Iliustruotoji istorija: Kuršių nerijos varnų medžiotojai

Publikuota: 2018-04-01
Kuršių nerijos varnų medžiotojai. www.istidom.lt nuotr.
Kuršių nerijos varnų medžiotojai. www.istidom.lt nuotr.
 

Bado grėsmės prispirtiems kuršininkams varnavimas XIX–XX a. tapo tikru išsigelbėjimu. Krankles gaudė ir jaunas, ir senas. O laimikiai ilgainiui tapo ne tik varguolių užkanda, bet ir išlepusių Klaipėdos ar Karaliaučiaus miestiečių skanėstu.

Daug keistenybių tarpukariu Kuršių Nerijoje regėjęs Lietuvos pasienietis Alfonsas Nevardauskas mena, kad apie rugsėjo vidurį neringiškiai prapliupdavo linksmais šūksniais: „Mūsų kiaulės skrenda!“ Taip šaukdavo, išvydę virš kopų su kitais migruojančiais paukščiais pasirodžiusias pilkąsias varnas. Susenę žvejai, luošiai, paaugliai, net vaikai – visi, kieno tik rankos laisvesnės, tučtuojau mesdavo darbus ir išskubėdavo į miškus bei smėlynus gaudyti šių sparnuočių.

Gaudydavo ne bet kur – lietuviškoje Kuršių nerijos pusėje pavojingiausia zona pilkmargėms buvo plačiausioje, vidurinėje pusiasalio dalyje. Nevardauskas su pasienietišku tikslumu mini, kad varnauta daugiausia „tarp tryliktojo pajūrio kilometro, skaičiuojant nuo Klaipėdos link Nidos“. Čia kiekviena varnagaudžių šeima turėjo savas varnų gaudymo aikšteles. Geriausias vietas – Rasytės, Pilkupos ar Nidos apylinkių kopose, miškuose – girininkijos išnuomodavo tik vienam sezonui. Buvo ir iš kartos į kartą palikuonių paveldimų asmeninių aikštelių. Jas labai saugodavo nuo konkurentų, nes šie galėjo, pavyzdžiui, kliūstelėti aikštelėje žibalo, kurio kvapo varnos baisiai neapkentė.

Tokius medžiotojus Lietuvoje vadino paprastai – varnagaudžiais, o vokiečiai jiems buvo sugalvoję varnakandžių („Kraehenbeisser“, „Krajebieter“) pravardę.

Karvės išlaikymo prabanga

„Kiaulėmis“ pilkmarges vadino neatsitiktinai, mat Kuršių Nerijoje bet koks mėsos šaltinis buvo aukso vertės. Žemyninės dalies gyventojams sunku suprasti, kaip vargo kuršininkai – kopininkai, mėgindami savo smėlynuose, kuriuose praktiškai nėra šienaujamų pievų, išlaikyti vieną kitą galviją. Turinčiam bent vieną karvę ar arklį tekdavo burvalte reguliariai plaukioti (o žiemą keliauti rogėmis) į kitą Kuršmarių pusę ir Rusnėje, Mingėje ar Šilutėje pirkti šieno. Nepigiai – už valtį šieno paklodavo 23 talerius (tai buvusi pusė mėnesinės Juodkrantės kunigo algos). Be to, kelionės buvo pavojingos – kilus audrai, šieno pakrautas kurėnas galėdavo ir apsiversti.

Savo racioną žvejai stengėsi paįvairinti kaip beįmanydami. Vieni, kaip Rasytės (dab. Rybačis) gyventojai, pašonėje turėję didžiulį žuvėdromis knibždėjusį liūną, tūkstančiais rinko jų kiaušinius. Kiti prasimanydavo tikros kiaulienos, kriukses riebindami... smulkiomis žuvelėmis (stintų tais laikais prižvejodavo ypač daug, pavyzdžiui, 1910 m. net – 9 391 toną). Tiesa, mėnesį prieš skerdimą kiaulių „meniu“ reikdavo pakeisti, kad jų mėsa neatsiduotų žuvimi.

