Slidi riba tarp kainų karo ir kainų susitarimo

Šiandien „Maxima“ paleido triukšmingą rinkodaros šūvį. Ar į taikinį, ar į orą, parodys artimiausia ateitis. „Maxima LT“ žada mažinti kainas, jei pas konkurentus jos bus mažesnės. Nuo šiol bus tikrinamos 1000-io produktų kainos be akcijų ir nuolaidų keturiuose prekybos tinkluose „Iki“, „Norfa“, „Lidl“ ir „Rimi“. Jei kuri nors prekė kitur kainuos pigiau – „Maxima“ mažins savo kainą. Va taip va.

Kas bevyktų mažmeninės prekybos sektoriuje – viskas pirkėjų labui. Į Lietuvą ateina „Lidl“ su Arvydu Saboniu priešakyje? Tai – vartotojų džiaugsmui. Jungiasi „Iki“ ir „Rimi“? Anot jų vadovų, tik pirkėjų labui. „Maxima“ tampa žemų kainų prekybos tinklu? Be abejonės, tam, kad būtų užganėdintas vartotojas! Tik, štai, Statistikos departamento skaičiuojamas nepaslankus infliacijos indeksas atkakliai to „nepastebi“, o lietuviai pirkėjai vietoje poetiškų Vilniaus ar Kauno kalvų renkasi monotoniškų Šiaurės Lenkijos lygumų prekybvietes.

Kad ir kaip bebūtų – 1000 prekių asortimentas skamba rimtai. Priminsiu, kad maždaug tiek prekių ir paslaugų įtraukiama į vartotojų prekių krepšelį, naudojamą infliacijai apskaičiuoti. Kita vertus, egzistuoja labai slidi riba tarp kainų karo ir kainų susitarimo. Domėtis konkurento kainomis yra savaime suprantamas dalykas, tačiau deklaracija sumažinti savąsias iki jų lygio gali pažadinti šiuo metu miegančius konkurencijos sarginius šunis. Retorinis klausimas – kas atsitiktų, jeigu kitas prekybos banginis sureaguotų ir pareikštų tą patį – tapti žemiausių kainų tinklu! Manau, kad ypač „Lidl“ ir „Norfa“ turėjo priimti paskelbtą naujieną labai asmeniškai. O kas tada? Kaip negali dvi valstybės tuo pat metu nuvertinti savo valiutų viena kitos atžvilgiu, taip negali du prekybos tinklai būti mažiausių kainų „lopšiu“.

Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad esu linkęs tikėti trumpalaikiu šios akcijos teigiamu poveikiu rinkai, tačiau esu skeptikas dėl ilgalaikių jos pasekmių. Mane nuo jaunų dienų mokė, kad infliaciją pirmiausia lemia pinigų kiekis, palūkanų normos, žaliavų kainų ir atlyginimų pokyčiai, vidaus paklausa, mokesčiai, o jie pastaruoju metu sutartinai muša į tą pačią – kainų didėjimo pusę. Konkurencija yra svarbus šių veiksnių fonas, tačiau šiandieninio žingsnio aš nevertinčiau kaip iš esmės keičiančio konkurencijos padėtį. Jis – rinkodarinio pobūdžio. Tokiu ir reikėtų jį laikyti.

Komentarai