K. Rogoffas. Naujas senas centrinių bankų polinkis į infliaciją

Tokia samprata šiuo metu vyrauja rinkose ir finansinėje spaudoje, tačiau ji grįsta nerealistiška prielaida, kad dabartinėje nepastovioje ekonominėje ir politinėje aplinkoje centriniai bankai gali būti tokie nepriklausomi. Net jei centriniams bankams pavyks artimiausiu metu pritraukti infliaciją prie 2%, tikimybė, kad infliacija vėl šoktels per ateinančius 5–7 metus, yra smarkiai padidėjusi.

Nenoriu pasakyti, kad patys centrinių bankų specialistai nepatikimi. Bėda ta, kad dauguma centrinių bankų nėra tokie nepriklausomi, kaip daugelis mano. Politinės poliarizacijos, slegiančios valstybių skolos naštos, geopolitinių įtampų ir deglobalizacijos pasaulyje centrinių bankų autonomija negali būti absoliuti. 

Centrinių bankų darbuotojai, kaip tiesiogiai nerenkami technokratai, gali turėti trumpalaikę veikimo laisvę, bet iš esmės paskyrimus kontroliuoja ir biudžetą prižiūri vyriausybė. Daugelyje šalių vyriausybė taip pat gali iš naujo nustatyti pinigų politikos įgaliojimus.

Centrinių bankų infliacijos tikslų politika šventai tikintys ir esamą tvarką neliečiama laikantys ekonomistai pamiršta, kad įsitikinimas, jog centrinių bankų nepriklausomumas gali padėti valdyti infliaciją, yra vos keturių dešimtmečių senumo. 

Finnas Kydlandas ir Edwardas Prescottas 2004 m. pelnytai gavo Nobelio ekonomikos premiją už išplėtotą polinkio į infliaciją pinigų politikoje teoriją, tačiau jų pasiūlytas sprendimas – tiesiog liepti centriniams bankams laikytis konkrečių gairių – buvo gana naivus. Tą patį galima pasakyti ir apie šiuolaikinę infliacijos tikslų nustatymo tvarką, arba vadinamąją Tayloro taisyklę.

Deja, neišvengiamai ateina metas, kai paprastos taisyklės nebeveikia ir turi būti kruopščiai peržiūrėtos. Taip, pavyzdžiui, nutiko po pasaulinės finansų krizės, kai smarkiai pasikeitė centrinių bankų požiūris, kokia palūkanų norma laikytina stabdomąja politika. Atrodo, istorija kartojasi. Tokiais svarbiais laikotarpiais centriniai bankai turi atremti didžiulį politinį spaudimą.

Iš tiesų – COVID-19 ligos sukelta pandemija į pirmą planą grąžino snaudusias politines ir ekonomines jėgas. Šios jėgos greičiausiai kol kas niekur nedings. Po pandemijos būta daug neužtikrintumo, tad buvo sudėtinga nuspėti makroekonomikos tendencijas, o būtent tokiais momentais centriniai bankai yra labiau linkę rizikuoti didele infliacija nei visuotine recesija. Šiaip ar taip, žmonėms gal ir nepatinka infliacija, bet dideli nuosmukiai ir finansų krizės – dar labiau.

Geopolitinėms įtampoms augant, o pasauliniam augimui slopstant, ekonominis neužtikrintumas greičiausiai išliks didelis. Iš dalies taip yra dėl to, kad centrinių bankų „naujojo keinsizmo“ prognozės modeliai, atmetus visus niekučius ir blizgučius, iš esmės grįsti ekstrapoliacija. Kitaip tariant, jie gerai veikia stabiliomis sąlygomis, bet dažnai nenuspėja didžiulių posūkių.  

Be abejo, infliacija nešauna į viršų kasmet, bet kitas infliacijos pakilimas gali užklupti anksčiau, nei tikisi rinka. Ekonominio neužtikrintumo akivaizdoje centriniai bankai gal ir nesieks didelės infliacijos, bet greičiausiai koreguos palūkanų normų politiką taip, kad toks padarinys bus labiau tikėtinas nei gili recesija ar finansų krizė.

Šio polinkio į infliaciją, puikiai žinomo ekonomistams, finansų rinkos dar nepastebėjo, galbūt dėl to, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius centriniai bankai išmoko labai veiksmingai komunikuoti. Centrinių bankų darbuotojai supranta, kad vos tik rinkos suabejos jų ketinimais, palūkanų normos tuoj pat atlieps didėsiančios infliacijos lūkesčius. Vis dėlto šis suvokimas greičiausiai nepadės atsispirti politikų, kurie dažnai težiūri į būsimus rinkimus ir gali pirmenybę teikti kitoms problemoms, o ne trumpojo laikotarpio infliacijai stabilizuoti, spaudimui.

Yra keletas būdų, kaip vyriausybės galėtų sustiprinti centrinių bankų nepriklausomumą, tačiau dabartinėje populistinėje aplinkoje mažai tikėtina, kad tokių priemonių bus imtasi. Užuot rūpinęsi, kad infliacija liktų siektinuose rėžiuose, centriniai bankai vis labiau spaudžiami spręsti, pavyzdžiui, nelygybės, klimato kaitos ir socialinio teisingumo klausimus, kuriems stokoja priemonių, žinių ir politinių įgaliojimų.

Be abejo, centrinių bankų darbuotojai stengiasi pasiekti užsibrėžtus infliacijos tikslus, bet negali pamiršti, kas jų politiniai šeimininkai. Siekdami išlaikyti nepriklausomumą didėjant spaudimui, centriniai bankai turės būti lankstūs ir kartais nusileisti, taigi per ateinančius 10 metų infliacija, kaip po pandemijos, vėl gali išstypti. Tad realistiškai mąstantys investuotojai turėtų suprasti, kad net jei dabar centriniams bankams pavyks suvaldyti didelę infliaciją, ji neišvengiamai grįš anksčiau, nei pranašaujama daugumoje dabartinių prognozių.

Komentaro autorius – Kennethas Rogoffas, Harvardo universiteto ekonomikos ir viešosios politikos profesorius.

Autorių teisės: „Project Syndicate“, 2024 m.