„Iliustruotoji istorija“: budelis – viduramžių atstumtasis

Publikuota: 2016-12-24
Stop kadras iš filmo „The last hangman“.
Stop kadras iš filmo „The last hangman“.
 

Jis turėjo būti negailestingas, sugebėti sudeginti žmogų ant laužo, tiksliai smogti kalaviju ir būti pasiruošęs net artimuosius pasmerkti. Budelio darbas buvo vienas iš pajamingiausių, bet jo kaina buvo atskirtas gyvenimas purvinuose miesto pakraščiuose.

Frantzas Schmidtas susikaupęs žiūrėjo į pakopas priešais save. Neužteko vien laikyti pusiausvyros, dar reikėjo padėti vyrui, kuris surištais riešais greta jo lipo siauromis kopėčiomis. Abu vyrai užkopė ant paskutinės pakopos ir atsistojo ant kartuvių skersinės sijos – laikas. Frantzas ištiesė ranką ir pačiupo virvę, kurią buvo pasiruošęs iš anksto. Atsargiai pervėrė kilpą vyrui per galvą ir užnėrė ant kaklo. Čia jų keliai išsiskyrė. Greitu judesiu Frantzas nustūmė vyrą nuo kopėčių, o pats liko stovėti ir žiūrėjo, kaip stora virvė įsirėžia į žemyn krintančio vyro kaklą. Tik tuomet, kai suglebęs kūnas pakibo kartuvėse, Frantzo darbas buvo baigtas.

Jis paskubomis nulipo kopėčiomis, kur jo laukė mokytojas. Šis tris kartus pliaukštelėjo mokiniui per veidą. Tai reiškė, kad devyniolikmetis Frantzas Schmidtas, kaip garsiai skelbė mokytojas, „mirties bausmę įvykdė vikriai ir be klaidų“, taigi buvo įvaldęs amatą.

1573 m. birželio 5 dieną Pietų Vokietijos kaime, Šteinache, Frantzas Schmidtas įvykdė mirties bausmę vagiui Lienhardtui Russui. Tai buvo jo karjeros pradžia, vėliau jis įvykdė daugybę egzekucijų. Kai vyras po 45 metų metė šį amatą, buvo nužudęs 394 žmones, daugybę išplakęs, kankinęs ir subjaurojęs, pavyzdžiui, išdeginęs ant kūnų žymes, nupjovęs ausis ir liežuvių galiukus arba vieną po kito sulaužęs kaulus. Niekas Frantzo neklausė, ar jis nori dirbti budeliu, tokį amatą jis paveldėjo iš tėvo. Aplinkiniai jį niekino. Budelis buvo siejamas su nuodėme, bausme ir mirtimi, tai baugino žmones, todėl jis buvo nustumtas į viduramžių visuomenės paribius.

Paskelbtas budeliu atsitiktinai

Budeliais dirbo ištisos Frantzo kolegų kartos, o Schmidtų šeima šią nemalonę buvo užsitraukusi gana neseniai. Schmidtai tapo budeliais atsitiktinai. Frantzo tėvas Heinrichas Schmidtas buvo garbingas Pietų Vokietijos Hofo miesto paukščių medžiotojas.

1553 m. rudenį jis stebėjo mirties bausmės vykdymą. Vietos valdovas, markgrafas, buvo sulaikęs tris vyrus ir apkaltinęs juo sąmokslu prieš jį. Markgrafas įsakė tris vyrus nedelsiant pakarti, bet miestelis buvo labai mažas ir neturėjo savo budelio. Nekantrus valdovas kategoriškai atsisakė laukti, kol atvyks budelis iš vieno didžiųjų miestų. Jis prisiminė seną paprotį ir vienam iš susirinkusių žiūrovų įsakė įvykdyti mirties bausmę. Nelaimei, valdovas pasirinko Heinrichą. Paukščių medžiotojas kaip įmanydamas bandė atsisakyti, bet grafas neklausė jo prieštaravimų.

„Jeigu (mano tėvas) nebūtų paklusęs, (markgrafas) būtų jį pakoręs su tais trimis vyrais“, – pasakojo Frantzas. Taip Schmidtas tapo budeliu ir perdavė šį amatą sūnui.

