Lietuviškų kailių istorijos gija jungia tris epochas

Lietuviška įmonė įsikūrusi Vilniuje, Paupio gatvėje – pastate, kuriame prieš daugiau nei šimtmetį aidėjo jos pradininku laikomo Samuilo Holšteino žingsniai. Kompanijos šaknys siekia 1865 metus – tuomet gamybiniame miesto rajone savo verslą pradėjo itin nagingas odos išdirbėjas. Ponas Holšteinas buvo išskirtinė asmenybė: puikiai išmanė savo darbą (beje, net ir turėdamas solidžią įmonę, Samuilas save vadino amatininku), domėjosi technologinėmis inovacijomis, mezgė tarptautinius ryšius. Be to, verslą jis kūrė ant tvarių ir pažangių pamatų: tikėjo socialinės atsakomybės, etiškumo, skaidrumo idėjomis, edukavo darbuotojus. Dirbama buvo su jau apdorota žaliavine oda – fabrike vykdytas antrinis jos išdirbimas, o paruošta oda buvo tiekiama avalynės gamintojams.

Praėjusio šimtmečio geopolitiniai sukrėtimai neaplenkė ir Samuilo verslo: 1940 m. įmonė buvo nacionalizuota ir po dvejų metų šaltiniuose jau aptinkamas įrašas apie „Jono Vito kailių išdirbimo fabriką“, vėliau virtusį gamybiniu susivienijimu. Geležinė uždanga ilgiam laikui atkirto įmonę nuo vakarietiškos pažangos, tačiau kompanija tapo vienu svarbiausių sąjunginių odos ir kailių pramonės reprezentacinių objektų, o apdirbamąją veiklą papildė galutinio produkto gamyba. Visus penkis dešimtmečius Lietuvos įmonė buvo viena pagrindinių kailinių kepurių ir kailinių gamintoja Tarybų Sąjungoje.

Feniksas, iš pelenų kilęs dukart

Šimtametes šaknis turintis prekės ženklas „Vilniaus kailių“ pavadinimą įgijo tik 1990 m., kai gamybinis susivienijimas buvo reorganizuotas į valstybinę įmonę. 1993 m. kompanija įgijo akcinės bendrovės statusą ir nei valdymo struktūra, nei vardas jau nebesikeitė. Vis dėlto šiandien „Vilniaus kailius“ su dešimto dešimtmečio bendrove sieja nebent dalis išlikusių darbuotojų ir gamybiniai pastatai. Visa kita keitėsi drastiškai. Dvi ekonominės krizės kompaniją buvo atvedusios prie bedugnės krašto ir abi dovanojo naujų įgūdžių ir veiklos krypčių.

Iki 1998 m. įmonė dirbo tik su Rusijos rinka, tad stringantys jos ekonomikos smagračiai į aklavietę įsuko ir „Vilniaus kailių“ ateities planus. Kaip tik tuomet į ją atėjo dirbti Neila Šveikauskaitė, vėliau tapusi įmonės vadove. Jai teko nelengva užduotis – ieškoti naujų rinkų ir sukurti naują sistemą, grįstą šiuolaikinėmis technologijomis, kokybės reikalavimais, produktų dizainu, darbuotojų kompetencijomis. Tad nuo 1998 m. „Vilniaus kailiai“ visą laiką, jėgas ir finansus investavo į pasaulines kailių išdirbimo ir dažymo technologijas ir įsitvirtinimą naujose rinkose.

„Nebuvo lengva, nes pasauliniai technologai nedega noru dalintis visomis technologinėmis paslaptimis – netgi pasirašius itin brangius kontraktus. Konkurencija sioje srityje ir dabar yra itin itempta. Labai daug gilinomės ir patys, darėme bandymus laboratorijose, važinėjome po parodas ir gerte gėrėme į save trūkstamas žinias“, – prisimena p. Neila.

Žengti pirmieji žingsniai užmezgant darbinius santykius su užsienio šalių užsakovais, tačiau, kompanijos pajamų liūto dalį sudarė projektai Lietuvoje. Išplėstas kailinių gaminių asortimentas, padėti pagrindai odinių rūbų gamybai, pradėtas vystyti mažmeninės prekybos tinklas. 2004 m. gaminių dizainą, atliepiantį laikmečio tendencijas, pradėjo kurti užsienio dizaineriai, turintys patirties pasauliniuose mados namuose. Pasaulinio ekonomikos nuosmukio išvakarėse, „Vilniaus kailiai“ buvo stiprius technologinius raumenis ir reikalingą kompetenciją turinti kompanija, sparčiai auginanti geidžiamos ir reputaciją turinčios partnerės vardą Lietuvoje ir svetur.

