Gelbstint nuo mirties: kyšininkavimu, melu, papirkinėjimu

Buvęs pramonininkas ir nacių partijos narys Oskaras Schindleris (1907–1974) po Antrojo pasaulinio karo gyveno šešėlyje, kol 1964 m. BBC nepapasakojo jo istorijos. Žurnalistas Magnus Magnussonas aktualijų laidos „Tonight“ žiūrovams sakė: „Galbūt dar negirdėjote apie jį, bet vieną dieną išgirsite. Šiandien jis gyvena Vokietijoje, yra pasiligojęs, neturi darbo ir pinigų. Tiesą sakant, jis gyvena iš labdaros, bet ne tos, kai aukos sumetamos į dėžutę. Pinigų Schindleriui ir jo šeimai siunčia 1.200 žydų, kurių gyvybes jis išgelbėjo per karą. Daugelis jų yra įsipareigoję per metus atiduoti vienos dienos atlyginimą žmogui, kurį vadina koncentracijos stovyklų Scarlet Pimperneliu“. 

(Čia galima pridurti, kad „Scarlet Pimpernel“ yra pirmasis vengrų kilmės britų rašytojos baronienės Emmos Orczy (1865–1947) istorinės grožinės literatūros serijos romanas, kurio herojus seras Percy Blakeney, iš pirmo žvilgsnio kvaištelėjęs britų aristokratas, Prancūzijos revoliucijos metu į Angliją slapta gabeno prancūzų aristokratus. Jo kelią ir darbus žymėjo kukli gėlė – raudonžiedis progailis (anglų k. – Scarlet Pimpernel). E. Orczy romano populiarumas paskatino anglakalbius „scarlet pimpernel“ vardu vadinti drąsų asmenį, herojų, kuris slapta gabena pavojuje atsidūrusius asmenis į saugų prieglobstį kitoje šalyje.)

Grįžtant prie O. Schindlerio, – minėtąjį epizodą apie jį BBC įtraukė į programą, mat tądien buvo paskelbta, jog Holivude apie jo gyvenimą bus kuriamas filmas „Iki paskutinės valandos“. O filmo idėja kilo, kai prieš kelerius metus Holokaustą išgyvenęs Poldekas Pfefferbergas, gimęs Krokuvos žydų šeimoje ir po karo emigravęs į JAV, pasidalijo su kompanijos „Metro-Goldwyn-Mayer“ prodiuseriu Martinu Goschu beveik absurdiška istorija apie tai, kad jis buvo vienas iš tūkstančių asmenų, kuriuos nuo mirties išgelbėjo nacių karo spekuliantas: gražuolis moterų suvedžiotojas, girtuoklis, prekeivis iš Čekoslovakijos. Filmas taip ir neišvydo dienos šviesos, tačiau 1980-aisiais P. Pfefferbergas atsitiktinai susitiko su australų rašytoju, kuris pakeitė jųdviejų gyvenimus. Tiksliau – visų trijų. 

Pradžia 

Thomas Keneally (g. 1935), vienas mėgstamiausių australų rašytojų, 1983 m. BBC laidai „Desert Island Discs“ pasakojo, kaip leido laiką Los Andžele pasibaigus reklaminei kelionei ir, prieš grįždamas namo į Sidnėjų, slampinėjo po miestą apžiūrinėdamas vitrinas ir ieškodamas portfelio. Vienos odinių prekių parduotuvės savininkas, „malonus vidurio europietis“, išėjo pasisveikinti ir „įtikinamai pardavė labai gerą portfelį“. Thomui Kenealy laukiant, kol bus nuskaityta Australijos kredito kortelė, o tai užtruko gana ilgai, parduotuvės savininkas P. Pfefferbergas pradėjo jam pasakoti apie savo karo metų išgyvenimus. 

„Jis žinojo, kad esu rašytojas, ir pasakė: „Turiu jums knygą. Mane, kaip ir mano žmoną, nuo Aušvico išgelbėjo nepaprastas vokietis, aukštas gražuolis hitlerininkas, svajoklis, vardu Oskaras Schindleris. Turiu daugybę jo dokumentų. Septintajame dešimtmetyje apie Oskarą beveik buvo sukurtas filmas, o kol laukiame, kol bus išgryninta jūsų kreditinė kortelė, pažvelkite į šią medžiagą“, – apie susitikimą su emigrantu pardavėju BBC pasakojo Th. Keneally. Anot rašytojo, P. Pfefferbergas paliko savo sūnui prižiūrėti parduotuvę, o pats nusivedė jį banką ant kampo, dirbusį šeštadieniais, ir įkalbėjo tarnautoją padaryti tos nepaprastos medžiagos fotokopijas.“ Vienas iš tų dokumentų vėliau tapo žinomas kaip „Schindlerio sąrašas“.  

„Sąrašas yra gyvenimas“, – rašė Th. Keneally savo bestseleriu tapusiame romane „Šindlerio arka“, kuris jį labiausiai ir išgarsino, ir kuris 1982 m. laimėjo Jungtinės Karalystės prestižinę „Booker“ premiją. Ir pagal kurį S. Spielbergas daugiau nei po 10-ies metų sukūrė filmą. 

„Tai niekada negalėjo prasidėti be išgyvenusio Poldeko Pfefferbergo... Mes visi esame jam skolingi. Oskaro Schindlerio istoriją jis perdavė mums visiems“, – 1994-aisiais atsiimdamas vieną iš 7-ių „Oskaro“ statulėlių, kuriomis buvo įvertintas filmas „Šindlerio sąrašas“, sakė jo režisierius S. Spielbergas.

Nuo hedonisto iki gelbėtojo

P. Pfefferbergas gimė žydų šeimoje Krokuvoje, ten pat iki 1939-ųjų, kai Vokietija užpuolė Lenkiją, dirbo kūno kultūros mokytoju, o vėliau tarnavo kariuomenėje. Australų rašytojui jis pasakojo, jog kai Lenkiją pasidalijo hitlerinė Vokietija ir Stalino Sovietų Sąjunga, jam teko priimti sunkų sprendimą: 

„Mes, karininkai, turėjome apsispręsti, kur patraukti – į Rytus ar Vakarus. Esu žydas, bet nusprendžiau neiti į Rytus. Jei būčiau ėjęs, būčiau sušaudytas su visais tais vargšais Katynės miške“. Į „Vakarus“ pasukęs P. Pfefferbergas buvo įkalintas 1941 m. nacių įkurtame Krokuvos gete – į rajoną, kuriame iki karo gyveno apie 3.000 žmonių, buvo suvaryta 15.000 žydų. 

Netrukus po karo pradžios 1939 m. rugsėjį, okupuotoje Krokuvoje pasirodė 31-ų O. Schindleris. Kaip pasakojama „Yad Vashem“, Holokausto atminties centro svetainėje, senoji Krokuva, kurioje tuo metu gyveno apie 60.000 žydų, pasirodė labai patraukli vokiečių verslininkams, besitikėjusiems praturtėti iš okupuotos šalies. 

Pasak „yadvashem.org“, „iš prigimties gudrus ir ne itin skrupulingas“ O. Schindleris 1939 m. spalį perėmė emalio dirbinių gamyklą, priklausiusią vietos žydui. Jis gudriai manevravo, vadovaudamasis įžvalgiais Lenkijos žydo buhalterio Isaako Sterno patarimais, taigi netrukus nedidelė gamykla prie Krokuvos, Zablocėje, pradėjusi gaminti virtuvės reikmenis vokiečių kariuomenei, ėmė sparčiai augti ir iki 1942 m. pabaigos išsiplėtė iki milžiniškos emalio ir amunicijos gamyklos, užėmusios apie 45000 kv. m. plotą. 

Hedonistas ir lošėjas O. Schindleris nesivaržė: linksminosi iki paryčių, bendravo su aukšto rango SS karininkais ir susitikinėjo su gražiomis lenkėmis. Jis niekuo nesiskyrė nei nuo kitų vokiečių, atvykusių į Lenkiją kaip okupacinės administracijos dalis, nei nuo jų bendrininkų. Vienintelis dalykas, išskiriantis jį iš kitų, besipelniusių iš karo, buvo jo humaniškas elgesys su darbininkais, ypač žydais.

Kaip teigiama „yadvashem.org“, ideologiškai O. Schindleris niekada nesipriešino nacių režimui.  Tačiau augantis pasibjaurėjimas dėl beprasmiško nacių žiaurumo persekiojant žydų tautybės asmenis sukėlė keistą šio bebaimio oportunisto transformaciją: palaipsniui egoistinis užmojis pasipildyti kišenes užleido vietą pastangoms išgelbėti kuo daugiau žydų. Iš pradžių dauguma O. Schindlerio darbininkų buvo ne žydai, bet vėliau jis pradėjo samdyti juos iš geto. P. Pfefferbergas buvo vienas iš jų. 

Pasak BBC, 1943 m. kovą O. Schindlerį „visiems laikams pakeitė Krokuvos geto likvidavimas“. Tie, kurie buvo pripažinti darbingais, buvo išvežti į netoliese esančią Plaszowo darbo stovyklą. Tūkstančiai kitų, pripažinti netinkamais darbui, buvo nužudyti tiesiog čia ir dabar, arba išsiųsti į Aušvico-Birkenau mirties stovyklą. 

Gelbėdamas savo darbininkus nuo mirties, O. Schindleris įjungė apsukrumą – įtikinėjo nacių pareigūnus, kad jo darbininkų įgūdžiai yra gyvybiškai svarbūs Vokietijos karo mašinai, kyšininkavo, papirkinėjo aukštus SS pareigūnus pinigais ir alkoholiu. 

1944 m. pabaigoje, rusams puolant, teko evakuoti Plaszowo darbo stovyklą ir jos padalinius. Dauguma kalinių – per 20.000 vyrų, moterų ir vaikų, buvo išsiųsti į mirties stovyklas. Gavęs įsakymą evakuotis, O. Schindleris kreipėsi į atitinkamą Vyriausiosios kariuomenės vadovybės (OKW) skyrių ir sugebėjo gauti oficialų leidimą tęsti gamybą karo amunicijos gamykloje, kurią jis su žmona Emilie įkūrė Brünnlitze, Čekoslovakijoje, savo gimtojoje Sudetų žemėje (ir kuri, įvairių šaltinių teigimu, nepagamino nė vieno šovinio). Į naująją gamyklą turėjo persikelti visa Zablocės darbo jėga, į kurią slapta buvo įtraukta daug naujų pavardžių iš Plaszowo stovyklos. Tačiau, užuot atvežti į Brünnlicą, 800 vyrų (tarp jų – 700 žydų) ir 300 moterų, įtrauktų į Schindlerio sąrašą, buvo nukreipti į Gross-Roseno ir Aušvico mirties stovyklas.

Sužinojęs, kas nutiko, O. Schindleris iš pradžių pasiekė, kad vyrai būtų paleisti iš Gross-Roseno. Tuomet pasiuntė savo asmeninį sekretorių į Aušvicą derėtis dėl moterų išlaisvinimo. Pastarajam pavyko pasiekti, kad žydų moterys būtų paleistos, pažadėjus sumokėti po 7 reichmarkes per dieną už kiekvieną darbininkę. Pasak „yadvashem.org“, tai vienintelis užfiksuotas atvejis naikinimo stovyklų istorijoje, kai tokiai didelei grupei žmonių buvo leista išvykti gyviems dar veikiant dujų kameroms. 

Pasibaigus karui, O. Schindleris įsivėlė į nesėkmingus verslus ir įniko į alkoholį. Tie, kuriuos jis išgelbėjo, galiausiai stengėsi gelbėti jį patį, padėdami finansiškai. O. Schindleris mirė 1974 m., sulaukęs 66-erių. Išgyvenusieji Holokaustą parsivežė jo palaikus į Izraelį ir palaidojo Jeruzalės katalikų kapinėse. Ant jo kapo iškaltas užrašas: „Nepamirštamas 1200 persekiojamų žydų gelbėtojas“.

Tarp išsigelbėjusiųjų buvo P. Pfefferbergas ir jo žmona Mila. Po karo pora išvyko į JAV ir apsistojo Beverli Hilse. 

Izraelio organizacija Jad Vašem, tirianti Antrojo pasaulinio karo metu padarytus nusikaltimus prieš žydus, Oskarui Shindleriui ir jo žmonai Emilie Schindler (1907–2001) yra suteikusi Pasaulio tautų teisuolio vardą.