Praktikavosi su kiaulėmis ir šunimis

Pasakojimas apie nelaimėlį Heinrichą Schmidtą išliko iki mūsų dienų, nes Frantzas, kitaip nei daugelis XVI a. vyrų, mokėjo skaityti ir rašyti. Visi budeliai privalėjo parengti išsamius įvykdytų mirties bausmių sąrašus. Frantzas savo gabumus panaudojo dar ir dienoraščiui rašyti. Nuo pirmosios mirties bausmės 1573 m. iki karjeros pabaigos 1618 m. Frantzas reguliariai rašė apie savo gyvenimą.

Vaikystė aprašyta vos keliais sakiniais, bet istorikai žino, kad budelių sūnūs – kaip dauguma to meto berniukų – mokėsi tėvo amato. Ankstyvoje paauglystėje pagrindinės Frantzo užduotys buvo valyti kalaviją ir kankinimo įnagius bei mirties bausmei paruošti virves ir grandines. Kai paaugo ir tapo stipresnis, jaunam budelio mokiniui padėjo atlikti jo darbus. Tikriausiai tėvas patarė neatsilikti, kad sūnus ir pats viską mokėtų, nes išauš diena, kai jam pačiam teks užnerti kilpą ar smogti kalaviju arba kirviu.

Daugiausia treniruotis reikėjo kapoti galvą. Kiekvienam budeliui būdavo pagaminamas kalavijas, tinkamas jam pagal ūgį ir mėgstamą stilių. Dauguma budelių kalavijų buvo maždaug metro ilgio ir svėrė tris kilogramus. Kai kuriuose buvo išraižyti religiniai paveikslai, pavyzdžiui, Jėzaus Kristaus ar Švč. Mergelės Marijos atvaizdai. Ant kitų buvo išgraviruoti patarimai, pavyzdžiui, „Saugokis blogų darbų, nes gyvenimą baigsi kartuvėse“, arba dar tiesiau: „Viešpats kaltina, o aš baudžiu mirties bausme“. Kalavijas buvo išskirtinis ir asmeninis įrankis, o mokytojo Heinricho ginklas, kai nebuvo naudojamas mirties bausmėms vykdyti arba Frantzui mokyti, kabėjo garbingoje namų vietoje – virš židinio.

Svarbiausia – įstatymas ir tvarka

Pirmosios mokinio aukos paprastai būdavo moliūgai. Vėliau geltonos daržovės buvo keičiamos rabarbarų lapkočiais, į kuriuos pataikyti buvo kiek sunkiau, o jų sunkių stiebų tekstūra priminė žmogaus kaklą. Vėliau ėjo ožkos, kiaulės ir kiti naminiai gyvūnai, kuriuos buvo lengva išlaikyti, galop buvo praktikuojamasi su benamiais šunimis. Šuns galvą nukirsti buvo it baigiamasis egzaminas prieš vykdant tikrą mirties bausmę. Frantzo egzaminas vyko 1573 m. gegužę. Po mėnesio jis savo žinias galutinai įtvirtino prie kartuvių Šteinache.

Frantzas buvo išmokytas tinkamiausiu laiku. Kad ir keistai skamba, XVI a. pabaigoje budelių paklausa labai išaugo. Šv. Romos imperijoje viduramžiais prekyba ir amatai nuolat plėtojosi, o miestai tapo turtingesni, tad kai kuriems jų buvo suteiktas nepriklausomų valstybių statusas. Naujosios valstybės ėmė varžytis, siekė pritraukti prekybą ir gamybą, o prekybininkus viliojo tvarka ir įstatymų laikymasis.

Todėl miestai varžėsi, kuris griežčiau baudžia nusikaltėlius, kiekvienas miestas gavo mirties bausmių monopolį. Anksčiau bausmės buvo privatus nusikaltėlio ir aukos ar jos šeimos reikalas. Frantzas netrukus suprato, kad pasiūla neatitinka paklausos. Kaip daugelis kitų kolegų, pirmaisiais metais jis keliaudavo dirbti iš vienos vietos į kitą. Gyvendamas kelyje suprato, kad jo profesija atskiria jį nuo kitų. Frantzui ir kolegoms teko susitaikyti su tokiais epitetais: mėsininkas, kruvinas teisėjas, ponas šėtonas. Viena iš įprastų pravardžių buvo Budelio pavainikis.

Buvo neįsivaizduojama, kad kitų amatų atstovai priimtų Frantzą į savo gretas. Vieninteliai žmonės, kurie bičiuliavosi su budeliais ir sėdėdavo prie bendro stalo pakelės užeigose, buvo kiti keliaujantys atstumtieji, pavyzdžiui, čigonai, elgetos ir samdomi kareiviai.

