Savaitgalį – paskutinė galimybė pamatyti europinės tapybos šedevrus iš Lvivo

Pasak muziejininkų, jei ne karas, tokia kolekcija niekada nebūtų išvežta iš Lvivo, tačiau Rusijos agresijos sąlygomis tai yra bandymas apsaugoti bendrą europinį paveldą nuo potencialių oro atakų grėsmių, o sykiu – ypatinga dovana Vilniui, mininčiam 700 metų sukaktį. 

„Iš tikrųjų tai šedevrų paroda. Galima sakyti, ne tik Lvivo nacionalinės dailės galerijos, bet ir visos Ukrainos vertingiausia europinės tapybos kolekcija, tiksliau – atsirinkta jos dalis, nes Lvivo nacionalinė dailės galerija yra labai turtinga“, – atidarant šią parodą sakė dr. Vydas Dolinskas, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius.

Parodoje pristatomi bendro europinio paveldo kūrimo kontekstai, o Lietuvai jie svarbūs dar ir tuo, kad atskleidžia ir mūsų istoriją, primena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų, didikų rūmuose saugotas meno vertybes.

Puošė ir Lietuvos didikų rūmus

Iš parodoje pristatomų 33-jų XV–XX a. dailės darbų yra nemažai vienaip ar kitaip susijusių su Lietuva. 

Martino Schongauerio graviūros buvo žinomos visoje Europoje, jaunystėje jo darbus kopijavo ir garsusis Michelangelas. M. Schongauerio kūriniai tapo pavyzdžiu ir menininkams Lietuvoje bei Lenkijoje – pagal juos vietiniai meistrai kūrė paveikslus, miniatiūras maldynuose. Vokietijoje, Miunchene, saugomas Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados grafo Alberto Goštauto maldynas, kuriame yra kelios miniatiūros, sukurtos M. Schongauerio grafikos darbų pagrindu. Šis maldynas prieš metus buvo eksponuojamas ir Vilniuje, Valdovų rūmų muziejuje.

Pieterio Coecke van Aelsto mokiniai ir sekėjai tapė svarbiausių Žygimanto Augusto gobelenų kartonus, vėliau audė ir pačius gobelenus (kai kuriuos „Nojaus istorijos“ audinius). Muziejaus lankytojai gali palyginti dailininko piešinį ir čia pat, Valdovų rūmų muziejaus II maršrute, eksponuojamus panašius Žygimanto Augusto kolekcijos audinius, kuriuose piešiniai, įgiję milžinišką mastelį ir perkelti į audimą, neprarado įtaigaus paveikslo įspūdžio.

Lucas Cranachas vyresnysis, jo sūnus ir kiti dirbtuvių dailininkai dirbo dekoruodami Vavelio karališkąją pilį Krokuvoje, tapė Jogailaičių dinastijos atstovų portretus. Bent keli tokie portretai XVI a. viduryje tikrai yra buvę ir Žygimanto Augusto kolekcijoje Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje. 

Vienas tokių L. Kranacho mokinių buvo Wolfgangas Krodelis vyresnysis, šių autorių darbai taip pat eksponuojami iš Ukrainos atvežtoje parodoje.

Jogailaičių bei Vazų dinastijų valdovų rinkiniuose buvo daug Leonardo da Vinci, Tiziano Vecelli, Caravaggio ir jo sekėjų Sassoferrato, Pietro della Vecchios, kitų Renesanso ir ankstyvojo Baroko italų, garsių olandų, flamandų, vokiečių, ispanų dailininkų kūrinių. Lenkijos ir Lietuvos valdovams reziduojant Vilniuje, jie puošė ir Valdovų rūmų menes. Daugelio šių, taip pat vėlesnio laikotarpio dailininkų (pvz., Luca'os Giordano, Johanno Baptisto von Lampi ir kt.) darbų būta Lietuvos didikų (kunigaikščių Čartoriskių, Radvilų, Sanguškų, Sapiegų, grafų Tiškevičių, Tyzenhauzų, Pšezdzeckių ir kt.) tapybos kolekcijose.

Dar vienas pristatomos parodos dailininkas, nutapęs itin svarbų Lietuvai paveikslą, – florentietis Carlo Dolci. Iš Lvivo atvežtas jo tapybos darbas „Šv. Marija Magdalietė“, bet apie 1670 m. Toskanos didžiojo kunigaikščio užsakymu dailininkas nutapė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šventojo globėjo Kazimiero atvaizdą, kuris saugomas Florencijos Pičių rūmuose (Palazzo Pitti). 

Pasak parodos kuratorės Daivos Mitrulevičiūtės, ši paroda svarbi ne tik meno gurmanams, ji svarbi visiems – kaip Lietuvos istorinio identiteto dalis, visam pasauliui liudijanti europietišką regiono civilizacinę orientaciją ir šimtmečius siekiančią jos tradiciją.

Kitoks Janas Matejko

Dailininkas Janas Matejko žinomas kaip labai jautrus ir dokumentaliai objektyvus istorinio ir batalinio žanro tapytojas. Didelėse drobėse jis daug dėmesio skyrė Lietuvos istorijos temoms (Vytauto Didžiojo vaidmuo Žalgirio mūšyje, Liublino unijos prasmė Lietuvos ir Lenkijos santykiuose). Net keli J. Matejko paveikslai skirti romantinei Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorijai („Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė Vilniaus rūmų sode“). 

Iš Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos atvežtas šio dailininko nutapytas keturių jo vaikų kompozicinis portretas, kuriame taikliai atskleidžiami psichologiniai personažų paveikslai.

Parodoje galima pasigėrėti ir įstabiu Ukrainoje, prie Charkivo gimusio genealaus romantizmo epochos dailininko Henryko Siemiradzkio paveikslu, vaizduojančiu Kristų su samariete prie vandens šaltinio. Pasak muziejininkų, niekas už H. Siemiradzkį nemokėjo subtiliau nupiešti saulės spindulių ir šešėlių, o Vilniuje rodomas darbas šiuo požiūriu yra bene pats įspūdingiausias.

Sapiegų istorija

Chronologiškai paskutinis parodos paveikslas pasakoja tik šimto metų istoriją. Tai Wojciecho Kossako – garsios Lenkijos menininkų ir rašytojų Kossakų giminės atstovo, žymaus tapytojo – sukurtas kunigaikštienės Teresės Izabelės Sapiegienės portretas. 

Didikės gyvenimas atskleidžia Naujųjų laikų istoriją, XX a. pradžią. T. I. Sapiegienė, kilusi iš garsios Liubomirskių giminės, ištekėjo už kunigaikščio Eustachijaus Kajetono Sapiegos. Istorinėje atmintyje sklando legenda, kad kunigaikštienės vyras E. K. Sapiega apie 1918 m. yra siūlęs Lietuvos valstybės tarybai savo paslaugas tarnauti Lietuvai, bet jam buvo atsakyta, nes jis nemokėjęs lietuvių kalbos. 

Iš Ružanų lietuviškosios Sapiegų giminės linijos kilęs jos sutuoktinis vėliau tapo įtakingu Lenkijos visuomenės ir politikos veikėju, diplomatu, Lenkijos užsienio reikalų ministru, vadovavusiu deryboms su Lietuva dėl sienų nustatymo. 

1939 m. Sovietų Sąjungai okupavus dalį tuometinės Lenkijos, E. K. Sapiega buvo suimtas, kalintas Lubiankos kalėjime Maskvoje, ten nuteistas mirties bausme, bet vėliau, sovietams ir lenkų emigracinei vyriausybei užmezgus ryšius, iš kalėjimo paleistas. E. K. Sapiega išvyko į Iraną, vėliau – į Keniją, kur su sutuoktine gyveno iki mirties. Kunigaikščiai Sapiegos mirė ir buvo palaidoti Nairobyje. 

Muziejinės kolekcijos evakuacijos iš karo siaubiamos Ukrainos sąnaudas finansavo Goethe?s institutas ir Vokietijos užsienio reikalų ministerijos fondas „Stabilisation Fund for Culture and Education 2022“. 

Parengta pagal Valdovų rūmų muziejaus informaciją.