Rusijos sabotažo operacijos susidūrė su pirmąja tikra kliūtimi
Dabar Suomija yra ne tik NATO narė, bet ir pirmaujanti jėga priimant sprendimus Vakaruose. Ji rodo pavyzdį ne tik teikdama pagalbą Ukrainai, bet ir demonstruodama gynybos ir atgrasymo meistriškumą nekonvenciniame kare, kurį Rusija dabar kariauja prieš Vakarus. Vargu ar galima būtų labiau sveikinti NATO finliandizaciją.
Ryškus to pavyzdys atsitiko Kalėdų dieną, kai rusišką naftą gabenantis tanklaivis „Eagle S“ sugadino elektros kabelį „Estlink 2“, jungiantį Suomiją ir Estiją. Tai buvo naujausias iš virtinės sabotažo išpuolių prieš Baltijos jūros dugno infrastruktūrą. Ankstesniuose epizoduose buvo juntamas neryžtingumas ir nedrąsumas, kurstomi Vašingtono ir Vokietijos eskalacijos baimės.
Šis kartas buvo kitoks. Suomijos pasienio apsaugos flagmanas – patrulinis laivas „Turva“ – stebėjo „Eagle S“ ir sučiupo jį nusikalstant. Jo tempiamas inkaras jau buvo nutraukęs kelis kabelius ir artėjo prie likusio elektros kabelio „Estlink 1“ ir dujotiekio „Balticconnector“, kuris patyrė sabotažą praėjusiais metais. „Turva“ įsakė „Eagle S“ plaukti Suomijos teritorinių vandenų link, o suomių vyriausybė leido jį sulaikyti tarptautiniuose vandenyse, jei prireiktų. Tada ji paleido sraigtasparnį su policijos ir pasienio apsaugos specialiaisiais intervencijos padaliniais, kad šie įsilaipintų į laivą, kuris dabar saugomas Suomijos uoste.
Karinis tinklaraštininkas Robinas Haggblomas pažymi, kad ši operacija yra Suomijos požiūrio pavyzdys: „Viskas vyksta pagal planą ir pagal aiškią teisinę sistemą, tačiau taip pat aišku, kad tai yra signalizavimas, galbūt (su) šiek tiek didesniu jėgos demonstravimu, nei reikėtų, kad būtų įsitikinta, jog žinia pasiekia adresatą.“
Kyla klausimas, kaip į tai reaguos Rusija. Ji pasmerkė Suomijos „piratavimą“ ir užsiminė, kad gali suteikti jūrų palydą prekybiniams laivams, kad apsaugotų juos nuo Vakarų kišimosi. Tai virsta potencialia geopolitine priešprieša ir pabrėžia svarbų dalyką. Kaip pažymi naujoji Lietuvos krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė, toks „hibridinis“ arba „nekonvencinis“ puolimas jau nebėra išimtis. Tai – pagrindinė tendencija.
Kitas klausimas – ar Vakarai padarys teisingas išvadas. Jūros dugno sabotažas – tai tik naujausia destabilizuojančių manevrų ir provokacijų, pradedant padegimais ir nužudymais, baigiant kibernetinėmis atakomis ir migracijos vertimu ginklu, dalis. Visi jie, kaip pastebi D. Šakalienė, „testuoja vandenis“. Jais siekiama pakirsti pajėgumus ir pasitikėjimą, įbauginti ir išgąsdinti.
Neteisinga reakcija būtų mintis, kad Vakarų šalys turi vengti eskalacijos. Tai yra instinktyvi sprendimų priėmėjų, išaugusių su banalybėm ir susitaikymu po 1991 metų, reakcija. Dabar ji yra pavojingai pasenusi. Tiesa ta, kad Rusija jau daugelį metų sistemingai eskaluoja savo išpuolius. Silpnumo įvaizdžio kūrimas yra geriausias būdas paskatinti dar daugiau tokių pačių veiksmų.
NATO pavėluotai plečia savo pastangas Baltijos jūroje. Tai gali pagerinti gynybą. Tačiau geriausias atsakas į agresiją yra atgrasymas. Geras atsakas būtų sustabdyti Rusijos „šešėlinį laivyną“ – sankcijas pažeidžiančius tanklaivius – arba taikyti antrines sankcijas tiems, kurie juos apdraudžia, finansuoja, pildo ir aprūpina kuru. Taip pat būtų galima konfiskuoti įšaldytas Rusijos centrinio banko lėšas – iš viso apie 300 mlrd. dolerių. O geriausias atsakas būtų tiekti Ukrainai ginklus ir pinigus, kurių jai taip reikia.
E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
Perpublikuota iš naujienų agentūros BNS.