Frantzas žinojo, kad daug budelių susidėdavo su padugnėmis, kiti tapdavo priklausomi nuo alkoholio, nes smuklėse malšindavo skausmą ir pamiršdavo siaubą, patirtą kankinant ir žudant kitus žmones. Ramusis klajūnas stengėsi žūtbūt išvengti tokio likimo. Be to, jis žinojo, kad būsimi darbdaviai vertina budelius pagal gandus ir draugiją. Tais laikais įstatymas ir tvarka buvo aukščiau visko, todėl labai svarbi buvo nepriekaištinga reputacija, ir Frantzas pasirinko vienintelę galimą išeitį: mandagiai atsisakydavo kvietimų išgerti drauge ir visada laikydavosi vienas.

Frantzo gyvenimas buvo vienišo klajoklio amatininko, tačiau susilaikymas ir asketiškas gyvenimo būdas davė naudą: visada nesunkiai gaudavo darbo, anksti pradėjo samdytis prestižinėse vietose – pirmiausia didmiestyje Bamberge, vėliau, sulaukęs vos 24 metų, pasirašė sutartį su Niurnbergo miesto taryba. Apie tokį darbą svajojo visi budeliai. Miestas, kuriame gyveno maždaug 100 tūkstančių gyventojų, buvo vienas iš Šv. Romos imperijos prekybos ir kultūros centrų. Jį lenkė tik Augsburgas, Kelnas ir Viena. Niurnbergo bankai ir prekybininkai pirmavo visoje Europoje, tad vienam reikšmingiausių šalies miestų reikėjo nuožmaus budelio, galinčio atgrasyti potencialius nusikaltėlius.

Kankinimai – amatas

Budelis ne tik vykdydavo mirties bausmę – jis dalyvaudavo teismo procese nuo pradžios iki galo. Frantzas pats aprašė, kaip tardydavo įtariamuosius, kai tik valdžia juos suimdavo. Auka būdavo nuvelkama į kalėjimą ir uždaroma kankinimo kameroje – mažoje belangėje patalpoje su skliautinėmis lubomis. Čia Frantzas kvosdavo įtariamąjį rodydamas kankinimo įrankius ir pasakodamas, kam jie naudojami. Jei grasinimai nepriversdavo įtariamojo prabilti, šiurpūs įnagiai būdavo paleidžiami į darbą.

Tarp Frantzo metodų, naudojamų prisipažinimui išgauti, buvo nykščių traiškymo varžtai, vadinamieji ispaniški batai (skirti laužyti kaulams) ir ugnis – degantys fakelai buvo laikomi po kaltinamojo pažastimis. Jeigu prasižengėlis priešindavosi, budelis naudodavo ir tempimo suolą. Auka būdavo paguldoma ant suolo, riešai ir kulkšnys surišamos virve, tuomet sukant volus rankos ir kojos būdavo tempiamos priešinga kryptimi, kol išnirdavo sąnariai. Sąnariai būdavo narinami ir surišant kaltinamojo rankas už nugaros bei lėtai keliant auką už riešų į viršų su pririštu prie kojų akmeniu, tempiančiu auką žemyn. Šis kankinimo būdas, vadinamas „strappado“, buvo labai skausmingas. Paprastai išnirdavo kaltinamojo pečiai.

Pačią apklausą vykdydavo du garbūs piliečiai, dažniausiai – burmistrai ar turtingi pirkliai, kurie iš patalpos, įrengtos vienu aukštu aukščiau, klausimus užduodavo per specialų ortakį. Viso proceso metu Frantzas vertindavo, kiek kankinimų kaltinamasis gali pakelti ir kokios priemonės turi būti naudojamos prisipažinimui išgauti. Po nuosprendžio būdavo skiriama bausmė – mirties bausmė, veido sudarkymas, plakimas arba ištrėmimas.

Budelių drabužiai – rožinės spalvos

Už darbą Frantzui buvo gerai mokama. Pagrindinį atlyginimą sudarė 2,5 guldeno per mėnesį – nemaža pinigų suma tais laikais, kai metinis kalėjimo prižiūrėtojo atlyginimas buvo 10–15 guldenų. Be to, buvo mokami priedai už tardymus, o būstas buvo suteikiamas nemokamai. Frantzas buvo vienas iš 5 procentų geriausiai uždirbančių žmonių, todėl galėjo gyventi prabangiai – jo pajamos prilygo gydytojų ir teisininkų pajamoms.

Gerovę atspindėjo drabužių stilius. Daugelyje miestų budeliai galėjo sau leisti brangius drabužius. Iliustracijos rodo, kad vieni rengdavosi elegantiškai, kiti – beveik prašmatniai. Taip rengėsi ir Frantzas. Piešinyje, kurį, manoma, nupiešė liudininkas, jis primena jauną moterį. Jis užsimoja kalaviju mūvėdamas rožines kojines, vilkėdamas rožines kelnes su rožiniu kapšeliu, odinę liemenę, mėlyną švarką ir baltus marškinius.

Tačiau nei drabužiai, nei pinigai neužtikrino aukštos padėties. Vien jo namo vieta rodė, kad jis – visuomenės užribyje. Jo erdvus namas su moderniais patogumais, pavyzdžiui, šildoma vonia, buvo pastatytas saloje. Į salą vedė medinis tiltelis, tačiau norint patekti į Frantzo namus reikėjo pirmiausia praeiti kiaulių turgų, skerdyklą ir kalėjimą.

Moterys nenorėjo tekėti už budelių

Vis dėlto budelių namai ir drabužiai kėlė kitų amatininkų, kurių poreikis augant užsienio prekybai didėjo, pavydą. Daugelis amatininkų savo susierzinimą liejo ant budelių, šių sūnūs demonstratyviai nebuvo priimami į gildijas. Tokia atskirtis buvo pražūtinga, mat norint gauti darbą, buvo būtina priklausyti gildijai.

Kadangi budelių padėtis visuomenėje buvo žema, jiems buvo sunku susirasti žmoną. Nedaug moterų, net iš pačių žemiausių luomų, norėdavo susieti gyvenimą su profesionaliais žudikais. Vienintelės, sutikdavusios į lovą priimti tokius vyrus kaip Frantzas, buvo prostitutės.

Tačiau Frantzui išdirbus Niurnberge pusantrų metų, galų gale pavyko susižadėti su devyneriais metais vyresne Maria Beckin. Vedybos įvyko 1579 m. gruodžio 7 dieną poros namuose, nes budelis bažnyčioje buvo nepageidaujamas. Apie santuoką byloja vos keli faktai, pavyzdžiui, sužadėtuvių ir vedybų datos. Apie jausmus nieko neužsimenama. Archyvuose rašoma, kad Maria buvo neturtingos našlės dukra, gyvenusi kartu su viengungiais broliais ir seserimis. Iš šių duomenų ir Marios amžiaus – 34 metai netekėjusiai moteriai tais laikais buvo daug – matyti, kad jiedu pasirinko vienas kitą veikiau neturėdami kitos išeities.

Šeimai buvo nuolat primenama, kad jos vieta – visuomenės užribyje. Tais laikais buvo įprastos ne tik subtilios užuominos, bet ir atviri įžeidinėjimai. Be to, budeliams nebuvo leidžiama švęsti religinių ir valstybinių švenčių. Net gydytojai ir teisininkai, su kuriais Frantzas kasdien dirbdavo, gatvėje susitikę budelį, jo žmoną ar vaikus, apsimesdavo jų nepažįstantys.

Tačiau faktai rodo, kad Schmidtų šeimos gyvenimas buvo gana darnus. Frantzo pajamos buvo stabilios, namai erdvūs, ir vaikų pulkas sparčiai augo. Maria ir Frantzas susilaukė keturių berniukų ir trijų mergaičių. Deja, du vaikai, keturmetis Vitusas ir trimetė Margaretha, 1585 m. vasarą mirė nuo maro, tačiau viduramžiais visi – ne tik budeliai – gyveno tokiomis sąlygomis: maro epidemijos buvo dažnos, o vaikų mirtingumas – didelis. Nepaisant Frantzo amato, jo šeima, ypač žmona, buvo mėgstama tarp artimų draugų. Kai Maria ir šešiolikmetis sūnus Jörgas 1600 m. mirė, Frantzas sulaukė didelės užuojautos. Gana neįprasta, kad mirusio jaunojo Jörgo karstą nešė bendramoksliai, o „kaimynai, niekieno neverčiami ir užjausdami“, nešė sunkų Marios karstą ilgą kelią į kapines.

