Verta aplankyti: Lietuvos dizaino šimtmetis
Rengdami šią parodą kuratoriai Karolina Jakaitė, Giedrė Jankevičiūtė, Gintautė Žemaitytė ir aš susidūrėme su tuo, kad dizaino objektai yra labiausiai neatsparūs laikui ir krizėms. Pavyzdžiui, net toks santykinai naujas, vos prieš 46 metus pagamintas, portatyvinis televizorius „Šilelis-401 D“ šiandien tapo nebesumedžiojamu artefaktu. Tiksliau, tokių radau keliuose muziejuose, bet nė vieno – idealios būklės: arba rankenėlių nėra, arba buvusių savininkų apdaužyti ir aplamdyti. Kai paskelbiau televizoriukų paiešką per draugus, pažįstamus ir socialinius tinklus, gavau daugybę siūlymų atvežti net neišpakuotus „Šilelius“, bet jie, dalyti gamyklos darbuotojams vietoj algų dešimtajame dešimtmetyje, mums netiko. Kada nors kitai parodai jų ieškos kiti kuratoriai, o „Daiktų istorijoms“ reikia tik pirmojo „Šilelio“, nes parodoje pasakojama būtent apie jį ir apie kitus svarbiausius bei įdomiausius lietuviško dizaino objektus.
Išnykstantis dizainas
Tokia pati išnykstančios materijos būsena galioja visam šimtmečiui. Tik nuotraukose mačiau puikiausias, įvairiausių stilių (nuo funkcionalizmo iki vėlyvojo art deco) virtuves, kurias suprojektavo ir pagamino tarpukario dailės amatų mokyklų mokiniai. Jos, be abejo, buvo kam parduotos, bet neišliko. Galima (šiek tiek utriruojant) teigti, kad lietuviško dizaino šimtmečio paroda skirta ir lietuviško dizaino nerinkimo šimtmečiui. Tarpukario muziejai dizaino objektų nepirko dėl jų įmuziejinimo abejonių. Sovietiniu pokariu gana daug pramoninio dizaino pavyzdžių buvo sukaupta LTSR Liaudies ūkio pasiekimų parodoje ir gamyklų muziejuose, bet atkuriant Nepriklausomybę tų daiktų niekas labai nesaugojo. Ir šiandien muziejai neturi įpročio savo kolekcijas pildyti ką tik Lietuvoje sukurtais dizaino produktais. Šitaip „Daiktų istorijų“ paroda šalia muziejinės ir atraktyvios edukacijos funkcijų gauna dar vieną misiją – priminti kultūros industrijos laukui (muziejams, dizaineriams, studijoms, ekspertams) apie būtinybę rinkti ir saugoti daiktus.
Lietuviško dizaino pradžia
Šiuolaikinio lietuviškų daiktų pasakojimo pradžią atsekti lengva – yra užfiksuotas aiškus ir tikslus raginimas pradėti juos kurti. 1919 m. profesorius Jonas Šimkus, antrosios Lietuvos Vyriausybės prekybos ir pramonės ministras, savo pranešime „Artimiausi Lietuvos pramonės uždaviniai“ konstatavęs ekonominės nepriklausomybės būtinybę, tarp būsimos pramonės gairių įtraukė ir nuostatą kurti bei gaminti daiktus – tekstilę, avalynę, namų, kontorų ir prekybos įmonių įrangą, indus, mokslo instrumentus, žaislus, žemės ūkio mašinas, vagonus. Šis planas tapo realybe, nors pradžia buvo liūdna. Iš visų Šiaurės ir Rytų Europos valstybių (Baltijos šalių ir Suomijos), sukūrusių ar atkūrusių valstybingumą Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, Lietuva buvo mažiausiai industrializuota, todėl plyno daiktų gamybos lauko, kuriame tebuvo kaimo auksarankių sumeistrauti rakandai, transformacija yra akivaizdi: praėjus dvidešimčiai nepriklausomybės metų, skonį ir akį išaštrinę pirkėjai jau turėjo dosnią lietuviško dizaino pasiūlą, įvertintą apdovanojimais tarptautinėse parodose. Geriausių taikomojo meno mokyklų absolventai pradėjo formuoti ne tik daiktų projektuotojų, bet ir dizaino dėstytojų korpusą. Parodoje „Daiktų istorijos“ apie pirmuosius daiktų kūrybos ir gamybos dešimtmečius pasakoja du ekspoziciniai segmentai. Pirmajame, „Dizainas ir valstybė“, rodoma, kaip dizainas nuo XX a. trečiojo dešimtmečio tapo ir iki šiol yra vienas iš Lietuvos kūrybinio ir ekonominio potencialo įrodymų šalies viduje ir už jos ribų, o segmentas „Dizainas iki dizaino“ rodo, kaip tarpukariu amatininkystė virto dizainu ir sovietmečiu transformavosi į „Dailės“ kombinatų industriją.
Dizaino paradoksai
Mes taip ir nesužinojome, kaip būtų atrodžiusi besiformuojanti lietuviško dizaino mokykla, – 1940–1944 m. dvi okupacijos ir viena reokupacija šį pasakojimą nutraukė. Atidėtas kūrybinis potencialas iš naujo pradėjo augti, kai valstybei – svetimai valstybei – vėl prireikė daiktų. Po tarpukarinio lietuviško dizaino piko praėjus dvidešimčiai metų, prasidėjo naujas pasakojimas. Lietuvos valstybinio dailės instituto Pramonės gaminių meninio konstravimo katedra 1961 m. buvo įkurta plyname lauke, kur vyravo tik anuometinės daiktų gausos likučiai ir stalinistinio ampyro naujadarai. Pirmieji (ir visi būsimieji) diplomuoti dizaineriai pateko į sovietinės gamybos ir vartojimo ypatybių spąstus. Sovietų Sąjunga buvo net tik blogio imperija, ji buvo ir blogai funkcionuojanti imperija. Ideologizuota ekonomika kardinaliai oponavo gero dizaino ideologijai, ir kiekvienas iki maždaug 1990 m. Lietuvoje pagamintas ir akį džiuginantis daiktas yra atskiro pasakojimo vertas paradoksas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, plyno dizaino lauko metafora galėjo – ir net privalėjo – trečią kartą tapti realybe. Juk valstybinės dizaino dirbtuvės ir institucijos su gausiais užsakymais pradingo akimirksniu, o dizaineriai, net ir patys gabiausi, nebuvo pasiruošę kurti, dirbti ir išgyventi globalioje kapitalistinėje rinkoje. Šitoks dizaino susinaikinimo scenarijus turėjo susidėlioti samprotaujant logiškai, bet iš tikrųjų viskas vyko kitaip. Jaunas ir energingas verslas, pasikeitus sąlygoms, prisitaikė greitai ir jau 1991 m. pradėjo eksportuoti lietuviško dizaino prekes. Pasakojimų apie daiktus tonas šiandien vėl pakito ir iš punktyrinių istorinių refleksijų ar sovietinių anekdotų virto sėkmės istorijomis, kurios Lietuvos daiktų dizainą pavers intriguojančiu siužetu.
Virtualus dizainas
Didžiausiame parodos skyriuje „Dizaino paradoksai“ žiūrovai pamatys kelias dešimtis buičiai sukurtų ir tebekuriamų lietuviško dizaino objektų ir jų istorijų, tarp kurių – dulkių siurblys „Saturnas“, pirmasis „Snaigės“ šaldytuvas, nepakitusio dizaino gamybos rekordą pasiekusi bulvių tarkavimo mašina, sonaras meškeriotojams „Deeper“ (ir Felikso Daukanto blizgių projektai), baldai – nuo Brigitos Adomonienės fotelių (1960) iki Naurio Kalinausko modulinių spintų serijos (2006). Simboliška, kad parodos pasakojimas baigiasi kūriniu, kuris iliustruoja daiktinio dizaino pabaigą – virtualios realybės patirties projektu „Laisvės kodas 13“ (2018). Projekto dalyviui teks virtualiai patirti Sausio 13-osios atmosferą – su šūviais, įtampa, aukomis ir besiplaikstančia Trispalve, kuri tapo pirmuoju parodos eksponatu.
Paroda tęsis iki rugsėjo 30 d.
