Iliustruotoji istorija: Amerikietiškas vergijos košmaras

Cristoforo Colombo buvo sutiktas kaip didvyris, kai 1493 m. kovą įplaukė į Barselonos uostą. Susižavėję gyventojai plūdo pasiklausyti naujienų apie salas, kurias jūrininkas atrado per ekspediciją į kitą Atlanto vandenyno krantą.

Išsižioję iš nuostabos jie žiūrėjo į Colombo laivą „Nina“. Mažomis valtelėmis priplaukę prie laivo audrų sudraskytomis burėmis, žmonės baimingai žvilgčiojo į jūrininkus, ilgomis ir vešliomis barzdomis primenančius laukinius.

Ispanai labiausiai norėjo pamatyti turtus, kuriuos atgabeno Colombo: aukso, papūgų ir – tai ypač domino – septynis indėnus. Šie tirtėdami iš baimės gūžėsi laivo triume. „Tiek daug žmonių norėjo patekti į laivą pasižiūrėti į indėnus ir paklausyti apie atradimą, kad visiems neužteko vietos“, – rašė Fernando Colombo apie tėvo grįžimą namo.

Kelionių dienoraštyje Colombo gyrėsi salose atradęs „didelių aukso ir kitų metalų kasyklų“, o Espanjolos saloje (dabartinis Haitis ir Dominikos Respublika) – legendinių kasyklų, iš kurių biblinis karalius Saliamonas gavo daug aukso. Europiečiams patiems nereikėtų vargti Naujajame Pasaulyje, manė Colombo, jie galėtų indėnus paversti vergais ir šie kastų auksą. Jis rašė, kad indėnai geba „paklusti, dirbti ir padaro viską, ką liepiami“. Ši pastaba buvo lemtinga vietos gyventojams – jie buvo beveik išnaikinti.

Indėnai sunaikinti

Tų pačių metų rugsėjį Colombo vėl leidosi į kelionę per vandenyną. Gavęs Ispanijos valdovų Ferdinando II ir Izabelės I paramą, maždaug po dviejų mėnesių Colombo nuvyko į salas su šešiolika laivų. Triumuose buvo sėklų ir žemdirbystei bei statybai reikalingų įrankių, o denyje stovėjo pusantro tūkstančio vyrų, kurie, kaip ir jų vadas, nekantravo lipti į sausumą ir leistis ieškoti pažadėtųjų turtų.

[infogram id="1b4f1a12-676f-4c4a-b34f-5ea3525a505b" prefix="HZC" format="interactive" title="Laisvalaikis::Liga pražudė milijonus"]

Pailsėję kelias dienas ispanai ėmė grobti indėnus ir reikalauti, kad belaisviai rodytų kelią į Saliamono kasyklas, o ten vertė juos kasti auksą. Ginkluoti svetimšaliai su metaliniais šalmais vietiniams kėlė baimę, todėl dauguma siaubo apimtų indėnų išsislapstė.

„Indėnai neturi ginklų, nemoka jais naudotis, vaikšto visiškai nuogi ir yra tokie bailūs, kad tūkstančiai jų nesugeba pasipriešinti mums trims“, – apie pirmą savo ekspediciją į archipelagą, kuris vėliau buvo pavadintas Karibais, 1492 m. pasakojo Colombo.

Netrukus paaiškėjo, kad indėnai visiškai netinka tokiam sunkiam darbui, daugelis jų išseko nuo nepakeliamų sąlygų. Be to, salose siautė ispanų išplatinti raupai ir tymai, tad kasyklose nuolat reikėjo vis naujų indėnų, kad pakeistų mirusius.

Pjudė šunimis

Ispanų ir indėnų santykiai dar pablogėjo, kai 1493 m. pabaigoje kolonistai įsisiautėjo ir, kaip rašė Colombo sūnus Fernando, „surengė tūkstančius išpuolių prieš indėnus, dėl to užsitraukė mirtiną indėnų neapykantą“.

Ispanai siaubė kaimus ir prievartavo moteris. 1494 m. vietos gyventojai nusprendė su tuo nebesitaikstyti. Jie griebėsi iečių, lankų, strėlių ir sukilo, tačiau šautuvais ginkluoti ispanai su šunimis buvo stipresni. Šunys negailestingai persekiojo indėnus po visas džiungles.

„Kiekvienas iš šių šunų per valandą į gabalėlius gali sudraskyti 100 indėnų“, – rašė įvykių liudininkas, ispanų kolonistas ir dvarininkas Bartolome de las Casasas.

Po mėnesio sukilimas buvo numalšintas, kolonistai pasidalijo 1.600 belaisvių ir visus pavertė vergais. 500 buvo atrinkti į Ispanijos Sevilijos vergų turgų: Colombo tikėjosi iš prekybos indėnais susikrauti didelius turtus. Kelis pastaruosius dešimtmečius prekybos vergais monopolį turėjo Portugalija. Ji vergus pirko vakarinėje Afrikos pakrantėje ir parduodavo ispanų plantacijų savininkams. Jeigu ispanai atsivežtų vergų indėnų, turėtų nuosavą neišsemiamą pigios darbo jėgos šaltinį.

Tačiau indėnams kelionė į Seviliją per vandenyną buvo pražūtinga.

„Kai pasiekėme Ispanijos vandenis, apie 200 indėnų buvo negyvi. Manau, taip nutiko todėl, kad jie nepratę prie tokio oro, jis – šaltesnis negu jų šalyje. Palaikus sumetėme į vandenį“, – pasakojo laivu plaukiantis Michele da Cuneo.

Išgyvenusieji buvo surakinti grandinėmis ir nuogi varomi miesto gatvėmis, kad potencialūs pirkėjai galėtų apžiūrėti prekes. 1495 m. balandžio 12 d. turėjo vykti prekyba, bet prieš dieną karalius įvedė draudimą. Jis teigė, kad indėnai yra ispanų valdiniai, todėl juos reikia pakrikštyti, o ne parduoti į vergiją. Vis dėlto Karibų indėnų kančios nesibaigė. Įvyko keli kruvini susirėmimai. 1513 m. dvarininkas B. de las Casasas matė, kaip Kubos gyventojai pasitiko ispanus su duona ir šviežiomis žuvimis, o vėliau buvo išžudyti.

„Vienas ispanas staiga išsitraukė kalaviją. Jo pavyzdžiu pasekė visi kiti, jie puolė skersti vyrus, moteris, vaikus ir senukus. Mačiau tokius žiaurumus, kokių niekas iki tol nebuvo regėjęs“, – rašė las Casasas.

Sukrėstas šio įvykio jis paleido savo vergus į laisvę, tapo dominikonų vienuoliu ir ėmėsi aktyviai ginti vietinius. 1516 m. vyras parašė laišką Ispanijos valdovui ir pasiūlė imtis „priemonių, kurios būtinos, kad Vakarų Indijoje siaučiančiam blogiui ir skausmui ateitų galas“. Jo manymu, ši priemonė yra vergų vežimas iš Afrikos.

[infogram id="6298d5ce-de64-4ba0-9c07-96e6f1ee6a3e" prefix="Bbc" format="interactive" title="Laisvalaikis::Išplatino ligas"]