Futbolo klubo „Žalgiris“ direktorė V. Venslovaitienė: taip, mes perkame stadioną Liepkalnyje

„Stereotipai ir nihilizmas mano atžvilgiu manęs nejaudina, aš sakau, kad Lietuvoje apie futbolą galiu kalbėtis su vienu žmogumi – Vidmantu Murausku, „Sūduvos“ savininku, nes jis praėjo panašų kelią, gal ir lengvesnį, nes buvo verslininkas. Jis turi tris čempionų titulus, šiandien aš turiu 24 trofėjus, iš jų – 8 čempionų titulus“, – sako Vilma Venslovaitienė. 

VŽ podkaste klubo vadovė pasakoja apie stadioną ir dar vieną pirkinį – Akademiją, savo darbą „Senukuose“ ir verslininko Vladimiro Romanovo imperijoje, apie savo vadovavimo „Žalgirio“ klubui stilių, rėmėjų paieškas triukšmo, kilusio dėl lažybų bendrovių reklamos, kontekste, apie kito sezono tikslus, biudžeto formavimą ir „nacionalinius“ žaidėjus. 

Perka dalininkai

„Įvertinus situaciją, kad „Žalgiris“ kol kas negali pirkti (stadiono – VŽ) nei kaip klubas, nei kaip Akademija, nes tam reikalingi sportiniai laimėjimai, ir ne vienų metų, buvo priimtas sprendimas, kad mes, dalininkai, keliese perkame tą stadioną. O kada galės klubas jį įsigyti – mes sėsime ir kalbėsime apie tai su dalininkais“, – sako V. Venslovaitienė, pirkinio kainą įvardijusi kaip komercinę paslaptį. 

Apie Vilniuje, Liepkalnyje, esantį futbolo stadioną, turbūt, žino visa Lietuva – ir tie, kurie domisi futbolu, ir tie, kurie nesidomi – ir vadina jį ir apgailėtinu, ir tragišku, ir t. t.  Anot VŽ pašnekovės, kol kas į stadiono infrastruktūrą nebus investuojama, nes jis „yra orientuotas į tai, kad tai turi būti treniruočių bazė Akademijai, mes sukelsime ten grupes, orientuotas į profesionalumą“. 

„Atstovaudama Lietuvai ir Vilniui aš gėdos nejaučiu. Aš sakau – mes maža šalis, bet su didele širdimi. Jūs negyvenote anoje santvarkoje, nematėte režimo. Mes laimingi, kad galime daryti tai, ką darome. Bet aš suprantu, kad jie turi savo nuomonę – stadionas fotografuojamas, dedamas į feisbuką, į instagramą, žaidėjai rodo, kur jie atvažiuoja ir iš mūsų tyčiojasi. Bet man ne gėda dėl to, nes sprendimai ne mano valioje, ir Lietuvoje nė vienas futbolo klubas šiandien neturi savo stadiono“, – kalba V. Venslovaitienė. 

Apie savo darbo pradžią kontraversiškai vertinamo verslininko Vladimiro Romanovo imperijoje VŽ pašnekovė pasakoja: 

„Tuo metu jis buvo vienas progresyviausių, vienas turtingiausių ir vystančių verslus užsienyje. Ir vienas didžiausių sporto mecenatų, iki šiol Lietuvoje nėra didesnio už jį. Tai faktas. Tuo metu jis turėjo penkis klubus – ten buvo debesis žaidėjų, o aš atėjau dirbti personalo reikalų direktore. Atėjau į holdingą, nes jie tuo metu kūrė valdymo įmonę. Ir vieną dieną pas mane ant stalo atsirado sportininkų kontraktai“.

„Palaukit, sakau, šiuo metu aš esu viena didžiausią patirtį turinčių personalo vadovų Lietuvoje, ir jūs mane norit į futbolą specializuoti? Bet taip ir gavosi – jau 2006 metais per savo gimtadienį pirkau pirmą žaidėją“, – pasakoja V. Venslovaitienė, į „Žalgirio“ klubą atėjusi 2009 metais. 

„Žalgirio“ klubo direktore ji tapo 2010-aisiais. 

„Mes sprendėme, nes esu klubo dalininkė, tada investavau pati savo puse milijono litų, pardavusi viską, ką turiu, nes buvau viena brangiausiai apmokamų vadybininkų tuo metu. Taip „Žalgiris“ ir atsirado“, – kalba pašnekovė. Paklausta apie savo vadovavimo stilių ji sako: 

„Aš dirbau su aukščiausio lygio vadovais, todėl esu labai tolerantiškas, labai demokratiškas vadovas. Bet trečią kartą aš jau turiu daug įtarimų. Tada galiu pradėti labai garsiai kalbėti, nes jei aš du kartus nesusitariau, tai sakau, kad bandau paskutinį kartą. Jeigu aš keliu balsą, tai reiškia, kad dar tikiu tuo žmogumi, nes šiaip aš labai tyliai atleidžiu“.