Rašytojai D. Kalinauskaitei – premija už geriausią 2023 m. romaną
Rašytojo ir žurnalisto Liudo Dovydėno (1906–2000) premija teikiama nuo 2008-ųjų. Jos mecenatas – Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis rašytojo sūnus, fotomenininkas Jonas Dovydėnas.
Premijos laureatais yra tapę rašytojai Romualdas Granauskas, Leonardas Gutauskas, Vytautas Martinkus, Valdas Papievis, Vladas Kalvaitis, Donaldas Kajokas, Grigorijus Kanovičius, Kristina Sabaliauskaitė, Birutė Jonuškaitė, Sigitas Parulskis, Markas Zingeris, Rugilė Audenienė, Ieva Dumbrytė, vardijama Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) pranešime.
Šiemet premijai buvo pasiūlyti Aldona Dudonytė-Širvinskienė (už romaną „Amnezija“), Gabija Grušaitė (už romaną „Grybo sapnas“), Edmundas Janušaitis (už romaną „Čia esu aš“), Undinė Radzevičiūtė (už romaną „Pavojingi žodžiai“).
Vertinimo komisijoje dirbo Marius Burokas (komisijos pirmininkas), Solveiga Daugirdaitė, Aušra Kaziliūnaitė, Vidas Morkūnas, Audrius Ožalas, Renata Šerelytė ir Saulius Vasiliauskas.
„Baltieji prieš juoduosius“ – pirmas novelistės Danutės Kalinauskaitės, Nacionalinę kultūros ir meno premiją pelniusios už „mažųjų formų turiningumą“, romanas. Knygas ji leidžia nedažnai, kas septynerius metus (antrąją išleido po labai ilgos pertraukos), nes sakosi negalinti pasiduoti visuotiniam spaudimui rašyti greičiau, daugiau. Paklūsta natūraliam ritmui: laiko knygai parašyti reikia tiek, kiek reikia, o ne kiek tau jo kas nors suteikia. Galbūt ir todėl kiekviena tų knygų tampa literatūros įvykiu, rašo LRS.
Anot Komisijos nario A. Ožalo, D. Kalinauskaitės knyga – „rafinuota, daugiasluoksnė, su gausybe autentiškų detalių, atrodo, kad kiekvienas sakinys išdailintas, asmeninė istorija supinama su didžiąja, tikras lėtojo skaitymo malonumas. Nors tai ir romanas, bet bent jau vietomis atrodė kaip iš atskirų novelių sunertas kūrinys. Tačiau tai tikrai knygos gerumo negadina, ji – viena iš svarbiausių metų knygų“.
„Šešerius metus iš visur rinkau istorijas. Jos į mano ausis lindo ir pačios. Autobiografinė ašis – mama praranda atmintį ir su dukra bando ją susigrąžinti. Daugiau – vien kitų žmonių istorijos, ypač senų. Prilipdavau kaip erkė ir klausinėdavau klausinėdavau... Tie stebėdavosi – ar jų gyvenimo momentai gali būti įdomūs kitiems? Mat žmogus dar nesupranta, kad jo istorija – tarsi neapdirbtas sidabras. Rašytojas mato, kada gali jį nušveisti ir nublizginti“, – pristatydama savo pirmąjį romaną Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje sakė D. Kalinauskaitė.
