Ar išgyvensime ateinančius 100 metų?
Kad įvertintume skirtumą tarp egzistencinės grėsmės ir kitų katastrofų, prisiminkime klimato kaitą. Pagal kai kuriuos scenarijus dėl staigaus visuotinio atšilimo didžioji Žemės dalis gali tapti per karšta žmonėms gyventi, tačiau kartu tinkama gyventi taptų Antarktida ir kai kurie šiauriausi Europos, Azijos ir Šiaurės Amerikos regionai.
Tai galbūt tūkstantmečiams sumažintų protingos gyvybės galimybes Žemėje; galiausiai planeta atvėstų ir ją vėl apgyvendintų išgyvenusiųjų palikuonys. Jei tai iš tiesų yra blogiausi scenarijai, klimato kaita, kad ir kokie pražūtingi galėtų būti jos padariniai, nėra egzistencinė grėsmė.
Be abejo, jei katastrofos rimtumas yra tiesiogiai proporcingas žmonių, kuriuos ji pražudo, skaičiui, skirtumas tarp katastrofos, pražudančios beveik visą Žemės populiaciją, ir katastrofos, kuri lemia jos išnykimą, nebūtų toks didelis. Vis dėlto, daugelio egzistencines grėsmes tyrinėjančių filosofų nuomone, toks požiūris neatsižvelgia į didžiulį skaičių naujai gimsiančių žmonių, jei mūsų rūšiai pavyktų išlikti ilgą laiką, arba skaičių niekada negimsiančių žmonių, jeigu Homo sapiens išnyktų.
Juodkalnijoje vykusioje konferencijoje, kurios pavadinime minimos „kitos katastrofos“, nebuvo apsiribota egzistencinėmis grėsmėmis, tačiau daug diskusijų vyko būtent apie jas. Baigiantis paskutinei konferencijos sesijai, kai kurie dalyviai pradėjo manyti, kad, esant tokioms rimtoms ir kartu ignoruojamoms aptariamoms problemoms, turėtume siekti atkreipti į jas visuomenės ir vyriausybių dėmesį.
Pareiškime pažymima, kad žmonijos išlikimui gresia rimti pavojai, kurių didžiąją dalį sukuria žmonės – tyčia, pavyzdžiui, vykdydami biologinį terorizmą, arba netyčia, pavyzdžiui, dėl klimato kaitos arba pavojaus, kurį kelia mūsų vertybių neatitinkančio dirbtinio superintelekto sukūrimas. Pareiškime teigiama, kad vyriausybės į šiuos pavojus nežiūri taip rimtai ir skubiai, kaip turėtų.
Pareiškime formuojama nuomonė grindžiama dviem teiginiais, kuriuos 2020 m. išleistoje knygoje „The Precipice“ pateikė Toby Ordas. T. Ordas apskaičiavo, kad tikimybė, jog mūsų rūšis išnyks per ateinančius 100 metų, lygi 16–17%, t. y. vienam iš šešių. Jis taip pat apskaičiavo, kad pasaulio BVP dalis, kurią žmonija išleidžia šiam pavojui sumažinti skirtoms intervencijoms, nesiekia 0,001%.
Liepą pasirodžiusiame atnaujintame pranešime T. Ordas teigia, kad, naujiems įrodymams rodant mažai tikėtinus ekstremaliausius klimato kaitos scenarijus, klimato kaitos keliama egzistencinė grėsmė yra mažesnė, nei jis prognozavo 2020 m. Kita vertus, dėl karo Ukrainoje mūsų išnykimą galinčio sukelti branduolinio karo pavojus yra didesnis, o superintelektualaus dirbtinio intelekto (DI) ir pandemijų keliami pavojai, jo nuomone, vienais atžvilgiais yra mažesni, kitais – didesni.
T. Ordas mano, kad dėmesys pokalbių robotams yra mažiau pavojinga AI vystymosi kryptis, nes pokalbių robotai neveikia savarankiškai. Visgi jis mano, kad auganti konkurencija pažangaus dirbtinio bendrojo intelekto kūrimo lenktynėse gali lemti tam tikrų saugiklių nepaisymą DI saugos srityje.
Apskritai T. Ordas nepakeitė, jo paties nuomone, labai apytikslių savo vertinimų, kad tikimybė, jog mūsų rūšis neišgyvens ateinančių 100 metų, lygi vienam iš šešių. Jis palankiai vertina tai, kad šiuo metu pasaulyje didėja susidomėjimas išnykimo pavojaus mažinimu, ir kaip pavyzdį pateikia 2021 m. Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus ataskaitą, kurioje buvo įtraukta ši tema, ir jos svarbą tarptautinės buvusių pasaulio lyderių grupės, žinomos „The Elders“ pavadinimu, darbotvarkėje.
Juodkalnijos pareiškime vyriausybės raginamos bendradarbiauti siekiant užkirsti kelią egzistencinėms katastrofoms; ypač turtingų šalių vyriausybės raginamos investuoti „didelius išteklius“ ieškant geriausių būdų, kaip sumažinti žmonių išnykimo pavojų. Nors pareiškime nenurodoma, ką šiame kontekste reiškia „dideli“ ištekliai, T. Ordas kituose savo pasisakymuose siūlė įsipareigoti skirti 1% pasaulio BVP mūsų rūšies išnykimo pavojui sumažinti.
Tai yra tūkstantį kartų didesnė nei jo 2020 m. apskaičiuota suma, kurią tuo metu vyriausybės skyrė šiai užduočiai, tačiau vargiai galėtume teigti, kad ji yra per didelė.
Komentaro autorius – Peteris Singeris, Prinstono universiteto bioetikos profesorius emeritas
Autorių teisės: Project Syndicate, 2024 m.
