Vilniuje pradeda gausti „Sirenos“ – apie kūną ir technologijas

Festivalio pagrindine tema šiemet pasirinkote kūną. Kodėl būtent jį? 

Šių metų festivalio tema buvo sukurta dar pandemijos įkarštyje. Visi teatrai buvo sustoję, sąlyginai nevyko jokio teatrinės veiklos. Tuo metu su Lietuvos ir užsienio kolegomis vis dažniau diskutuodavome, koks turėtų būti teatras, kaip jis turi prisitaikyti. Supratome, kad reikia iš naujo jį permąstyti, reformuoti ir po pandemijos pradėti nuo švaraus lapo, nes tokio masto sustojimas yra ypatingas įvykis. 

Taigi, sudarydami trejų metų strateginį festivalio planą nusprendėme, jog jis turėtų grįžti prie teatro ištakų ir analizuoti pagrindinius teatro elementus. Todėl pirmuosius metus paskyrėme kūnui, jo temoms socialinėje erdvėje ir aktoriaus buvimui scenoje. Antrieji metai skirti žodžiui ir tekstui teatre. Tretieji – erdvei, aplinkai. Tai abstraktūs, raktiniai žodžiai, bet, tuo pat metu jie susiję su esama padėtimi.

Šiose „Sirenose“ daug dėmesio skiriate ir mokslo temai. Galbūt kūno ir mokslo temos radosi su tikslu kurti kontrastą?

Mokslinė tema yra tiesiogiai susijusi su kūnu. Kai buvo sukurta šiųmečio festivalio koncepcija, keliaudama po festivalius stebėjau, kokios temos ir kryptys yra susijusios su kūnu: kas yra įdomiausia, apie ką kalbama. Akivaizdu, jog visų pirma, tai – su lyties tapatybe susijusios temos. 

Antroje vietoje vyrauja technologijų apmąstymas – kaip jos išplečia kūno galimybes, jį pakeičia. Todėl programoje turime darbų, kuriuose scenoje aktorių pakeičia robotas-humanoidas („Nejaukos slėnis“ rež. Stephan Kaegi), žmogaus sąmonė perkeliama į dirbtinio intelekto programą („dSimon“ rež. Simon Senn) ar virtualių akinių pagalba žmogus „matuojasi“ kitą kūną („Būti Ariele F“ rež. Simon Senn). 

Rodysime ir spektaklį „Cerebrum“ (rež. Yvain Juillard), kuriame analizuojama, kaip veikia žmogaus smegenys, o sykiu klausiama, ar mes esame netoli momento, kai bus galima savo sąmonę įrašyti į laikmeną ir paversti ją nemirtinga. Iš esmės, technologijos ir kūnas yra itin glaudžiai susijusios temos.

Užsiminėte, kad neįmanoma atsiriboti ir pamiršti karo Ukrainoje. Kiek „Sirenų“ kūnas yra susijęs su juo?

Mums, kaip ir daugeliui karo pradžioje, beveik viskas, ką darėme mene, ėmė atrodyti nebeaktualu, nebereikalinga, nebeadekvatu. Sustingimo momentas užtruko. Vėliau pamažu grįžome prie idėjos, jog reikia likti ties kūno tema. Išryškėjo mintis, jog kūnas yra kovos priemonė ir daugelis darbų, esančių programoje, ją atliepia. Jis dažnai tampa kovos įrankiu arba jos erdve. 

Be to, atsirėmėme ir į lietuvišką žodžio „kūnas“ etimologiją. Jis kilo nuo praindoeuropietiško žodžio kawa reiškiančio „kautis“. Kovos elementas suvienijo ir spektaklius, kurie kalba apie kovą už LGBTQ+ bendruomenės teises, patriarchalinės sistemos griūtį bei kultūrinius aspektus, taip pat ir kūrinius, ieškančius kūno sąsajų su technologijomis. Galiausiai šis motyvas atsiskleidžia ir performanse-paskaitoje, pasakojančiame apie informacinį karą („Cyber Elf“ rež. Magda Szpecht).

Kalbant konkrečiai apie autorius, turbūt garsiausia šių metų festivalio viešnia yra Phia Menard ir jos „Sausasis sezonas“.

„Sausasis sezonas“, mano nuomone, yra svarbiausias festivalio kūrinys, kurio epicentre – kūnai ir jų kova už teisę būti. Tai, kad spektaklis neturi teksto, nėra įprasta festivalio kontekste. Tačiau mūsų nusibrėžta teminė gairė analizuoti kūno sampratą scenoje ir viešajame diskurse sukūrė palankią dirvą atvežti šį puikų spektaklį. 

„Sausąjį sezoną“ pirmą kartą pamačiau 2018 m. vasarą Avinjono teatro festivalyje. Jau tuo metu pradėjome aptarinėti jų atvykimą, tačiau dėl pandemijos ir kitų problemų, spektaklį pavyko atvežti tik dabar. Mane visada jaudina menas, kuris leidžia pamatyti pasaulį ne savo, o kito akimis. Po šio spektaklio atrodė, jog visiškai kitaip nei iki jo pajaučiau, kas yra vyriškumas ar moteriškumas, kaip sąlygiškai juos galime apibrėžti. Kilo daug klausimų sau pačiai apie tai, kaip matau pasaulį, apie jo ne(natūralų) binariškumą, kaip jo matymą keičia faktas, kad esu moteris.

Įdomus ir kiek netradicinis pasirinkimas – atskleisti Balkanų kultūros gelmes per Natašos Živkovič darbą „Sūnelis“. Ką jis gali atskleisti apie mus pačius, mūsų visuomenės požiūrį į moterį?

Natašos Žvikovič spektaklis – tai meninis-dokumentinis tyrimas apie Albanijos „burnešas” – moteris, pasirinkusias pakeisti socialinę lytį ir davusias skaistybės įžadus. Ši vis dar gaji tradicija – įdomus antropologinių tyrimų objektas, nes mes dažnai galvojame, jog lyties takumas, žmogaus galimybė ją pasirinkti yra šio laikmečio tema. Kai kuriose kultūrose niekada neegzistavo binarinė lyčių sistema; tarkime, kai kuriose Indijos visuomenės dalyse, net ir dabar egzistuoja keturios lytys. 

Šiuo atveju matome, kaip tradiciškai Albanijos visuomenėje buvo įteisinta socialinės lyties keitimo struktūra, kaip moteriai buvo galima pakeisti savo socialinį statusą. Norint jį pagerinti, ji galėjo tapti vyru, priimdama skaistybės įžadus. Tema yra svarbi, nes ji atskleidžia faktą, jog kiek egzistuoja žmonija, tiek turime ir socialines, ir fizines lytis.

Uroš Kaurin ir Vito Weis kūrinys „Herojus 2.0“ – spektaklių spektaklis, jų natūralumas yra kontrastingas robotikai, kurią naudoja Stephan Kaegi spektaklyje „Nejaukos slėnis“.

Taip, „Herojus 2.0“ yra kitoje svarstyklių pusėje, jei mes jį lygintume su kūriniais, kurių centre atsiranda robotika ir kitos naujosios technologijos. Tai pabrėžtinai antitechnologiškas spektaklis, kuriame aktorius-žmogus-kūnas daro viską pats: parduoda bilietus, reguliuoja šviesas, garsą, vaidina, bendrauja tiesiogiai su publika. Neoliberalistinėje visuomenėje aktorius turi būti ir verslininkas, rinkodaros specialistas, ir stalius, ir kostiumų dailininkas. 

Kita vertus, žiūrovams gali būti įdomu pamatyti jauno aktoriaus darbinę virtuvę, „įėjimą į vaidmenį“, vaidybines technikas, jo transformacijas čia ir dabar. Su puikia balkaniškos ironijos doze.

Grįžtant prie karo Ukrainoje. Šiemet „Sirenų” festivalis yra vienas iš Magdos Szpecht spektaklio-paskaitos „Cyber Elf“ koprodiuserių. Kokių įžvalgų karo kontekste šis spektaklis-paskaita mums pasiūlys? 

„Cyber Elf“ koprodiusuojame su „Nowy Teatr“ rengiamu „Generation After“ festivaliu iš Varšuvos, Lenkijos. Tai bus nedidelio formato spektaklis-paskaita. Sykį pokalbyje išgirdau, kad jauna teatro režisierė M. Szpecht nuo karo pradžios atsisakė meninės veiklos ir pradėjo dirbti kibernetine elfe. Vėliau režisierei pasiūliau sukurti šį pasirodymą ar bent jau festivalio metu papasakoti apie šią veiklą, jos patirtis. Tuo pačiu susidomėjo ir „Nowy Teatr“ „Generation After“ festivalis, kuriame pirmomis rugsėjo dienomis šio spektaklio premjera buvo pristatyta. Be to, paaiškėjo faktas, jog kibernetinių elfų veikla užgimė Lietuvoje.

Ar mes priklausome patys sau? Tai klausimas, kurį kelia tiek spektaklis „Cerebrum“ (rež. Yvain Juillard), tiek Simon Senn („Būti Arielle F“, „dSimon“) kūriniai. Kaip šis priklausomybės klausimas jums atsiveria minėtų spektaklių kontekstuose?

Išties, šie spektakliai kalba apie tai, kaip operuojame realioje ir virtualioje tikrovėje, iki galo nežinodami šių tikrovių veikimo dėsnių. Spektaklyje „Būti Arielle F“, šveicarų kūrėjas Simon Senn nusprendžia internete nusipirkti virtualią žmogaus kūno kopiją už 10 Eur. Kūrėjas su ja gali daryti ką nori, ir mergina, kuri išties gyvena nufotografuotame kūne, į fotografiją nebeturi jokių teisių. Čia iškyla teisinio reguliavimo klausimas, susijęs su asmens atvaizdų panaudojimu internete.

Spektaklis „Cerebrum“ klausia, ar tikrai žinome, kas esame mes patys ir kaip veikia smegenys, kurios valdo mūsų kūną? Yvainas Juilliardas – aktorius ir mokslininkas, kurio sceninė kalba unikaliai sujungia paskaitos ir spektaklio meną.

Paskutinė mokslinį atspalvį turinti festivalio tema atsiskleidžia ir Annos Smolar spektaklyje „Henrietta Lacks“. Jis kelia klausimą, ar moksliniai atradimai, žmonijos tobulėjimas yra svarbiau už vieno žmogaus teises. Tai – vienas aktualiausių šiandienos klausimų. Kaip šis darbas papildo „Sirenų“ vertybinį paveikslą?

Tai afroamerikietės Harlemo gyventojos istorija, kai be jos sutikimo jos ląstelės buvo pasitelktos medicininiams tyrimams ir vėliau tapo daugelio vakcinų pagrindu. Galime klausti, ar medicinos sistema turėtų mūsų atsiklausti prieš naudodama mūsų kūno dalis? Ar mes turime išskirtines teises į savo kūną, o gal jis priklauso žmonijai? Technologijos vystosi sparčiai ir mūsų senos, sustabarėjusios teisinės sistemos negeba pavyti mokslinio progreso. Manau, jog netolimoje ateityje turėsime daug sudėtingų situacijų, susijusių su šia problema.

Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ įvyks rugsėjo 21–spalio 9 dienomis.