Žiauriai smogusi krizė vienu ypu sustabdė įsibėgėjančią veiklą. Susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, p. Neilai teko per vieną naktį nuspręsti, ar ryžtasi perimti kompanijos vairą į savo rankas. „Padėjo jaunatviškas maksimalizmas ir tikėjimas, kad netgi visuotinio chaoso metu turi būti valstybių, kurios nuo krizės nukentėjo mažiau. Išlaikyti įmonę buvo nelengvas viso kolektyvo sprendimas, vardan jo teko daug ką paaukoti. Tiesiai klausiau savo žmonių, ar jie pasiryžę drauge sulaukti pakilimo, ar viską nutraukiame čia ir dabar“, – mena vadovė.

Skęstančiojo šiaudu tapo Skandinavijos rinka, kurioje įmonė jau turėjo keletą užmegztų kontaktų. Nuosmukis ir per jį „atrasti“ skandinavai ne tik išgelbėjo nuo bankroto – pasibaigus krizei toliau vystomi santykiai augino „Vilniaus kailių“ eksportą, padėjo išgryninti savo stipriąsias puses ir surasti savo nišą itin konkurencingoje kailių ir odos industrijoje.

Kailių ir odos ekspertai

Išbandymų nestokojantis kelias atvedė „Vilniaus kailius“ iki kompanijos, kokia ji yra šiandien: profesionalaus, kompetentingo gamybos partnerio, turinčio odos ir kailių gamybos know-how. Įmonė dirba su Lietuvos, Anglijos, Suomijos, Danijos, Prancūzijos, Vokietijos, Norvegijos užsakovais, o eksportas sudaro 42 proc. pajamų ir toliau auga. Po dviejų žodžių pavadinimu slypi profesionalumas, patirtis, įgūdžiai, žinios, universalumas ir lankstumas – visa tai, ko reikia, norint sukurti kokybišką ir ilgaamžį kailinį ar odinį gaminį.

Neila Šveikauskaitė įsitikinusi, kad „Vilniaus kailiams“ lemta būti pirmiausia gamybine įmone – tai didžiausia jos stiprybė, išlaikyta ir puoselėta nuo pat pirmųjų žingsnių. Ji neabejoja – jeigu kadaise „Vilniaus kailiai“ būtų nusprendę likti prie senojo veiklos modelio – kokybiškai gaminti tam tikro modelio gaminius – iki šių dienų nebūtų atėję.

„Tam tikra prasme dabar esame savo užsakovų personalo dalis – partneris, su kuriuo ieškoma sprendimų visuose produkto lygmenyse. Gamybinis sektorius remiasi itin precizišku tam tikrų dalykų išmanymu, o žmonių, turinčių šias žinias ir įgūdžius, koncernuose vis mažėja. Dažnai aprangos, namų tekstilės ir kitų industrijų prekių ženklų atstovai tikisi rasti įmonę, kuri ne tik pasiūtų gaminį, bet ir gebėtų patarti, kaip tobulinti pirminę idėją. Kuo efektyviau gamybininkas sugebės išpildyti savo užsakovo reikalavimus ir įnešti savo indėlį į jo sukuriamą pridėtinę vertę, tuo jis bus konkurencingesnis, – įsitikinusi „Vilniaus kailių“ vadovė. – Suvokiame savo verslą gerokai plačiau nei vien standartinių paslaugų atlikimą. Jau dabar džiaugiamės, kad „Vilniaus kailius“ drąsiai rekomenduoja vieni kitiems kaip partnerystės principus plėtojančią kompaniją.“

Ji pabrėžia, kad įmonės pasiekimai – visos komandos nuopelnas, bendrovė didžiuojasi plataus akiračio ir kompetencijų specialistais: „Nenutrūkstama edukacija yra neatsiejama mūsų darbo proceso dalis. Kaip mes esame partneriai savo klientams, taip ir iš darbuotojų tikiuosi bendradarbiavimo, gebėjimo argumentuotai diskutuoti laisvai veikti ir drauge auginti įmonę“, – kalba p. Neila.

Apsukę ilgą savęs paieškų ratą, „Vilniaus kailiai“ šiandien stiprina savo įkūrėjo puoselėtas vertybes: aplinkosaugos, atsakomybės už darbuotojus, etikos ir moralės, lėtos mados, individualių poreikių tenkinimo. Taigi Samuilo Holšteino šeimos verslas, perėjęs kelių epochų transformacijas, toliau plėtojamas ten, kur ir gimė – vietoje, kurioje dar gyva atsidavimo savo amatui, žinių troškimo ir etiškos veiklos dvasia.