Tad ir varniena kuršininkams neturėjo būti ypatinga egzotika. Tiesa, maistui gaudydavo tik jaunas varnaites, mat senių mėsa buvusi kieta, sausa, o ir pakliūdavo šios rečiau, nes turėjo patirties atpažinti pinkles.

„Strateginė“ atsarga

Nupeštą varnieną marinuodavo, sūdydavo, išrūkydavo. Taip pat kepdavo ir troškindavo savo sultyse, „pasmožindami“ su grietine. Arba paprasčiausiai išvirdavo ir patiekdavo su spirgučiais, žirniais, šutintomis bulvėmis, raugintais kopūstais.

Varniena ant stalo tapdavo mažyte švente, žvejai taip paįvairindavo savo racioną, paprastai sudarytą iš žuvų ir bulvių. Tad, pasak garsiojo Rasytės ornitologo vokiečio Johanneso Thienemanno, su išmanymu virtomis kranklėmis džiaugdavosi visa šeima: „Maži vaikai tuoj po varnos kulšelę sugraužia.“

Ragavusieji pasakoję, kad virta varniena buvo tamsoka, skonis panašus į troškintos jautienos. Neringos senbuviai gurmanai taip apibūdindavo vykusią vakarienę pilkmargių gaudymo sezono metu: „Prie stiklo alaus ganc gerai šmėkious paukštiena.“ Pasakojama, kad prie varnienos pratę seni žvejai be jos negalėdavę apsieiti.

Tačiau svarbiau buvo ne atsivalgyti varnienos tam kartui, o prisiruošti jos žiemai. Nupeštas, išskrostas ir gerai pasūdytas varnas sluoksniais suslėgdavo specialiuose mediniuose kubiluose ar statinėse ir vėliau laikydavo rūsiuose ar šiaip vėsiose patalpose. Tai buvo šeimos „strateginė“ atsarga, kuri padėdavo išgyventi baisiausią metą Nemuno žiotyse – šaktarpį.

Ypatingasis „Nerijos balandis“

Varnų plunksnos irgi neprapuldavo, jomis kimšdavo pagalves, čiužinius. Pavyzdžiui, XIX a. Nidoje viešbučio svečiai miegodavo ant tokių patalų. Be to, varnaplunksnėmis kuršininkai ir prekiaudavo – tose vietovėse, kur neaugindavo žąsų.

Gerai daliai varnagaudžių kranksinčios sparnuotės buvo ne tiek „kiaulės“, kiek „skraidantys pinigai“. Tuo metu Kuršių nerijos viešbučiai ir poilsiavietės už varną mokėdavo 50–70 centų (apie 5–7 litų mūsų dienų pinigais). Supirkėjai varnieną „įvekuodavo į stiklus“, kad kitąmet, pavadinę laukinių ančių mėsa, pasiūlytų kurorto svečiams.

Gerą dalį laimikio, pavadinę „kopų bulundėliais“, tiekdavo klaipėdiečiams, bet dar daugiau išveždavo į Rytprūsius. Ten varnieną turguose kaipmat išgraibstydavo Kranto (dab. Zelenogradskas) ar Karaliaučiaus miestiečiai. Nieko neįtariantys svečiai, vietiniams slepiant šypseną, šių miestų restoranuose noriai kirsdavo firminius paukštienos patiekalus: „Šarkuvos žąsieną“ („Sarkaugänse“) ar „Nerijos balandį“ („Nehrungstauben“). Žinoma, tai buvo vis ta pati sūdyta varniena, tik patiekta su ryžių ir raugintų kopūstų garnyru. Ir kainuodavo ji nepigiai...

Klastingasis „spęstas“

Varnų medžioklė labiau priminė žvejybą, tad šiam užsiėmimui irgi buvo būtinas jaukas – varnos vilioklės, kuršininkų vadintos „ruoares an varne“, o vokiečių – „Löckerkrähen“. Jų patyrę medžiokliai imdavo dairytis po varnalizdžius dar gegužę. Dažniausiai pasigaudavo kelis skraidyti dar nemokančius varniūkščius. O turintieji daugiau laiko, kad prisijaukintų, iš lizdo išsikeldavo ir vos apsiplunksnavusius jauniklius.

Gaudyti varnų susiruošdavo rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje, „tuoj po Mykolo“, t. y. po rugsėjo 29-osios, Šv. Mykolo vardo dienos. Prieš tai kiekvienas medžioklis atviroje laukymėje iš pušų šakų įsirengdavo palapinę – slėptuvę „budę“ (vok. k.). Medžioklei geriausiai tiko vėjuotos ir debesuotos dienos, kai varnos skrisdavo pažeme ir pamatydavo ant smėlio išbarstytą jauką – žuvų, lesalo. Į medžioklę varnagaudys išeidavo likus valandai iki saulėtekio. Narve nešdavosi viliokles (joms pakirpdavo plasnojamąsias plunksnas) ir lininį stačiakampio formos (8 m ilgio, 2,5 m skersmens) gaudymo tinklą.

Tinklą patiesdavo laukymėje ir suglausdavo, vieną kraštinę pritvirtindami prie žemės, o per kitą perverdami virvelę (ją vadino „spęstu“). Vienas virvelės galas su rankena buvo slėptuvėje, kitas vedė į tolimiausią tinklo kraštinę su specialiu atverstu metaliniu ar mediniu strypu – svertu. Aikštelės viduryje, tarytum karvę, prie kuoliuko pririšdavo vieną ar daugiau varnų, kad šios kranksėdamos viliotų gentaines, šalia pamesdavo žuvų ar mėsos atliekų. Sulaukęs, kol prie vilioklės nutūps daugiau pro šalį skrendančių varnų, palapinėje tūnantis gaudytojas timpteldavo virvutę, suveikdavo svertas ir tinklas staigiai apgaubdavo aikštelę.

Sprendžiant iš to meto spaudos aprašymų, būta ir paprastesnio varnų gaudymo būdo. Apie 10 m² tinklą pakabindavo ant ramstelių ir prie jų pririšdavo virvutes. Po tinklu dziubindamos žuvų atliekas slampinėdavo pririštos vilioklės. Prisirinkus pakankamai atėjūnių varnų, „krajebieteris“ timpteldavo virvelę, ir tinkle imdavo spurdėti sugautos nelaimėlės.

Varnos pakaistimas

Priėjęs prie tinkle besiblaškančio laimikio, medžioklis darydavo tai, dėl ko juos visame pasaulyje praminė varnų kandžiotojais (vok. „krähenbeisser“) – staigiu judesiu perkąsdavo varnai pakaušį. Tiesa, yra teigiančių, kad kąsdavo į kaklą. Smetoninėje spaudoje pasitaikydavo ir visai šiurpokų aprašymų, esą „gaudytojai atsiskubinę išima varnas ir dantimis nukandžioja galvas“.

Tačiau visi sutarė, jog tai buvo žiauri, bet žaibiška baigtis. Kuršininkai tokį nugalabijimą vadino varnos pakaistimu, vokiečiai praminė „Totbiss“. Ir turėjo posakį – „Krahen sanfter Tod“ (Švelni varnų mirtis). Ornitologas J. Thienemannas teigė: „Reikia pasakyti, kad retai man teko matyti gyvą padarą taip greit nusibaigiant, kaip tokią perkąstu kaklu varną. Kūnas nė nebekrusteli, – tai iš tiesų staigi žūtis. Per labai trumpą laiką gaudytojas tokiu keistu būdu nugalabija daugybę varnų.“

Kadangi varnos buvo pripažintos užkratą nešiojančiais padarais, krimstelėjęs paukštį dažnas varnagaudys dezinfekuodavo burną gurkšneliu degtinės (sakoma, ne bet kokios, o kelis mėnesius išlaikytos su gintarais).

Po šito medžioklės pėdsakai smėlyje būdavo užlyginami ir gaudynės prasidėdavo iš naujo. Namo laimikį parsinešdavo surišę už kojų ant virvės ir persimetę per petį. Teigiama, kad vidutinis dienos laimikis būdavo 15–20 varnų. Tiesa, patyrę meistrai, tokie kaip Ventės kaime gyvenęs iš Nerijos kilęs senolis, perdien sučiupdavo ir iki 70, o kartą, 1927 m. rudenį, net 167 varnas.

Buvo ir kitokių varnų gaudymo būdų, pasakojama, kad pilkmarges nuodydavo į jauką – mažas žuveles – prikimšę džiovintų nuodingųjų grybų. Varnai nukritus, gaudytojas pribėgdavo, išspausdavo jos skrandžio turinį, atgaivindavo į snapą įpylęs kiek pieno, o tada pribaigdavo krimstelėjęs. Balandžius ir kovus esą gaudydavo degtinėje mirkytais grūdais, bet tai buvęs nepatikimas būdas. Apsvaigę paukščiai nebūtinai krisdavo žemėn – atvirkščiai, daugelis pakildavo ypač aukštai, ir tiek juos tematydavai.

Pasakojama, kad varnos, nors jau ir nebe masiškai, Kuršių nerijoje gaudytos ir ruoštos maistui net iki XX a. 9 dešimtmečio. O kai kurie ūkininkai jas net laikė voljeruose ir specialiai lesindavo, tarytum kokius kalakutus.

Žvirblių karai

Varnos medžiotos ne tik maistui. Pavarčius senuosius dokumentus, panašu, kad žvirblinių ir varninių šeimos paukščiai išties turi senų sąskaitų su Mažosios Lietuvos gyventojais. Juk jau Kristijonas Donelaitis savo „Metuose“ yra aprašęs liūdnai pasibaigusią varnų medžioklę. Jos iniciatorius nenaudėlis Dočys teismui draskė akis, mojuodamas Prūsijos karaliaus įsakymu naikinti varnas: „Kas jums rūp, – tarė jis, – jūs provninkai maloningi, / Kad, varnienos kartais aš išsikept užsigeidęs, / Varnų bent porelę sau pietums nusišauju? / Ar nepavelijo gaišint jas mūsų karalius?“

Išties Prūsijos valdovai, tiek Frydrichas I, tiek Frydrichas II, kone kas dešimtmetį (1721, 1731, 1744 m.) pavaldiniams specialiais įsakymais stropiai primindavo nurodymą visais būdais naikinti žvirblius ir varnas. Legendoje pasakojama, kad karaliai tokį negailestingą karą pradėję neapsikęsdami žvirblių čirškesio ir varnų kranksėjimo. Iš tiesų nurodytos kitos priežastys – esą kovai kenkė laukams, pievoms ir sodams. Varnos ir šarkos nusikalto grobdamos naminių paukščių kiaušinius, užkapodamos į kilpas Karas baigėsi liūdnai. Išnaikinus sparnuočius, pražuvo sodų derlius, nes jį sunaikino tuoj pat privisę kenkėjai – parazitai.

Prūsijos valdovų pėdomis pasekė ir kitų XVIII a. vokiškų valstybėlių valdovai, vienas po kito skelbę karus varnų ir žvirblių sąjungai. Tokios kovų su sparnuočiais „kenkėjais“ kampanijos įgavo bendrinį „žvirblių karo“ („Spatzenkrieg“) pavadinimą. Taip 1749 m. į kovą su žvirbliais pavaldinius pakvietė Braunšveigo hercogas Karolis I. Po dešimtmečio į karą metėsi Vestricho (Pietvakarių Vokietijos regionas) gyventojai. 1771 m. karių gretas papildė Brandenburgo markgrafas Karlas Alexanderis, 1803 m. į karą su žvirbliais miestiečius sukėlė Grumbacho burmistras. 1816–1845 m. paukščiams gerokai kliuvo visame Vestfalijos regione.

Nuo strichnino iki revolverių

Kovos būdų išties nesirinkta: paukščius šaudė, ardė jų lizdus, nuodijo strichnino prikimštais kiaušiniais. Mažojoje Lietuvoje tais metais (XIX–XX a. pr.) išpopuliarėjo norvegiška „Šiaurės varnų gaudyklė“ – krūmuose pastatoma rėminė tinklu aptraukta gaudyklė, o jos viduje gentaines į pinkles viliodavo prijaukinta varna. Tinklan įkliuvusias krankles pribaigdavo specialių kuokų smūgiais ar tiesiog nusukdavo galvas.

Velykų išvakarėse paaugliai laipiodavo po medžius ir rinkdavo kovų kiaušinius (už kiekvieną gaudavo po grašį). O dvarininkai ir valstiečiai pramogaudavo šaudydami jaunus kovukus 6 mm revolveriais. Prisimedžioję rengdavo iki išnaktų trunkančias šventes prie laužų, o jose vaišindavosi koviena.

Paukščių naikinimą skatindavo klasikiniu meduolio ir botago principu. Už nudobtas varnas pagal pristatytų kojų skaičių mokėtas tam tikras mokestis. Egzistavo ir tam tikras sunaikintų paukščių minimumams asmeniui. Priklausomai nuo padėties ir gyvenamosios vietos, kiekvienas valstietis per metus turėdavo pristatyti ne mažiau kaip 6–16 žvirblių galvų ir 6–24 varnų kojelių. Už kiekvieną trūkstamą (iki minimalaus kiekio) žvirblį valstiečiui grėsė 3, o už varną – 6 grašių bauda.

Tiesa, K. Donelaičio Dočys dėl paukščių naikinimo skaičiaus priekaištų, regis, nesulaukė: „Ar ne gana, kad aš jums varnų nunešu kojas / Ir, kaip būrui reik, sugavęs dvylika žvirblių, / Galvas nusuktas kasmets jums duot nesistengiu?“

Smetoniniai „varnų karai“

Nereikėtų manyti, kad aprašytos kovos su varniniais (žvirbliniais) tebuvo egzotiška senovinė Mažosios Lietuvos tradicija. Didžiojoje Lietuvoje tarpukario laikais tokių karų irgi vyko. Štai 1932 m. visi 300 Mažeikių apskrities medžiotojų, pasak spaudos, „turi pristatyti tam tikrą skaičių varnų kojų, įrodymui, kad plėšrieji ir kiti nenaudingi paukščiai naikinami, nepristačius įrodymų uždedama bauda 10 Lt“.

Medžiotojai kartais persistengdavo – varnų parkuose ir miškuose prišaudydavo tiek (ir nesurinkdavo), kad į tą vietą ilgai niekas negalėdavo įžengti dėl gaišenų dvoko. Bent tuo skundėsi kauniečiai 1930 m. „Lietuvos žiniose“: „Panemunės šilely kažkas prišaudė daug varnų, kurios dabar pūna ir dvokia.“

Neatsiliko ir latviai. 1938 m. spaudoje paskelbta, kad visoje šalyje nuo balandžio 18 iki gegužės 1 dienos bus naikinami varnalizdžiai, uoliausiesiems bus mokamos premijos.

Kad naikintų stropiau, žmonių kraują kaitino siaubo istorijos apie varnų užkapotus vaikus. „Lenkijos rytinėje dalyje didelis išalkusių varnų būrys užpuolė penkerių metų amžiaus mergaitę. Varnos mergaitę taip sukapojo, kad ta nuo žaizdų mirė“, – rašyta 1938 m. gruodžio „Lietuvos žiniose“.

Susidaro įspūdis, kad 1937–1938 m. buvo karščiausi kovos su varnomis metai Lietuvoje. Laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ džiaugtasi, kad Joniškėlio valsčiuje pavyko atsikratyti varnų pulkų, kurie per pavasario sėją nutūpia pasėlius ir juos labai praretina. Tai pasiekta valsčiaus tarybos nutarimu įpareigojus ūkininkus savo valdose išardyti visus pastebėtus varnalizdžius, o tinginiams buvo paskirtos baudos.

Didysis Kinijos vajus

Bene garsiausia žvirblių naikinimo kampanija įvyko 1958–1959 m. Kinijoje. Komunistų partija, vedama didžiojo Mao, 1958 m. paskelbė „karą keturiems kenkėjams“: žiurkėms, musėms, uodams ir... žvirbliams. Įdomu, kad varnos šįkart taikiklio išvengė – kinai nebuvo įsitikinę jų daroma žala.

O štai žvirblius kaltino tuo, kad jie atima paskutinį duonos kąsnį iš suvargusių kinų valstiečių – esą sėjos metu šių sparnuočių pulkai taip nugula laukus, kad nuolat nuimamas varganas derlius.

Ilgai suktos galvos, kaip įveikti žvirblių armiją. Šaudyti atrodė neracionalu – amuniciją derėjo patausoti mūšiams su pasauliniu kapitalizmu. Nuodyti, spęsti milijonus gaudyklių – irgi buvo pernelyg brangu. Tad sugalvota žvirblius mirtinai... nuvarginti. Mat žinoma, jog šie sparnuočiai ore gali išsilaikyti ne ilgiau kaip 15 minučių. Taigi „žvirblių fronto kariai“ išpuolė į laukus ir miestų gatves (namų stogus) ir ten be perstojo triukšmaudami vaikė vargšus paukščius, kol šie nusikamavę krisdavo ant žemės, o kinai juos pribaigdavo.

Miestuose buvo suburti specialūs motociklininkų būriai, jie stebėjo ir sekė besiblaškančių žvirblių būrių judėjimą. Vien Pekine per tris balandžio dienas buvo sunaikinta (stropių kinų skaičiavimu) 401 160 vienetų žvirblių. O iš viso per pusmetį Kinijoje šitaip buvo pribaigta apie 2 milijardus žvirblių.

1959 m. šalis atsikvėpė – derlius buvo išties įspūdingas. Tačiau pergalė pasirodė trumpalaikė ir po metų karčiai atsirūgo – 1960 m. derlių surijo nekliudomi prisidauginę parazitai, šalyje prasidėjo badas. Didžiajam Mao nieko kito neliko kaip išbraukti žvirblius iš „keturių kenkėjų“ sąrašo ir juos pakeisti blakėmis. O žvirblių populiacijos atkūrimas šalyje truko dar ilgai, jų net teko pirkti užsienyje (SSSR ir Kanadoje).

Tarpukario Lietuvos spaudoje irgi buvo užsimota prieš žvirblius ir muses. Tačiau lietuviai pasirodė išmanesni už kinus. Žvirblių nauda naikinant parazitus mūsų seneliams buvo akivaizdi, tad mažieji sparnuočiai sėjos metu vaikyti kitokiais ginklais – daržo baidyklėmis ir įvairiais sumeistrautomis garsinėmis priemonėmis.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Investicijos į nekilnojamąjį turtą tarpukario Kaune 5

Sukako 100 metų, kai 1919-ųjų sausio 2 d. iš lenkų okupuoto Vilniaus pasitraukė Lietuvos laikinoji...

Laisvalaikis
2019.01.20
Lietuvos rašytojų sąjunga gina rašytoją M. Ivaškevičių 1

Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) valdyba sausio 19 d. išplatino pareiškimą, ginantį Nacionalinės kultūros ir...

Laisvalaikis
2019.01.20
Beckhamų prekės ženklai klimpsta į nuostolius 4

Davido ir Victorios Beckham atstovaujami aprangos prekės ženklai pastaraisiais metais patiria vis daugiau...

Laisvalaikis
2019.01.20
Jūsų namai toli nuo namų: „Radisson“ ir „Ramada“ viešbučių istorijos Premium

Keliauninkams skirtos užeigos egzistavo jau ankstyvosiose civilizacijose ir yra minimos net Biblijoje.

Verslo klasė
2019.01.19
Ekspertai: „Gillette“ reklama – vaikščiojimas skustuvo ašmenimis Premium 3

Rinkodaros metus tarptautiniai prekės ženklai pradeda aktyviai – „Gillette“ savo naująja kampanija išjudino...

Rinkodara
2019.01.17
Smiltynėje pradedama statyti jūros gyvūnų sanatorija

Šią savaitę Kuršių nerijos Kopgalyje, greta Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumo bus pradėtas statyti...

Laisvalaikis
2019.01.17
Radiniai Gedimino kalne – nuo klajoklių genčių strėlių iki Vytauto laikų mūrų

Pernai tvarkant Gedimino kalną archeologai aptiko įdomių radinių iš įvairių istorinių laikotarpių.

Laisvalaikis
2019.01.16
Žiūrimiausias 2018-ųjų filmas Lietuvoje – „Tarp pilkų debesų“ 2

Metų sandūroje paskelbtų tyrimų rezultatai, rodantys, jog 2018-uosius Lietuvos gyventojai įvertino gerai, o...

Laisvalaikis
2019.01.16
Siekdama skaidrumo, „Tiffany & Co“ numeruos deimantus

JAV Juvelyrikos tinklas „Tiffany & Co“ pranešė nuo šiol visus parduodamus deimantus žymėsiantis serijiniu...

Laisvalaikis
2019.01.15
Iliustruotoji istorija: Rokfelerio centras 2

Pačiame Niujorko viduryje stūksantis Rockefellerio centras daugiau nei 80 metų kasmet sulaukia milijonų...

Laisvalaikis
2019.01.13
Įvardijo sveikiausius turistams pasaulio miestus 2

Jei savaitgalio išvykai ieškote miesto, kuriame laiką galima būtų praleisti naudingai sveikatos požiūriu,...

Siūlo darbą švyturio prižiūrėtojams Kalifornijoje už 130.000 USD 1

Jeigu norisi kardinalių pokyčių, galbūt vertėtų pakeisti darbą. Pavyzdžiui, tapti istorinio švyturio...

Vadyba
2019.01.12
Baldų gamintojas P. Narbutas investuoja į futbolo klubą 21

Šių metų pradžioje įkurta viešoji įstaiga – futbolo klubas „Vilnius“, jį įsteigė biuro baldų gamybos...

Laisvalaikis
2019.01.11
„Verslios Lietuvos“ vadovės D. Kleponės portretas: lyderystė carpe diem stiliumi 23

Ruošdamasi pokalbiui su Daina Klepone, VšĮ „Versli Lietuva“ generaline direktore, pamaniau: jos CV būtų...

Laisvalaikis
2019.01.11
Mokslininkai atspausdino už aguonos grūdą mažesnį Vytį

Vilniaus universiteto (VU) Fizikos bei Chemijos ir geomokslų fakultetų mokslininkai kartu su lazerinių...

Laisvalaikis
2019.01.10
„Amazon“ vadovo skyrybos: investuotojai klausia, kaip dalys akcijas 6

Po 25 metų santuokos, turtingiausiu planetos žmogumi tituluojamas Jeffas Bezosas skiriasi su žmona MacKenzie.

Technologijos
2019.01.10
Dirbtinis intelektas genetines ligas išskaito veide 3

Mokslininkai teigia sukūrę dirbtinio intelekto technologiją, kuri gali nufotografuoti paciento veidą ir...

Laisvalaikis
2019.01.10
Londone – Vincento van Gogho darbų paroda 1

Laikas pirkti bilietus: Londone veikianti „Tate Britain“ galerija šių metų kovo 27 d. atidaro olandų...

Laisvalaikis
2019.01.09
Vilniaus garbės piliečių vardas pirmąkart suteiktas šeimai 3

Mecenatų, mokslininkų Viktoro ir Danguolės Butkų šeima, praėjusių metų spalį Vilniuje atidarę MO muziejų, ir...

Laisvalaikis
2019.01.09
Kino kūrėjams – daugiau finansinių galimybių

Nuo sausio 1 d. Lietuvoje įsigaliojusi pataisyta Europos Tarybos (ET) konvencija dėl bendros kino filmų...

Laisvalaikis
2019.01.08

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau