Žiemos pramoga – žygiai į pelkes ir raistus
Vilma Blėdaitė, Kauno technologijos universiteto žygeivių klubo „Ąžuolas“ narė, tikina, kad smagiausi šaltojo metų laiko potyriai laukia išsiruošus į žygį. O norintiems itin ryškaus įspūdžio pataria sulaukti speigo ir traukti į pelkę.
„Kiek žmonių gali pasigirti vaikštinėję po pelkę? Vasarą retas maklinėtų po raistus, nebent pakraščiu bristų, tačiau žiemą, kai pelkė pasidengia ledu, be galo įdomu po ją pasižvalgyti – tai labai savotiška žmogaus nepaliesta gamta“, – pasakoja p. Vilma.
Vienintelė proga
„Žiema – vienintelis metas išvysti ir išvaikščioti Čepkelių, Kamanų, Viešvilės ir kitas pelkes, kuriose vasarą lankytis draudžiama“, – pasakoja Diana Rakauskaitė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos viešųjų ryšių skyriaus vedėja.
Ponia Rakauskaitė atkreipia dėmesį, kad vasarą, kai peri paukščiai, į kai kurias pelkes visai neleidžiama, o žiemą – prašom.
Jos nuomone, vaizdas pelkėse žiemą gniaužia kvapą.
„Pelkė atrodo tarsi užmigusi žiemos miegu, bet jos gyvastį liudija ant sniego raudonuojančios spanguolės ir jas lesantys paukščiai“, – vaizdžiai pasakoja p. Rakauskaitė. Specialistė ragina prieš lankantis rezervatuose apie tai skambučiu būtinai pranešti vietos direkcijai.
Ji mini, kad nemažai Lietuvos direkcijų, rezervatų žiemą rengia žygius į pelkes – tereikia sekti nacionalinių regioninių parkų direkcijų „Facebook“ skelbiamą informaciją.
Žinomiausios Lietuvos aukštapelkės yra Žuvinto palios, Čepkelių raistas, Naujienų pelkė, Kamanos. Vakarų Lietuvos Aukštumalos pelkės (Šilutės r.), šią vasarą nukentėjusios nuo gaisro, augaliją bei sandarą tyrė vokiečių mokslininkas Carlas Albertas Weberis ir aprašė 1902 m. išleistoje monografijoje „Vegetation und Entstehung des Hochmoors von Augstumal“ (2002 m. išversta į anglų kalbą, 2016 m. – į lietuvių „Apie Aukštumalos aukštapelkės Nemuno deltoje augaliją ir vystymąsi lyginant su kitomis Žemės aukštapelkėmis“).
