėsto V. Lukoševičius.

Bendros tendencijos, anot jo, išlieka panašios, kaip ir pastaraisiais metais, – pirkėjams lieka svarbios akcijos, pigesni geros kokybės produktai, privačios etiketės produktai. 

Beje, su kitomis ES šalimis palyginama, pagal suderintą vartotojų kainų indeksą (SVKI) skaičiuojama metinė infliacija Lietuvoje spalį (palyginti su 2023 m. spaliu) sumažėjo iki 0,1% nuo 0,4% rugsėjį, rodo Valstybės duomenų agentūros duomenys.

Kieno antkainis tirpsta

Praėjusį ketvirtadienį Vilniuje vykusioje prekybos technologijų bendrovės „Strong Point“ organizuotoje konferencijoje kalbėjęs Vytenis Šimkus, „Swedbank“ investavimo strategas, atsakydamas į klausimą iš auditorijos, kas didesne dalimi nulėmė pastarojo laiko infliaciją – gamintojai ar prekybininkai, akcentavo, kad tai buvo prekybininkai. Esą žaliavoms, energetikai pradėjus pigti, gana greitai kainas sumažino ir gamintojai, bet prekybininkai jas vis dar laikė.

Pasiteiravus, ką mano apie tokias V. Šimkaus išvadas, D. Dundulis pirmiausia pabrėžia, kad elektros energijos kainos, palyginti su 2019 m., yra aukštesnės, be to, maisto kainos yra labai inertiškos: žaliavoms brangstant jos daug vėliau pakyla, bet kartu ir vėliau nusileidžia.

Tai, anot D. Dundulio, lemia ir sandėliuose sukaupti prekių likučiai: dalis jų visuomet priklauso ankstesnio ciklo pirkimams, taigi ir žaliavų kainos gali būti buvusios aukštesnės arba sutartyse įtvirtintos kainos buvusios kitokios.

Prekybos įmonės dirba įvairiai, ir kai kurios prekės įsigyjamos tos dienos kainomis, dėl kitų, pavyzdžiui, bananų ar kitų vaisių, sudaromos sutartys ilgesniems laikotarpiams: metams, o kartais ir dar ilgesniems periodams, ir tuomet, jei lentynos kainos kyla, prekybininkas išlošia, jei krenta – pralaimi, teigia D. Dundulis.

„Įmonės, ypač didesnės, sudaro ilgalaikius susitarimus dėl žaliavų, prekių tiekimo, ir to momentinio kainos kritimo ar leidimosi mūsų sektoriuje nėra. Infliacijos sąlygomis prekybininkai labai nenori kelti kainų, nes tai reiškia pirkėjų praradimus. Visomis išgalėmis stengiamės tai amortizuoti. Aišku, kitų prekių sąskaita. Nėra jokios paslapties, tai leidžia švelninti kai kurių prekių kainų kilimą“, – sako D. Dundulis.

Pasak jo, jei šiandien kurios nors prekės tiekimo kaina pakiltų 50%, greičiausiai pirkėjai tai pamatytų po pusės metų. Tik, labai tikėtina, prekybininkas tą kainą didintų palengva, nes stengiamasi nekelti pirkėjui streso.

„O kainos nusileidimas irgi vyksta lėčiau, tikrai taip. To nepaneigsiu. Bet, žiūrėkite, panagrinėkime konkrečią pieno kainų situaciją: prieš dvejus metus žaliavinis pienas buvo rekordiškai pabrangęs, paskui per du mėnesius jo kaina nukrito iki visiškų žemumų, žemdirbiai streikavo. Buvo laikas, kai parduotuvėse pienas kainavo pigiau nei jo savikaina, bet kai žaliava vėl brango, prekybininkai kainų tiek nedidino, amortizavo tuos svyravimus“, – pavyzdį pateikia D. Dundulis.

Pasak jo, tiekimo kainai kritus, prekybininkai turi galimybę pasiūlyti didesnių akcijų.