Tapęs našliu, Frantzas toliau dirbo kaip dirbęs. Kai persirito per penktą dešimtį, visi matė, kad jis nebegali dirbti šio fiziškai sunkaus darbo. 1611 m., kirsdindamas Elisabethą Mechtlin, nuteistą už neištikimybę ir kraujomaišą, smogti kirviu turėjo tris kartus. Egzekucija buvo pavadinta „gėdinga“ ir „bjauria“. Pats jis dienoraštyje įrašė žodį „nemokšiškas“ – taip budeliai vadino nesėkmingą mirties bausmės įvykdymą.

Atgavo garbę

Nemokšiškų egzekucijų pasitaikydavo dažnai, tačiau Frantzas buvo laikomas patikimu. Vėliau nepavyko sudeginti nusikaltėlio. Paprastai budelis užtikrindavo, kad nuteistasis mirtų prieš įsisiautėjant liepsnoms. Dažnai jis būdavo pasmaugiamas arba prie jo kaklo būdavo pririšamas parako maišelis. Tąkart Frantzas naudojo abu būdus, bet vis tiek nepavyko. Nuteistasis, klastotojas Georgas Karlas Lambrechtas, sudegė kęsdamas baisias kančias.

1617 m. lapkričio 13 dieną Frantzas įvykdė paskutinę mirties bausmę. „Liepos 4-ąją (1618 m.) susirgau, o Šv. Lauryno dieną (rugpjūčio 10-ąją), po 40 darbo metų, atsisakiau savo pareigų“, – rašė jis. Po 6 metų, 1624 m. rudenį, jis pasiekė savo gyvenimo ir karjeros viršūnę. Jis parašė 15 puslapių prašymą Šv. Romos imperatoriui Ferdinandui II, papasakojo apie savo dorą gyvenimą bei ištikimybę darbui ir galop paprašė oficialiai reabilituoti šeimą.

„Visą šį laiką niekas nesiskundė nei manimi, nei mano vykdytomis egzekucijomis, o jų buvo labai daug. Maždaug prieš šešerius metus aš palikau tarnybą savo noru, gerbdamas įstatymus, dėl senyvo amžiaus ir fizinio silpnumo.“

Jis papasakojo ir tėvo istoriją – kaip tasai buvo priverstas dirbti budeliu. Frantzas rašė: „Kad ir kaip norėjau iš to išsivaduoti, turėjau perimti Heinricho nelaimę ir gėdą, o ne studijuoti mediciną, kaip norėjau.“ Jis pridėjo Niurnbergo miesto tarybos raštą, kuriame buvo tvirtinama, kad Frantzas „gyveno kukliai, elgėsi ramiai ir laikėsi imperijos įstatymų“.

Atsakymas atėjo po trijų mėnesių ir išpildė budelio svajones. Laiške buvo rašoma: „Frantzas paveldėjo gėdą, kuri jo ir jo įpėdinių neleidžia laikyti dorais, todėl imperatoriaus galia ir iš jo malonės ši gėda atšaukiama ir panaikinama, o jam suteikiamas garbingo žmogaus vardas, apie kurį pranešama kitiems gerą vardą turintiems žmonėms.“

Šiuo raštu Frantzo ir jo palikuonių prakeiksmas dirbti budeliais buvo panaikintas it burtų lazdele, tad jis galėjo mėgautis senatve. Budelio darbą jis baigė būdamas 72 metų. Paskutinius savo gyvenimo metus jis praleido studijuodamas mediciną. Mokėsi profesijos, kuri anksčiau jam buvo užginta, nes šeimai buvo lemtas kitas amatas. Dvi dukterys ištekėjo už vyrų iš gerų šeimų, o vienas sūnų, Frantzenhansas, tapo gydytoju.

Galutinai Frantzui garbė buvo grąžinta po mirties. Oficialiuose dokumentuose jis aprašomas ne kaip Niurnbergo budelis, o kaip „garbusis Frantzas Schmidtas, gydytojas iš

Obere Wörhdstrasse.“ Retas budelis viduramžiais sulaukdavo tokios didelės garbės.

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Lengvatą kino gamintojams pratęs iki 2024 m.

Seimas leido dar penkeriems metams – iki 2023 m. pabaigos pratęsti pelno mokesčio lengvatą kino gamintojams,...

Laisvalaikis
12:38
K. Kirtiklis: Th. Hobbesas ilgisi tvirtos rankos

Kaip blogai mes gyvename! Aplink tvyro plika akimi matoma sumaištis – korumpuoti politikai savivaliauja,...

Verslo klasė
2018.12.09
Aidas Puklevičius: šnipai, kuriuos visi mato Premium 8

Senais gerais laikais slaptojo agento profesiją gaubė šilkinė aureolė. Gausybės romanų ir filmų išdresiruoti...

Verslo klasė
2018.12.08
Mirga Gražinytė: dirigavimas nėra tik vyrų sritis 1

Vargu ar ką nustebino, tarp šešių šių metų Nacionalinės Lietuvos kultūros ir meno premijos laureatų išgirdus...

Laisvalaikis
2018.12.08
Palikę aikštelę pergalių siekia versle: kur investavo Lietuvos krepšinio žvaigždės 13

Barai ir NT projektai, viešbučiai ir kaimo turizmo sodybos – tai verslai, į kuriuos investavo karjeras baigę...

Laisvalaikis
2018.12.07
Vakarėliams ir konferencijoms siūlo netikėtas erdves Rėmėjo turinys 1

Nuo krepšinio rungtynių iki žymiausių pasaulio muzikantų koncertų – kad tokie masiniai, grandioziniai...

Rinkodara
2018.12.07
Parodoje – fotografo J. Čechavičiaus epocha

Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta XIX a. 6–8 dešimtmečių fotografijų paroda „Juozapas Čechavičius ir jo...

Laisvalaikis
2018.12.06
Paskelbti Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai 2

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė, kuriems šalies kūrėjams šiemet bus įteiktos...

Laisvalaikis
2018.12.06
Vokietijoje įvertintas Kauno Vienybės aikštės rekonstrukcijos projektas 5

Vokietijos dizaino taryba įvertino Kauno Vienybės aikštės rekonstrukcijos architektūrinę koncepciją.

Statyba ir NT
2018.12.06
Šimtametis milijardierius kasdien eina į darbą 9

Šimtametis milijardierius galėtų mėgautis turtingo gyvenimo malonumais, tačiau garbaus amžiaus verslininkas...

Vadyba
2018.12.05
Alberto Einšteino laiškas aukcione parduotas už 2,9 mln. Eur 4

Alberto Einšteino laiškas, kuriame jis svarsto apie religiją, žydišką identitetą ir žmonijos prasmės...

Laisvalaikis
2018.12.05
Dovanoti sveikatą – ir madinga, ir naudinga Rėmėjo turinys

Artėjant didžiosioms metų šventėms visi ieško originalių idėjų, kaip parodyti padėką savo darbuotojams.

Verslo aplinka
2018.12.05
Gedimino kalno padėtis lieka kritinė 1

Šalies simboliu laikomo Gedimino kalno Vilniuje šiaurinis šlaitas stabilizuotas, tačiau pietrytinio šlaito...

Laisvalaikis
2018.12.04
Paskelbtas trumpasis Nacionalinės meno ir kultūros premijos kandidatų sąrašas 3

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė kūrėjų, pretenduojančių gauti 2018 metų...

Laisvalaikis
2018.12.04
Prasidėjo COP24 konferencija: kaip kalbėti apie klimatą D. Trumpo laikais 1

Britų gamtosaugininkas Davidas Attenborough pirmadienį prasidėjusioje „COP24“ klimato kaitos konferencijoje...

Laisvalaikis
2018.12.03
Kultūros ministrės problema – nesugebėjimas diskutuoti 2

„Mano galva, buvo tiesiog neįvertinta, kaip svarbu diskutuoti su kultūros lauku, kokia svarbi yra...

Laisvalaikis
2018.12.03
Paskelbti tarptautinio fotožurnalistikos festivalio nugalėtojai

Vilniaus universiteto „Teatro salėje“ buvo apdovanoti geriausių 12-ą kartą rengiamo festivalio „Vilniaus...

Laisvalaikis
2018.12.02
Įtakingiausia „Twitter“ paskyroje – dainininkė Taylor Swift 5

JAV atlikėja Taylor Swift šiemet savo tviterio paskyroje paliko tik 13 įrašų, tačiau tai jai nesutrukdė tapti...

Laisvalaikis
2018.12.02
Didžiuosiuose šalies miestuose įžiebtos Kalėdų eglės 3

Šeštadienį aikštėse įžiebę kalėdų egles, dauguma šalies miestų skelbia šventinio sezono pradžią.

Laisvalaikis
2018.12.01
Knygos: „Basakojis bingo pranešėjas“ išgąsdino Landsbergį 1

Neįtikimą ešerių žvejybos vietą Kanadoje žinojęs basakojis bingo pranešėjas vienu sakiniu išgąsdino...

Verslo klasė
2018.12.01

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau