„Iliustruotoji istorija“: budelis – viduramžių atstumtasis

Publikuota: 2016-12-24
Stop kadras iš filmo „The last hangman“.
Stop kadras iš filmo „The last hangman“.
 

Jis turėjo būti negailestingas, sugebėti sudeginti žmogų ant laužo, tiksliai smogti kalaviju ir būti pasiruošęs net artimuosius pasmerkti. Budelio darbas buvo vienas iš pajamingiausių, bet jo kaina buvo atskirtas gyvenimas purvinuose miesto pakraščiuose.

Frantzas Schmidtas susikaupęs žiūrėjo į pakopas priešais save. Neužteko vien laikyti pusiausvyros, dar reikėjo padėti vyrui, kuris surištais riešais greta jo lipo siauromis kopėčiomis. Abu vyrai užkopė ant paskutinės pakopos ir atsistojo ant kartuvių skersinės sijos – laikas. Frantzas ištiesė ranką ir pačiupo virvę, kurią buvo pasiruošęs iš anksto. Atsargiai pervėrė kilpą vyrui per galvą ir užnėrė ant kaklo. Čia jų keliai išsiskyrė. Greitu judesiu Frantzas nustūmė vyrą nuo kopėčių, o pats liko stovėti ir žiūrėjo, kaip stora virvė įsirėžia į žemyn krintančio vyro kaklą. Tik tuomet, kai suglebęs kūnas pakibo kartuvėse, Frantzo darbas buvo baigtas.

Jis paskubomis nulipo kopėčiomis, kur jo laukė mokytojas. Šis tris kartus pliaukštelėjo mokiniui per veidą. Tai reiškė, kad devyniolikmetis Frantzas Schmidtas, kaip garsiai skelbė mokytojas, „mirties bausmę įvykdė vikriai ir be klaidų“, taigi buvo įvaldęs amatą.

1573 m. birželio 5 dieną Pietų Vokietijos kaime, Šteinache, Frantzas Schmidtas įvykdė mirties bausmę vagiui Lienhardtui Russui. Tai buvo jo karjeros pradžia, vėliau jis įvykdė daugybę egzekucijų. Kai vyras po 45 metų metė šį amatą, buvo nužudęs 394 žmones, daugybę išplakęs, kankinęs ir subjaurojęs, pavyzdžiui, išdeginęs ant kūnų žymes, nupjovęs ausis ir liežuvių galiukus arba vieną po kito sulaužęs kaulus. Niekas Frantzo neklausė, ar jis nori dirbti budeliu, tokį amatą jis paveldėjo iš tėvo. Aplinkiniai jį niekino. Budelis buvo siejamas su nuodėme, bausme ir mirtimi, tai baugino žmones, todėl jis buvo nustumtas į viduramžių visuomenės paribius.

Paskelbtas budeliu atsitiktinai

Budeliais dirbo ištisos Frantzo kolegų kartos, o Schmidtų šeima šią nemalonę buvo užsitraukusi gana neseniai. Schmidtai tapo budeliais atsitiktinai. Frantzo tėvas Heinrichas Schmidtas buvo garbingas Pietų Vokietijos Hofo miesto paukščių medžiotojas.

1553 m. rudenį jis stebėjo mirties bausmės vykdymą. Vietos valdovas, markgrafas, buvo sulaikęs tris vyrus ir apkaltinęs juo sąmokslu prieš jį. Markgrafas įsakė tris vyrus nedelsiant pakarti, bet miestelis buvo labai mažas ir neturėjo savo budelio. Nekantrus valdovas kategoriškai atsisakė laukti, kol atvyks budelis iš vieno didžiųjų miestų. Jis prisiminė seną paprotį ir vienam iš susirinkusių žiūrovų įsakė įvykdyti mirties bausmę. Nelaimei, valdovas pasirinko Heinrichą. Paukščių medžiotojas kaip įmanydamas bandė atsisakyti, bet grafas neklausė jo prieštaravimų.

„Jeigu (mano tėvas) nebūtų paklusęs, (markgrafas) būtų jį pakoręs su tais trimis vyrais“, – pasakojo Frantzas. Taip Schmidtas tapo budeliu ir perdavė šį amatą sūnui.

Praktikavosi su kiaulėmis ir šunimis

Pasakojimas apie nelaimėlį Heinrichą Schmidtą išliko iki mūsų dienų, nes Frantzas, kitaip nei daugelis XVI a. vyrų, mokėjo skaityti ir rašyti. Visi budeliai privalėjo parengti išsamius įvykdytų mirties bausmių sąrašus. Frantzas savo gabumus panaudojo dar ir dienoraščiui rašyti. Nuo pirmosios mirties bausmės 1573 m. iki karjeros pabaigos 1618 m. Frantzas reguliariai rašė apie savo gyvenimą.

Vaikystė aprašyta vos keliais sakiniais, bet istorikai žino, kad budelių sūnūs – kaip dauguma to meto berniukų – mokėsi tėvo amato. Ankstyvoje paauglystėje pagrindinės Frantzo užduotys buvo valyti kalaviją ir kankinimo įnagius bei mirties bausmei paruošti virves ir grandines. Kai paaugo ir tapo stipresnis, jaunam budelio mokiniui padėjo atlikti jo darbus. Tikriausiai tėvas patarė neatsilikti, kad sūnus ir pats viską mokėtų, nes išauš diena, kai jam pačiam teks užnerti kilpą ar smogti kalaviju arba kirviu.

Daugiausia treniruotis reikėjo kapoti galvą. Kiekvienam budeliui būdavo pagaminamas kalavijas, tinkamas jam pagal ūgį ir mėgstamą stilių. Dauguma budelių kalavijų buvo maždaug metro ilgio ir svėrė tris kilogramus. Kai kuriuose buvo išraižyti religiniai paveikslai, pavyzdžiui, Jėzaus Kristaus ar Švč. Mergelės Marijos atvaizdai. Ant kitų buvo išgraviruoti patarimai, pavyzdžiui, „Saugokis blogų darbų, nes gyvenimą baigsi kartuvėse“, arba dar tiesiau: „Viešpats kaltina, o aš baudžiu mirties bausme“. Kalavijas buvo išskirtinis ir asmeninis įrankis, o mokytojo Heinricho ginklas, kai nebuvo naudojamas mirties bausmėms vykdyti arba Frantzui mokyti, kabėjo garbingoje namų vietoje – virš židinio.

Svarbiausia – įstatymas ir tvarka

Pirmosios mokinio aukos paprastai būdavo moliūgai. Vėliau geltonos daržovės buvo keičiamos rabarbarų lapkočiais, į kuriuos pataikyti buvo kiek sunkiau, o jų sunkių stiebų tekstūra priminė žmogaus kaklą. Vėliau ėjo ožkos, kiaulės ir kiti naminiai gyvūnai, kuriuos buvo lengva išlaikyti, galop buvo praktikuojamasi su benamiais šunimis. Šuns galvą nukirsti buvo it baigiamasis egzaminas prieš vykdant tikrą mirties bausmę. Frantzo egzaminas vyko 1573 m. gegužę. Po mėnesio jis savo žinias galutinai įtvirtino prie kartuvių Šteinache.

Frantzas buvo išmokytas tinkamiausiu laiku. Kad ir keistai skamba, XVI a. pabaigoje budelių paklausa labai išaugo. Šv. Romos imperijoje viduramžiais prekyba ir amatai nuolat plėtojosi, o miestai tapo turtingesni, tad kai kuriems jų buvo suteiktas nepriklausomų valstybių statusas. Naujosios valstybės ėmė varžytis, siekė pritraukti prekybą ir gamybą, o prekybininkus viliojo tvarka ir įstatymų laikymasis.

Todėl miestai varžėsi, kuris griežčiau baudžia nusikaltėlius, kiekvienas miestas gavo mirties bausmių monopolį. Anksčiau bausmės buvo privatus nusikaltėlio ir aukos ar jos šeimos reikalas. Frantzas netrukus suprato, kad pasiūla neatitinka paklausos. Kaip daugelis kitų kolegų, pirmaisiais metais jis keliaudavo dirbti iš vienos vietos į kitą. Gyvendamas kelyje suprato, kad jo profesija atskiria jį nuo kitų. Frantzui ir kolegoms teko susitaikyti su tokiais epitetais: mėsininkas, kruvinas teisėjas, ponas šėtonas. Viena iš įprastų pravardžių buvo Budelio pavainikis.

Buvo neįsivaizduojama, kad kitų amatų atstovai priimtų Frantzą į savo gretas. Vieninteliai žmonės, kurie bičiuliavosi su budeliais ir sėdėdavo prie bendro stalo pakelės užeigose, buvo kiti keliaujantys atstumtieji, pavyzdžiui, čigonai, elgetos ir samdomi kareiviai.

Frantzas žinojo, kad daug budelių susidėdavo su padugnėmis, kiti tapdavo priklausomi nuo alkoholio, nes smuklėse malšindavo skausmą ir pamiršdavo siaubą, patirtą kankinant ir žudant kitus žmones. Ramusis klajūnas stengėsi žūtbūt išvengti tokio likimo. Be to, jis žinojo, kad būsimi darbdaviai vertina budelius pagal gandus ir draugiją. Tais laikais įstatymas ir tvarka buvo aukščiau visko, todėl labai svarbi buvo nepriekaištinga reputacija, ir Frantzas pasirinko vienintelę galimą išeitį: mandagiai atsisakydavo kvietimų išgerti drauge ir visada laikydavosi vienas.

Frantzo gyvenimas buvo vienišo klajoklio amatininko, tačiau susilaikymas ir asketiškas gyvenimo būdas davė naudą: visada nesunkiai gaudavo darbo, anksti pradėjo samdytis prestižinėse vietose – pirmiausia didmiestyje Bamberge, vėliau, sulaukęs vos 24 metų, pasirašė sutartį su Niurnbergo miesto taryba. Apie tokį darbą svajojo visi budeliai. Miestas, kuriame gyveno maždaug 100 tūkstančių gyventojų, buvo vienas iš Šv. Romos imperijos prekybos ir kultūros centrų. Jį lenkė tik Augsburgas, Kelnas ir Viena. Niurnbergo bankai ir prekybininkai pirmavo visoje Europoje, tad vienam reikšmingiausių šalies miestų reikėjo nuožmaus budelio, galinčio atgrasyti potencialius nusikaltėlius.

Kankinimai – amatas

Budelis ne tik vykdydavo mirties bausmę – jis dalyvaudavo teismo procese nuo pradžios iki galo. Frantzas pats aprašė, kaip tardydavo įtariamuosius, kai tik valdžia juos suimdavo. Auka būdavo nuvelkama į kalėjimą ir uždaroma kankinimo kameroje – mažoje belangėje patalpoje su skliautinėmis lubomis. Čia Frantzas kvosdavo įtariamąjį rodydamas kankinimo įrankius ir pasakodamas, kam jie naudojami. Jei grasinimai nepriversdavo įtariamojo prabilti, šiurpūs įnagiai būdavo paleidžiami į darbą.

Tarp Frantzo metodų, naudojamų prisipažinimui išgauti, buvo nykščių traiškymo varžtai, vadinamieji ispaniški batai (skirti laužyti kaulams) ir ugnis – degantys fakelai buvo laikomi po kaltinamojo pažastimis. Jeigu prasižengėlis priešindavosi, budelis naudodavo ir tempimo suolą. Auka būdavo paguldoma ant suolo, riešai ir kulkšnys surišamos virve, tuomet sukant volus rankos ir kojos būdavo tempiamos priešinga kryptimi, kol išnirdavo sąnariai. Sąnariai būdavo narinami ir surišant kaltinamojo rankas už nugaros bei lėtai keliant auką už riešų į viršų su pririštu prie kojų akmeniu, tempiančiu auką žemyn. Šis kankinimo būdas, vadinamas „strappado“, buvo labai skausmingas. Paprastai išnirdavo kaltinamojo pečiai.

Pačią apklausą vykdydavo du garbūs piliečiai, dažniausiai – burmistrai ar turtingi pirkliai, kurie iš patalpos, įrengtos vienu aukštu aukščiau, klausimus užduodavo per specialų ortakį. Viso proceso metu Frantzas vertindavo, kiek kankinimų kaltinamasis gali pakelti ir kokios priemonės turi būti naudojamos prisipažinimui išgauti. Po nuosprendžio būdavo skiriama bausmė – mirties bausmė, veido sudarkymas, plakimas arba ištrėmimas.

Budelių drabužiai – rožinės spalvos

Už darbą Frantzui buvo gerai mokama. Pagrindinį atlyginimą sudarė 2,5 guldeno per mėnesį – nemaža pinigų suma tais laikais, kai metinis kalėjimo prižiūrėtojo atlyginimas buvo 10–15 guldenų. Be to, buvo mokami priedai už tardymus, o būstas buvo suteikiamas nemokamai. Frantzas buvo vienas iš 5 procentų geriausiai uždirbančių žmonių, todėl galėjo gyventi prabangiai – jo pajamos prilygo gydytojų ir teisininkų pajamoms.

Gerovę atspindėjo drabužių stilius. Daugelyje miestų budeliai galėjo sau leisti brangius drabužius. Iliustracijos rodo, kad vieni rengdavosi elegantiškai, kiti – beveik prašmatniai. Taip rengėsi ir Frantzas. Piešinyje, kurį, manoma, nupiešė liudininkas, jis primena jauną moterį. Jis užsimoja kalaviju mūvėdamas rožines kojines, vilkėdamas rožines kelnes su rožiniu kapšeliu, odinę liemenę, mėlyną švarką ir baltus marškinius.

Tačiau nei drabužiai, nei pinigai neužtikrino aukštos padėties. Vien jo namo vieta rodė, kad jis – visuomenės užribyje. Jo erdvus namas su moderniais patogumais, pavyzdžiui, šildoma vonia, buvo pastatytas saloje. Į salą vedė medinis tiltelis, tačiau norint patekti į Frantzo namus reikėjo pirmiausia praeiti kiaulių turgų, skerdyklą ir kalėjimą.

Moterys nenorėjo tekėti už budelių

Vis dėlto budelių namai ir drabužiai kėlė kitų amatininkų, kurių poreikis augant užsienio prekybai didėjo, pavydą. Daugelis amatininkų savo susierzinimą liejo ant budelių, šių sūnūs demonstratyviai nebuvo priimami į gildijas. Tokia atskirtis buvo pražūtinga, mat norint gauti darbą, buvo būtina priklausyti gildijai.

Kadangi budelių padėtis visuomenėje buvo žema, jiems buvo sunku susirasti žmoną. Nedaug moterų, net iš pačių žemiausių luomų, norėdavo susieti gyvenimą su profesionaliais žudikais. Vienintelės, sutikdavusios į lovą priimti tokius vyrus kaip Frantzas, buvo prostitutės.

Tačiau Frantzui išdirbus Niurnberge pusantrų metų, galų gale pavyko susižadėti su devyneriais metais vyresne Maria Beckin. Vedybos įvyko 1579 m. gruodžio 7 dieną poros namuose, nes budelis bažnyčioje buvo nepageidaujamas. Apie santuoką byloja vos keli faktai, pavyzdžiui, sužadėtuvių ir vedybų datos. Apie jausmus nieko neužsimenama. Archyvuose rašoma, kad Maria buvo neturtingos našlės dukra, gyvenusi kartu su viengungiais broliais ir seserimis. Iš šių duomenų ir Marios amžiaus – 34 metai netekėjusiai moteriai tais laikais buvo daug – matyti, kad jiedu pasirinko vienas kitą veikiau neturėdami kitos išeities.

Šeimai buvo nuolat primenama, kad jos vieta – visuomenės užribyje. Tais laikais buvo įprastos ne tik subtilios užuominos, bet ir atviri įžeidinėjimai. Be to, budeliams nebuvo leidžiama švęsti religinių ir valstybinių švenčių. Net gydytojai ir teisininkai, su kuriais Frantzas kasdien dirbdavo, gatvėje susitikę budelį, jo žmoną ar vaikus, apsimesdavo jų nepažįstantys.

Tačiau faktai rodo, kad Schmidtų šeimos gyvenimas buvo gana darnus. Frantzo pajamos buvo stabilios, namai erdvūs, ir vaikų pulkas sparčiai augo. Maria ir Frantzas susilaukė keturių berniukų ir trijų mergaičių. Deja, du vaikai, keturmetis Vitusas ir trimetė Margaretha, 1585 m. vasarą mirė nuo maro, tačiau viduramžiais visi – ne tik budeliai – gyveno tokiomis sąlygomis: maro epidemijos buvo dažnos, o vaikų mirtingumas – didelis. Nepaisant Frantzo amato, jo šeima, ypač žmona, buvo mėgstama tarp artimų draugų. Kai Maria ir šešiolikmetis sūnus Jörgas 1600 m. mirė, Frantzas sulaukė didelės užuojautos. Gana neįprasta, kad mirusio jaunojo Jörgo karstą nešė bendramoksliai, o „kaimynai, niekieno neverčiami ir užjausdami“, nešė sunkų Marios karstą ilgą kelią į kapines.

Tapęs našliu, Frantzas toliau dirbo kaip dirbęs. Kai persirito per penktą dešimtį, visi matė, kad jis nebegali dirbti šio fiziškai sunkaus darbo. 1611 m., kirsdindamas Elisabethą Mechtlin, nuteistą už neištikimybę ir kraujomaišą, smogti kirviu turėjo tris kartus. Egzekucija buvo pavadinta „gėdinga“ ir „bjauria“. Pats jis dienoraštyje įrašė žodį „nemokšiškas“ – taip budeliai vadino nesėkmingą mirties bausmės įvykdymą.

Atgavo garbę

Nemokšiškų egzekucijų pasitaikydavo dažnai, tačiau Frantzas buvo laikomas patikimu. Vėliau nepavyko sudeginti nusikaltėlio. Paprastai budelis užtikrindavo, kad nuteistasis mirtų prieš įsisiautėjant liepsnoms. Dažnai jis būdavo pasmaugiamas arba prie jo kaklo būdavo pririšamas parako maišelis. Tąkart Frantzas naudojo abu būdus, bet vis tiek nepavyko. Nuteistasis, klastotojas Georgas Karlas Lambrechtas, sudegė kęsdamas baisias kančias.

1617 m. lapkričio 13 dieną Frantzas įvykdė paskutinę mirties bausmę. „Liepos 4-ąją (1618 m.) susirgau, o Šv. Lauryno dieną (rugpjūčio 10-ąją), po 40 darbo metų, atsisakiau savo pareigų“, – rašė jis. Po 6 metų, 1624 m. rudenį, jis pasiekė savo gyvenimo ir karjeros viršūnę. Jis parašė 15 puslapių prašymą Šv. Romos imperatoriui Ferdinandui II, papasakojo apie savo dorą gyvenimą bei ištikimybę darbui ir galop paprašė oficialiai reabilituoti šeimą.

„Visą šį laiką niekas nesiskundė nei manimi, nei mano vykdytomis egzekucijomis, o jų buvo labai daug. Maždaug prieš šešerius metus aš palikau tarnybą savo noru, gerbdamas įstatymus, dėl senyvo amžiaus ir fizinio silpnumo.“

Jis papasakojo ir tėvo istoriją – kaip tasai buvo priverstas dirbti budeliu. Frantzas rašė: „Kad ir kaip norėjau iš to išsivaduoti, turėjau perimti Heinricho nelaimę ir gėdą, o ne studijuoti mediciną, kaip norėjau.“ Jis pridėjo Niurnbergo miesto tarybos raštą, kuriame buvo tvirtinama, kad Frantzas „gyveno kukliai, elgėsi ramiai ir laikėsi imperijos įstatymų“.

Atsakymas atėjo po trijų mėnesių ir išpildė budelio svajones. Laiške buvo rašoma: „Frantzas paveldėjo gėdą, kuri jo ir jo įpėdinių neleidžia laikyti dorais, todėl imperatoriaus galia ir iš jo malonės ši gėda atšaukiama ir panaikinama, o jam suteikiamas garbingo žmogaus vardas, apie kurį pranešama kitiems gerą vardą turintiems žmonėms.“

Šiuo raštu Frantzo ir jo palikuonių prakeiksmas dirbti budeliais buvo panaikintas it burtų lazdele, tad jis galėjo mėgautis senatve. Budelio darbą jis baigė būdamas 72 metų. Paskutinius savo gyvenimo metus jis praleido studijuodamas mediciną. Mokėsi profesijos, kuri anksčiau jam buvo užginta, nes šeimai buvo lemtas kitas amatas. Dvi dukterys ištekėjo už vyrų iš gerų šeimų, o vienas sūnų, Frantzenhansas, tapo gydytoju.

Galutinai Frantzui garbė buvo grąžinta po mirties. Oficialiuose dokumentuose jis aprašomas ne kaip Niurnbergo budelis, o kaip „garbusis Frantzas Schmidtas, gydytojas iš

Obere Wörhdstrasse.“ Retas budelis viduramžiais sulaukdavo tokios didelės garbės.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

„Mėgintuvėlis LT“ įkūrėja: verslo eksperimentas – uždegti mokslu vaikus Premium

Renata Česūnienė, MB „Mėgintuvėlis LT“ įkūrėja, pasitinka savo laboratorijoje. Stalas čia nukrautas...

Laisvalaikis
2019.04.19
Išsiaiškino, kur Shakespeare‘as rašė „Romeo ir Džiuljetą“

Britų istorikas Geoffrey‘is Marshas sako nustatęs, kur gyveno Williamas Shakespeare‘as (1564-1616 m.), kai...

Laisvalaikis
2019.04.17
Jei į Prezidentus kandidatuotų robotas

Vilniuje veikiantis privatus MO muziejus, atkreipdamas dėmesį į balandžio pradžioje atidarytą naują didžiąją...

Laisvalaikis
2019.04.17
Dievo Motinos katedrai verslas aukoja milijonus 2

Nacionaline tragedija vadinamas Paryžiaus Dievo Motinos katedros gaisras sujaudino ne tik tikinčiųjų širdis.

Laisvalaikis
2019.04.17
Futurologas Ch. Kutarna: naujame pasaulyje senos tiesos negalioja Premium

Futurologas dr. Chrisas Kutarna į interviu atvyko beveik parą keliavęs iš Naujosios Zelandijos – per Dohą, o...

Laisvalaikis
2019.04.16
NTAKD riboja tarptautinių „Vyno dienų“ reklamą Premium 8

Didžiausią Baltijos ir Šiaurės Europos šalių vyno parodą „Vyno dienos“ rengiantis „Vyno klubas“ pranešė, jog...

Laisvalaikis
2019.04.16
Paryžiaus katedra: kas prarasta ir kas laukia 7

Pirmadienio vakarą Paryžiaus Dievo Motinos katedrą niokojusį gaisrą pavyko numalšinti. Nors sudegė visas...

Laisvalaikis
2019.04.16
Kakė Makė eina į „Akropolius“ 9

„Alma littera“ pranešė plečianti savo valdomo „Kakės Makės“ prekės ženklo pasaulį – rugpjūtį Vilniaus ir...

Laisvalaikis
2019.04.15
Graikija ir Turkija turistams atvers senovinių laivų sudužimo vietas

Graikija ir Turkija turistams – nardytojams rengiasi atverti naujus povandeninės archeologijos lobynus.

Paslaugos
2019.04.15
Kelionės verslo reikalais – ne į sveikatą 1

Darbo reikalais dažnai keliaujantys žmonės retai kalba apie tokių išvykų romantiką, jiems tai – neišvengiama...

Laisvalaikis
2019.04.14
1940-ųjų ruduo – kelias į „Barbarossą“ Premium

Vos spėjus Vokietijai sutriuškinti Prancūziją ir išmesti iš žemyno britus, 1940 m. vasarą pasaulis ėmėsi...

Verslo klasė
2019.04.13
Savaitgalis Birštone: ką aplankyti ir kokių pramogų siūlo kurortas 5

Birštoną galima vadinti etaloniniu sėkmės pavyzdžiu: dar prieš penkerius metus kaip galimą kurortą poilsiui...

Laisvalaikis
2019.04.13
„Vero Cafe“ tinklo savininkai: krizė – geras laikas pradėti verslą Premium 4

Skamba kiek makabriškai, tačiau yra verslų, kuriuos pradėti geriausias laikas buvo per 2007–2008 m. finansų...

Laisvalaikis
2019.04.12
Mokslininkai nufotografavo juodąją skylę 1

Mokslininkams pirmą kartą pavyko nufotografuoti juodąją skylę, kurią jie aptiko tolimoje galaktikoje M87. Šį...

Laisvalaikis
2019.04.10
VGTU architektūros studentai laimėjo tarptautinį konkursą

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) architektūros magistrantūros studentai tapo 3-iojo...

Laisvalaikis
2019.04.10
NASA išrinko 3 geriausius Marso buveinių projektus 4

JAV kosmoso tyrimų agentūra NASA išrinko tris konkurso „3D-Printed Habitat Challenge“ finalininkus, kurių...

Laisvalaikis
2019.04.09
Naujas vartojimo standartas – gyvenimas be atliekų Premium 5

Ar galite pasakyti, kokį nešiojamąjį kompiuterį įsigijęs padarysiu mažiau žalos aplinkai? Kaip rinkti šunų...

Laisvalaikis
2019.04.08
Švietimas: kaip mokytojai gali pamatyti pusiau pilną stiklinę

Jolanta Lipkevičienė daug pinigų neuždirba. Tačiau rytais ji keliasi su džiaugsmu ir skuba į darbą mokykloje.

Verslo klasė
2019.04.07
Pakalbėkim apie meną: apgaulingos Meliuzinos vilionės

„Lewben Art Foundation“ (LAF) rubrikoje „Savas kambarys“ šį kartą pristatoma menininkė Laisvydė Šalčiūtė ir...

Laisvalaikis
2019.04.07
A. Puklevičius: Vakcina nuo smegenų skystėjimo 42

Annie Dillard savo knygoje „Pilgrim at Tinker Creek“ („Piligrimas prie skardininko upelio“) pasakoja apie...

Verslo klasė
2019.04.07

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau