Paroda „Didžioji gatvė“ pasakoja nerašytas sostinės gatvės istorijas

XIX a. pabaigos keraminė vaza „Gulbės“ vaistinės Didžiojoje g. vitriną puošė iki šio amžiaus pradžios. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.

„Nukabinome užuolaidas ir sukūrėme visada naują parodos eksponatą – gyvą vaizdą į Didžiąją gatvę“, – į Vilniaus paveikslų galerijos langą mosteli Justina Augustytė, čia veikiančios parodos „Didžioji gatvė“ viena kuratorių. Prie lango iš tikrųjų kabo eksponato kortelė „Vaizdas į Didžiąją gatvę“. Su menotyrininke kalbėjomės apie gatvės istoriją ir tai, kiek jos tilpo parodoje.

Pasak parodos kuratorės, Didžioji gatvė pradėjo formuotis XIV a., kai atsirado kelias į Valdovų pilį. Tikroji jos tąsa eitų dabartine Rūdninkų gatve, nes ten suko pagrindinis kelias Rūdninkų vartų link. Tačiau istoriškai susiklostė taip, kad pagrindine miesto arterija tapo Pilies–Didžiosios–Aušros Vartų gatvių jungtis. XV–XVI a. sandūroje pastačius rotušę, gatvė ir aikštė prie jos tapo svarbiausia miesto vieta. Aplink kūrėsi valdžios įstaigos, vyko gyva prekyba, dirbtuves kūrė amatininkai, siūlyta įvairiausių paslaugų, o tai reiškė, kad gatvė traukė įvairiausių luomų miestiečių. Nors skirtingais laikotarpiais rūmus čia turėjo Radvilos, Chodkevičiai, Pacai, Abramavičiai ir kiti garsių giminių atstovai, Didžioji gatvė nebuvo išgryninta turtingųjų rezidencijų vieta.

„Vilnius išsiskiria daugiakultūriškumu – čia maišėsi lenkiškoji, stačiatikiškoji, žydiškoji, lietuviškoji tradicijos, buvo atvykėlių iš Vokietijos, Prancūzijos. Kalbėdami apie Didžiosios gatvės charakterį, mes vartojame terminą „heteroglosinis“, t. y. daugiakalbis“, – aiškina pašnekovė.