Iliustruotoji istorija: Kuršių nerijos varnų medžiotojai

Kuršių nerijos varnų medžiotojai. www.istidom.lt nuotr.

Bado grėsmės prispirtiems kuršininkams varnavimas XIX–XX a. tapo tikru išsigelbėjimu. Krankles gaudė ir jaunas, ir senas. O laimikiai ilgainiui tapo ne tik varguolių užkanda, bet ir išlepusių Klaipėdos ar Karaliaučiaus miestiečių skanėstu.

Daug keistenybių tarpukariu Kuršių Nerijoje regėjęs Lietuvos pasienietis Alfonsas Nevardauskas mena, kad apie rugsėjo vidurį neringiškiai prapliupdavo linksmais šūksniais: „Mūsų kiaulės skrenda!“ Taip šaukdavo, išvydę virš kopų su kitais migruojančiais paukščiais pasirodžiusias pilkąsias varnas. Susenę žvejai, luošiai, paaugliai, net vaikai – visi, kieno tik rankos laisvesnės, tučtuojau mesdavo darbus ir išskubėdavo į miškus bei smėlynus gaudyti šių sparnuočių.

Gaudydavo ne bet kur – lietuviškoje Kuršių nerijos pusėje pavojingiausia zona pilkmargėms buvo plačiausioje, vidurinėje pusiasalio dalyje. Nevardauskas su pasienietišku tikslumu mini, kad varnauta daugiausia „tarp tryliktojo pajūrio kilometro, skaičiuojant nuo Klaipėdos link Nidos“. Čia kiekviena varnagaudžių šeima turėjo savas varnų gaudymo aikšteles. Geriausias vietas – Rasytės, Pilkupos ar Nidos apylinkių kopose, miškuose – girininkijos išnuomodavo tik vienam sezonui. Buvo ir iš kartos į kartą palikuonių paveldimų asmeninių aikštelių. Jas labai saugodavo nuo konkurentų, nes šie galėjo, pavyzdžiui, kliūstelėti aikštelėje žibalo, kurio kvapo varnos baisiai neapkentė.